– Na, gerai, Bizoną pagaliau sušlavėt, bet dalis Aguoninių vis dar vaikščiojo laisvi. Ir ne vien „torpedos“ – net ir gaujos lyderiams priskiriamų Agramo su Pinčiuku nepagavot, ar ne? – pertraukė tylą režisierius.
– Nedavėm ir jiems ramybės, – atsiliepė komisaras, grįždamas prie darbo stalo. – Greitai sušlavėme ir kitus Aguoninius, tik vienintelis Agramas dingo. Išnyko kaip dūmas. Sakau, gal jo jau nebėra šiame pasaulyje? Nors gal dar ir slapstosi kur nors Ispanijoje... Paskelbėme tarptautinę paiešką, bet iki šiol apie jį – jokių žinių. Greičiausiai išgirdęs, kad sučiupome Bizoną, iškart išlėkė į užsienį. Ir sugebėjo pasislėpti.
– Anksčiau ar vėliau tokie vis vien išlenda... – įsiterpė režisierius.
– Norėtųsi, kad kuo anksčiau, bet dabar jau nuo mūsų mažai kas priklauso, – visas reikalas Interpolo ir užsienio kolegų rankose.
– Girdėjau, gerokai pasitampėte ir su Pinčiuku? – ne klausė, o teigė režisierius, tiriančiu žvilgsniu žvelgdamas į vėl priešais jį įsitaisiusį komisarą.
– Gal po burnelę? – nelauktai paklausė komisaras.
Tarsi neišgirdęs režisieriaus mykimo, kad gal nevertėtų, jis pašoko iš kėdės ir, nors stambokas, neįtikėtinai vikriai apėjęs stalą nulaviravo siaura kabineto erdve prie kampe stovinčio seifo, ištraukė trečdaliu nugerto brendžio „Bielyj aist“ butelį bei labiau degtinei tinkančių porą daugiabriaunių stiklinių.
– Na, taip su Pinčiuku gerokai privargome, – pratarė klestelėjęs į kėdę komisaras ir, nekreipdamas dėmesio į režisieriaus gestus, kad jam įpiltų vos vos, kliuktelėjo brendžio į abi stiklines vienodai – iki pusės.
– Slidus kaip žaltys tas Pinčiukas, – svarstė komisaras, sukiodamas stiklinę. – Jo taip paprastai kaip Bizono paimti negalėjome – visai įtaigiai vaizdavo dorą verslininką. Jis suko Aguoninių pinigus, juos legalizavo investuodamas į realų verslą. Tiesioginių įrodymų prieš jį neturėjome – tuomet dar tik Kaukas buvo paliudijęs, kad Pinčiukas dalyvavo Juzėno, jo sūnaus ir vairuotojo žudynėse.
– Jau vis šis tas, – replikavo režisierius.
– Tokį kaip jis priremti teisme – mažoka. Vis dėlto nusprendėme ir jį nieko nelaukdami imti, nors žinojome, kad suimtas jis vargiai skils. Taip ir atsitiko. Iki šiol viską neigia. Esą visiškai nekaltai atsidūrė už grotų ir nežinia už ką nuteistas iki gyvos galvos.
– Nepasakė nė kur užkasė Juzėno galvą? Juk lyg ir jam šią užduotį skyrė Bizonas?
– Ne, niekaip, nors ne vien Kaukas, vėliau ir kiti Aguoniniai paliudijo, kad būtent jam Bizonas įdavė celofaninį maišelį su dviem nužudytųjų galvom, o Agramui – trečiąją. Teismui tai padarė įspūdį, bet Pinčiukas vis vien savo – išpūtęs akis piktinosi, kad jį mūsų nurodymu mainais už lengvesnę bausmę tik apkalba Kaukas, o jis neva – doras verslininkas ir prie jokių nužudymų niekaip neprisidėjęs.
– Kodėl Pinčiukas taip savimi pasitikėjo? Gal manė, kad nieko prieš jį neturite? Net kai suėmėt Bizoną, jis nesislapstė...
– Vienintelis iš visos Aguoninių gaujos. Jis nuvyko su savo gražuole pana ilsėtis į Nidą, lyg neturėtų dėl ko nerimauti ir niekas jo nesietų su suimtaisiais, nors įtarėme, kad rengiasi sprukti į užsienį.
Todėl nusprendėme su juo irgi pažaisti – sulaikyti, bet ne už banditizmą, o už narkotikus.
Manėme, kad taip jį sunervinsime, supainiosime, nukreipsime ir jo advokatų dėmesį nuo rimtesnių dalykų. Tikėjomės, kad apie Kauko liudijimus jis dar nieko nežino ir, įnikęs atsimušinėti nuo kaltinimų narkotikų laikymu, išskys, kai staiga užklupsime jį apkaltindami žmogžudyste, bet čia mes apsirikome...
– Iš pradžių reikėjo ir narkotikų pas jį rasti, – įtariai pažvelgė į komisarą režisierius.
– Nebuvo jokios problemos. Radome.
– Ar ne moterys čia jums padėjo? – nelauktai paklausė režisierius.
Komisaras net krūptelėjo. Pirmiausia iki dugno išlenkė stiklinaitę brendžio.
– Prie ko čia moterys? – nusistebėjo, nenuleisdamas įtaraus žvilgsnio nuo režisieriaus, tarsi tirdamas, kaip jis tai galėjo sužinoti. Galiausiai komisaras nudūrė akis ir, sakytum, pasinėrė į savo mintis.
Saldžioji viliokė
„Tik su jumis, Sauliau ir Vladai, apie tai kalbuosi. Net mūsų vadas nežino, – pradėjo Rimas. – Kai ką išsiaiškinau apie Pinčiuko moterį. Ji anksčiau buvo mūsų informatorė!“
„Oho! – ištaria choru abu pareigūnai, Saulius net švilpteli ir perklausia: – Kaip suprasti „mūsų“?“
„Ne mūsų biuro, o Klaipėdos policijos. Kai dar ten gyveno... Tai, va, pasikalbėjau su vienu savo prieteliumi, seniai dirbančiu uostamiestyje. Vos neišvirtau išgirdęs, ką jis man papasakojo. Kaip anksčiau nesusiprotėjau su juo susisiekti?
Pasirodo, sovietmečiui baigiantis ji, šešiolikametė, priklausė šešioliktajai divizijai – žinot, taip vadino daugiausia užsieniečiams jūrininkams sekso paslaugas teikusias nepilnametes prostitutes. Ir įkliuvo milicijai – maža to, dar ir su kokos maišeliu. Tada uostė, o gal ir dabar? Suprantate patys, kas buvo toliau – ją prirėmė „arba sėdi, arba...“ ir ji skilo, sutiko bendradarbiauti.“
„Tikrai, kodėl mes iki šiol to nežinojom? – įsiterpė Vladas. – Ar ne per daug slepiame net vieni nuo kitų savo informatorius?“
„Ką ir kalbėti, manot, man lengvai pavyko iškvosti savo prietelių? Jis iš pradžių tik puse lūpų prasitarė, kad pažįsta dabar Nidoje su Pinčiuku esančią jo moteriškę Rasą. Mat pasakiau, jog juos stebim. Žinot, Pinčiukas ten laiko jachtą. Neblogą, jūrinę. Laisvai gali nuplaukti į Skandinaviją arba Lenkiją, Vokietiją. Įtariu, kad tai ir rengiasi daryti.“
„Bet kodėl klaipėdiečiai mums patys nepasisiūlė padėti turėdami tokią informatorę?“ – nusistebėjo Saulius.
„Patikslinsiu – turėjo. Reikia kalbėti būtuoju laiku. Mat panelė Rasa padarė greitą karjerą šešioliktojoje divizijoje. Esą pritrenkiamai seksuali. Pradėjus byrėti Sovietų Sąjungai tapo elitine palydove, išdūmė į Vakarus. Keletą metų apie ją nieko Lietuvoje nebuvo girdėti. Vakaruose net buvo ištekėjusi, bet išsiskyrė ir gal kiek pradėjus vysti grožiui grįžo į tėvynę.
