„Gal jau arti ta vieta?“ – klausia Rimas mikroautobuso gale priešais jį ir Saulių paniurusiu veidu sėdinčio Kauko.
Šis pakelia akis, pasižiūri pro lėtai miško keliuku važiuojančios mašinos priekinį langą – slenka išlakių pušų kamienai – ir toliau tyli.
„Na...“ – paragina Rimas.
„Gal kažkur čia...“ – iškošia pro dantis Kaukas.
Rimas atsidūsta. Mikroautobuso priekyje įsitaisęs Valius atsigręžia ir dėbteli į Kauką. Visi tyli, bet šnairomis stebi atrankiais nesurakintą Kauką.
„Stojam čia“, – pagaliau prataria jis.
Vyrai išlipa iš mikroautobuso. Sustoja iš paskos važiavusios dar dvi mašinos – antras mikroautobusas ir katafalką primenantis sunkvežimis uždaru kėbulu.
Aplink Rimą neskubriai susiburia daugiau kaip dešimties žmonių grupė su kastuvais. Visi vyrai ir tik viena aukšta, liekna trisdešimtmetė moteris, skarele pasirišusi šviesius plaukus.
„Kur ieškom?“ – Rimas klausia Kauko.
Šis apsidairo ir neapibrėžtai mosteli ranka į miško tankmę.
„Ar tikrai? – perklausia Rimas. – Prisimink, kaip atrodė ta vieta.“
„Ten samanota plynė, o aplinkui pušys. Aukštos“, – ir Kaukas apatiškai trukteli pečiais.
Jis eina pirmas. Iš paskos vorele išsiskleidusi po du tris asmenis seka visa grupė. Rimas su Sauliumi į priekį praleidžia moterį ir greta jos žingsniuojantį kresną pliktelėjusį penkiasdešimtmetį vyrą įrudusiu veidu.
„Iškart pamačiau, kad jis šiandien visai kitoks negu vakar, kai kalbėjosi su mūsų generaliniu.
Kažko labai suniuręs. Ko gero, persigalvojo ir dabar mus dūrina, – tyliai Sauliui sako Rimas. – Gerai, kad nepasikviečiau prokuroro ir ieškom neoficialiai.“
„Velnias, ir aš bijau, kad tuščiai gaišime laiką, – irgi pritildęs balsą pritaria Saulius. – Kaip pasiteisinsi prieš vadus, jei mus jis tik vedžios už nosies?“
„Vadai vadais, nors ir jiems nesaldu, kai reikia nuolat raportuoti prezidentui, – numykia Rimas. – Bet blogiausia, kad tiek žmonių pasiėmėme – ir kriminalinės patologijos ekspertę Jūratę, ir, pats žinai, geriausią Lietuvoje lavonų paieškos specą Semioną – o išeis, kad tik pasivaikščiosime po mišką kaip per pikniką ir sugaišime visą dieną.“
„Bet kurio velnio Kaukui mus dūrinti, ką jis tuo pasieks?“ – garsiau prataria nervingai sumosavęs rankomis Saulius.
„Nieko. Gal tiesiog išsigando. Juk parodęs, kur užkastos aukos, duos mums į rankas įrodymų, kad ir pats žudė. Bijo gauti iki gyvos galvos, nors ir žadėjome, kad taip nebus.
Nežinodamas, ką daryti, žiūrėk, ims vilkinti laiką.“
Paieškos grupė prieina laukymę. Kaukas stabteli, dairosi.
Paklaustas Rimo, gal čia ieškoma vieta, jis kiek padelsęs atsako, kad lyg ir ta.
„Buvo prietema, gerai nepamenu, prabėgo jau trys mėnesiai“, – priduria.
„Rodyk, kur mums konkrečiai kasti“, – ragina Rimas.
„Kažkur apie vidurį...“ – ir Kaukas plačiu mostu apmeta visą kelių dešimčių metrų pločio laukymę.
Grupė pasiskirsto po du žmones ir ima kasti keliose vietose.
Su Kauku lieka tik Rimas. Sauliui taip pat paėmus kastuvą, jam pavymui sako: „Pakask kelias minutes ir pasikeisime vietomis.“
Kaukas pritupia pečiais atsiremdamas į lapuočio išvartą. Rimas greta prisėda ant išvirtusio papuvusio medžio kamieno.
Abu tyli. Tik pareigūnas slapčiomis žvilgčioja į Kauką. Tylomis dirba ir visa paieškos grupė. Semionu vadinamas įrudęs vyras apžiūrinėja samanas, vienur kitur pasemia kasamos žemės saują.
Prie Rimo prieina Saulius, perduoda jam kastuvą, o pats atsisėda į jo vietą greta Kauko.
„Pertrauka!“ – po kiek laiko šūkteli Rimas.
Visi įbeda į jau prikastas didžiules smėlio krūvas kastuvus. Rimas grįžta prie Kauko ir įsitaiso šalia Sauliaus.
„Pameni, kaip ieškojome kūnų Pamary ties senomis kaimo kapinaitėmis netoli Kretingos? – klausia Sauliaus. – Tada buvome tik keturiese ir be uniformų, o kaimiečiai, pamanę, kad esame juodieji archeologai, pranešė policijai...“
„Uhu, – atsiliepia Saulius. – Mikliai mus tada visus suguldė veidais į smėlį staiga iš krūmų išdygęs „Aro“ būrys...“
Abu nusijuokia. Žvilgteli į Kauką, šis tupi tarsi sustingęs – jokių emocijų jo veide. Rimas iš krepšio išsitraukia į popierius suvyniotus sumuštinius. Saulius sukruta, sako eisiąs pasiimti mašinoje paliktos savo užkandos, bet Rimas sulaiko: „Maniškė pritepė abiem, tavus suvalgysim kitą sykį.“ Vieną sumuštinį ištiesia Kaukui. Šis vos užmeta žvilgsnį ir tylėdamas papurto galvą.
„Ką tu čia dabar? Užkąsk kaip visi žmonės, – sako atsidusęs Rimas. – Pripūtė tau Bizonas arabų į galvą, kad iš mento ir duonos paimti nevalia ir tu kaip koks ciuckis jo klausai. Bent atsigerk, nes dar ilgai kasim – kol sutems.“
Rimas paduoda Kaukui giros butelį. Šis, nepasakęs nė žodžio, paima.
Kai atsigeria, Rimas vėl jam ištiesia sumuštinį ir šį sykį Kaukas jau pasisuka ir į valgį. Vyrai tylėdami kramto.
„Gerai, viršininke, viską papasakosiu“, – staiga prabyla Kaukas.
Bandito išpažintis
– Tai ką, išeina nuvežėte jį pas generalinį komisarą, o jis jums nieko dar nebuvo pasakęs? O gal visą laiką vien melavo, kol nepratrūko miške? – nustebo režisierius.
– Prisipažino, kad jie, Aguoniniai, pagrobė ir užvertė Juzėną bei jo sūnų su vairuotoju, bet pasakojo nekonkrečiai, tarsi pats prie egzekucijos nebūtų prisidėjęs, o apie prokurorės Ramunės nužudymą išvis tylėjo. Tačiau tada, kai ieškojome kūnų, staiga pratrūko ir ėmė kalbėti nesustodamas. Kaip per išpažintį. Su visomis detalėmis: kaip sekė, važiuodamas iš paskos su Agramu, Juzėno mašiną, kaip apsimetę policininkais pagrobė juos ir kur nuvežė. Svarbