Rimantas Okuličius nenori prisiminti „Svainijos“ žudynių: „Mane banditu buvo padarę“

Prieš 20 metų visą Lietuvą sukrėtė įvykiai Panevėžio „Svainijos“ parduotuvėje, kai Kūčių vakarą verslininkas Rimantas Okuličius nušovė keturis ir sužeidė dar tiek pat vyrų iš anuomet klestėjusio nusikaltėlių pasaulio.

Per patį reketo siautulį banditams pasipriešinęs verslininkas buvo tapęs ir tautos didvyriu, ir atsidūrė teismų bei apkalbų karuselėje. Galiausiai teismas jo nenuteisė už žmogžudystes, aistros nurimo, o pats R.Okuličius pasitraukė iš viešumos.

„Lietuvos ryto“ televizijos laidos filmavimo grupei ir žurnalistui Tomui Grainiui po daugelio metų nežinomybės ir tylos pavyko surasti patį R. Okuličių. Jis neatrodė labai patenkintas matydamas žurnalistus ir filmavimo kamerą.

Rimantas Okuličius: O kokiu klausimu?

Tomas Grainys: Mes žurnalistai esame, iš „Lietuvos ryto“ televizijos. Čia toks naujas kriminalinės dokumentikos projektėlis startuos rugsėjo pabaigoje. Mes norime imti seniai išspręstas rezonansines bylas ir rodyti, kaip ten kas buvo. Tai mano daliai teko taip vadinamoji „Svainijos“ byla. Kaip suprantu, tai jūs ir būsit tas Rimantas Okuličius?

Rimantas Okuličius: Aš nenorėčiau grįžti prie to, nes man nelabai kokie prisiminimai, nenorėčiau prikelti to.

Tomas Grainys: Bet visi reikalai seniai pasibaigę. Be to, juk jūs ne koks nusikaltėlis. Juk jūs išteisintas.

Rimantas Okuličius: Jūs supraskit, jokio noro aš neturiu, kad mane čia kas filmuotų ir rodytų kaip kokią beždžionę. Yra daug žmonių, kurie sutiktų ir norėtų, o man to tikrai nereikia. Aš noriu ramiai gyventi.

Rimantas Okuličius: Negi jūs galvojat, kad aš bijau? Eik tu, aš čia ne dėl baimės, aš šiaip nenoriu. Aš nenoriu matyti savęs per televiziją, nenoriu. Man to nereikia, supraskit.

Tomas Grainys: O jeigu tada be filmavimo? Gal jūs man galėtumėt papasakoti, kaip ten viskas buvo?

Rimantas Okuličius: Jėzau, juk visur aprašyta, kaip viskas buvo.

Rimantas Okuličius: Daug buvo.

Rimantas Okuličius: Kas tokie?

Rimantas Okuličius: Jeigu norėtumėt, tai reikia įeiti į internetą ir viską rasit, kokiose bylose dalyvavau, viskas pasakyta. Aš nenoriu filmuotis. Pasakai vieną, paskui pažiūri laidą – iškreipta, kaip nori, taip parodo.

Rimantas Okuličius: Tuo labiau jau tiek metų praėjo. Aš žinau, kokie jūs, žurnalistai, esat. Atvažiuojat geručiai, nebijot, viskas gerai. Pirma tave iškelia, o paskui nuleidžia į kanalizaciją. Mane banditu buvo padarę.

Rimantas Okuličius: Na, kaip ne tas, dar nei vienas nepasakė, kad mes apie tave blogai rašysim. Nei vienas nepasakė. Jeigu žmogui pasakysi, kad aš apie tave blogai rašysiu – tai iškart nesutiks. O jie gražiai pasako, viskas bus gerai, o paskui... Susiranda kažkokių žmonių, kurių aš nepažįstu, ir jie apie mane žino tai, ko aš pats apie save nežinau. Aš daviau sau žodį, kad daugiau nebendrausiu. Ir man to nereikia.

Rimantas Okuličius: Ne, ne, ne, ne. Baikit. Tikrai ne.

Rimantas Okuličius: Ne, tikrai. Žinai, aš esu daug nuo ko nukentėjęs. Būdavo, ateina po tų įvykių... O man nuotaikos nebūna, kažkas sugadino... Nes einu mieste, o tie, kurie mano esantys nukentėję, mane banditu išvadina. Tai va, atvažiuoja interviu imti, aš sakau, kad tikrai niekam neduosiu. Tai, sako, parašysim patys. Tu įsivaizduoji?

Rimantas Okuličius: Ne, tegul rašo, ką nori. Aš nebendrauju ir nežadu niekur dalyvauti. Būtumėt mano vietoj, sakytumėt tą patį.

Rimantas Okuličius; Ne, ne, ne.

Rimantas Okuličius: Seniai jau nebesaugo. Ketverius ar penkerius metus pasaugojo ir viskas. Aišku, norėjo saugoti, bet man nereikia.

Rimantas Okuličius: Taip, kaip buvo, taip ir yra.

Rimantas Okuličius: Atleiskit.