Pradėjo suktis verslininkų sluoksniuose Vilniuje, beje, net žymių. Taip ir keliavo tarp jų kaip pereinamasis prizas, kol pakliuvo Pinčiukui į rankas. Šis, atrodo, rimtai prie jos prisvilo.
Per tą laiką žlugo sovietija, milicija tapo policija, pasikeitė daugelis pareigūnų, ir Vilniuje kita pavarde gyvenusią Rasą klaipėdiečiai seniai buvo pamiršę. Tik kai Pinčiukui atvykus į Nidą paprašiau padėti jį sekti, mano senas prietelius ir prisiminė savo informatorę. Štai tokios tokelės“, – apšvietė kolegas Rimas.
„Buvusiųjų informatorių nebūna“, – pafilosofavo Vladas.
„Taip mes galvojame, bet ne jie. Vadinasi, teks apie save priminti“, – sutiko Rimas.
„Galiu jos imtis...“ – energingai pasisiūlė Vladas, gal net kiek pernelyg entuziastingai, nes Rimas nesulaikė šypsenos.
„Suprantu tave, Vladai, moteris tikrai graži, bet patikėkite šį darbą man. O jūs parengsite man dirvą. Ji vairuoja automobilį. Sugalvokite kokį taisyklių pažeidimą ir paprašykite klaipėdiečių kelių policijos jai paskambinti. Tik prašau: turi atrodyti kuo įtikimiau. Pavyzdžiui, išvairuodama iš prekybos centro stovėjimo aikštelės užkabino kieno nors mašiną ir nuvažiavo. Bent jau tuo neva ją kaltina savininkas – vaizdo kameros taip nufilmavo. Piktinsis, kad nesąmonė, o mūsiškiai atsakys: gerai, gal nesusipratimas, tai tegul atvažiuoja pas juos iš Nidos ir viską paaiškina. O kai atvyks, ten kabinete jos lauksiu aš.“
Žaidimas be taisyklių
Rimas žiūrėjo nenuleisdamas akių į nutekėjusio blakstienų tušo kiek išpurvintą idealiai harmoningų bruožų moters veidą. Jai turėtų būti jau kiek per keturiasdešimt, bet daugiau trisdešimt penkerių niekaip neduotum. Iš pirmo žvilgsnio netgi sakytum, kad tik trisdešimties. Švelniai rožiniai skruostai, avietiniu raudoniu blizgančios sirpios lūpos, kaštoniniai plaukai (gal dažyti?), bangomis krintantys ant ilgo kaklo. Liekna, stangriomis šlaunimis. Apie tokias sakoma: verta nuodėmės.
Rimas su palengvėjimu atsikvėpė. Ašarojimo etapas turbūt baigėsi, nes moteris išsitraukė iš aiškiai brangaus krokodilų odos imitacijos rankinuko nosinaitę, visai nesislapstydama pasižiūrėjo į veidrodėlį, nusivalė plonomis gijomis nuo blakstienų nuvarvėjusį tušą ir ramiai pažvelgė į jį.
„Ko iš manęs norite?“ – paklausė jau nepiktai, o greičiau apmaudžiai.
„Pagalbos. Dabar mums padėsi, o vėliau galėsi mus pamiršti.“
„Viešpatie, kuo aš galiu padėti? Nesuk lankomis, viršininke, sakyk tiesiai“, – atsidususi pro lygius, akinamai baltus dantis iškošė moteris.
„Duosiu tau štai tokį daikčiuką“, – ir Rimas ištraukė iš stalo stalčiaus mažytį keturkampį celofaninį paketėlį su baltais milteliais.
„Kas čia?“ – pertraukė jį moteris.
„Turbūt pati numanai. Koka. Rytoj ryte, kai išeisi iš namo, kur nuomojatės butą, apkabinsi saviškį meiliai per liemenį ir nepastebimai nykščiu įsprausi jam į užpakalinę džinsų kišenę šį paketėlį. Tik tiek šįsyk, o vėliau dar kokį kartą mums reikės tyliai pasimatyti“, – paaiškino Rimas.
„Tu ką, viršininke, išprotėjai? – išpūtė akis moteris, vėl grįžusi prie pasipiktinimu trykštančio tono. – Nori, kad aš skandinčiau Pauliuką?! Neturi teisės! Pranešiu prokurorui, kaip išsidirbinėji!“
„Panele Rasa, mes neturime laiko terliotis. Žaidimas su tokiais banditais kaip jūsiškis Pauliukas vyksta ne pagal seimūnų surašytas, o pagal mūsų taisykles. Dabar žaidžiame išvis be taisyklių, kaip ir jie, – ramiu balsu paaiškino Rimas ir tujinimą iškeitė į mandagų „jūs“. – Pagalvokite pati, kas bus, jei – nekalbu apie Pinčiuką – Bizonas sužinos, kad jūs su mumis bendradarbiaujate?“
„Aš niekada su jumis neturėjau jokių reikalų, jūsų net nepažįstu!“ – sušuko moteris.
„Visai nesvarbu, ar mane pažįstate. Net nesvarbu, kad seniai neturėjote reikalų su mūsiškiais. Juk žinote Bizoną? Jam užteks nugirsti, kad buvote mūsų informatorė. Gal nepasakosiu, kas tuomet gali nutikti?“
„Bizoną, girdėjau, suėmėte? Kam čia mane gąsdinate?“
„Bizonas dabar tikrai pas mus, bet ne visi Aguoniniai mūsų rankose. Jis ir iš Lukiškių per advokatus gali perduoti nurodymus, ką su jumis daryti. Gal girdėjote apie tokį Agramą?
Patikėkite, labai pavojingas bičas. Geriau jo nepažinti...“
„Jūs mane šantažuojate! Neturite teisės!“ – sukliko moteris ir, atrodė, tuoj apsiašaros.
„Šantažuoju – nešantažuoju... Kam tie skambūs žodžiai? Juk nesame maži vaikai. Toks gyvenimas – neturiu kitos išeities. Ir jūs neturite. Teks mums padėti. Bet jums bus tik geriau. Jauna graži moteris. Atsikratysite to bandito ir galėsite kurti gyvenimą iš naujo. Pati suprantate, kad nėra jums su juo ateities. Jis jus nuves tik į pražūtį. Kam jums to reikia?“
Netikėtas sulaikymas
Pinčiukas su už jį gerokai aukštesne grakščia moterimi pasuka marių krantine Nidos jachtų uostelio link. Juos pralenkia lyg kažkur skubantis, į šalis nesidairantis vyras.
Iš paskos einantys du augaloti jaunuoliai pagreitina žingsnį, pereina į bėgimą ir staiga prišokę iš nugaros sugriebia Pinčiuką už pažastų.
Tuo metu atsigręžia ir juos pralenkęs vyras. Tai – Rimas.
„Kriminalinė policija“, – sako jis, rodydamas pažymėjimą.
„Kas čia daros?!“ – rikteli moteris, bet ne itin garsiai, nors ir atkreipia negausių praeivių dėmesį, – jie sustoja ir spokso išvertę akis. Pinčiukas, aiškiai apstulbintas, nesipriešina ir suriestas dvilinkas žaibiškai įsodinamas į tą pačią akimirką prie jų privažiavusį mikroautobusą temdytais langais.
„Ponia Rasa, laukite manęs jachtoje šiandien aštuntą vakaro“, – tyliai sako Rimas moteriai ir tuoj pat įsėda į mikroautobusą.
Mašinoje Pinčiukas jau šonu parverstas ant sėdynės. Vienas pareigūnas filmuoja, kiti du jam iš džinsų kišenės ištraukia paketėlį, paduoda Rimui, tas praskleidžia, pauosto ir taria: „Koka!“
„Gyvatės, visai nudurnėjote?! Provokacija!“ – šaukia akimirksniu atgijęs Pinčiukas.
„Informacija, kad įtariamasis vartoja ir platina narkotikus, pasitvirtino, – konstatuoja Rimas, pakratydamas paketėlį prieš vaizdo kamerą, ir perklausia: „Nufilmavot?“
„Garantuoju: jūs už tokius fokusus dar savo atsiimsite, – jau kiek ramesniu balsu prataria Pinčiukas ir ironiškai nusiviepia. – Nieko jums neišeis. Jau po paros mane turėsite paleisti. Reikalauju advokato!“
„Nurimk, turėsi ir advokatą, o jo tau – patikėk – labai prireiks. Pats supranti, kad koka – tik juokai, palyginti su kitais tavo ir Bizono darbeliais“, – atsiliepia Rimas.
„Apie kokį Bizoną, viršininke, kalbi? Ar apie tą, kur Kauno zoologijos sode?“ – nusijuokia Pinčiukas.
Neleistini santykiai
Rimas nustėręs tebežiūrėjo į moters lavoną. Nereikėjo nė eksperto išvadų, kad suprastum, – pasmaugta: mėlyna smaugimo žymė ant kaklo, pražiota tarsi desperatiškai gaudant orą burna su išvirtusiu seilių putų nubalintu liežuviu, išsprogusios akys, kuriose – sustingęs siaubas.
Jis niekaip negalėjo atsipeikėti nuo pat tos akimirkos, kai išvydo šį vaizdą nusileidęs į jachtos kajutę. Atėjo, kaip buvo sutaręs ir pirmą kartą, vėl sutemus, aštuntą vakaro: užkopė ant denio, tyliai šūktelėjo ją vardu ir, girdėdamas tik marių bangų pliuškenimą į bortą, nulipo laipteliais žemyn.
Atrodo, ką tik – vakar vakare jis čia lankėsi pirmą sykį...
Tada įlipęs į nedidukę Pinčiuko jachtą akimirką stabtelėjo denyje. Iš kajutės buvo girdėti tyki muzika. Lengviau atsikvėpė: vadinasi, Rasa pakluso nurodymams ir jo laukia.
„Kur Paulius?“ – paklausė Rasa, neatsiliepusi į jo „labas“, kai jis džeržgiančiais metaliniais laipteliais nusileido į apačią.
„Klaipėdos areštinėje“, – atsakė Rimas ir įsitaisė šalia moters ant tamsiai mėlyna gelumbe aptraukto gulto.
„Ar jis ką kalba?“ – Rasa užmetė koją ant kojos ir grakščiu kairės rankos judesiu nuskraidino cigaretę tarp lūpų.
„Ne. Ir nesitikėjome, kad kalbės...“
„Ko dar iš manęs norit?“ – Rasa pasisuko į pareigūną ir ovalu suglaudusi goslias lūpas į kajutės lubas išpūtė dūmų kamuolį.
„Geras klausimas... – sumurmėjo Rimas ir nunarino galvą. – Pats nežinau...“
„O aš, atrodo, žinau...“ – ir Rasa atsilošė į gulto atlošą.
Rimas pakėlė į ją akis. Akimirką stebėjo, kaip ties suknios iškirpte ritmiškai kilnojasi moters krūtinė.
Žvilgsnis nukrypo į liauname kakle pulsuojančią veną. Staiga jis pasilenkė prie jos – pajuto svaigų kvepalų kvapą – ir nėrė veidu jai tarp krūtų, o rankomis apvijo pečius.
Moteris jo neatstūmė, jos pirštai tarsi lengvas vėjo dvelksmas ėmė kedenti jam plaukus.
Ir štai vos dienai prabėgus, dar tebejausdamas jos kūno šilumą, jis žiūri į jos pastėrusias akis ir negali pasakyti nė žodžio mobiliuoju telefonu iškviestiems pareigūnams, tyliai laukiantiems jo nurodymų.
Pradžia – birželio 11 d.
Pabaiga – kitą šeštadienį.
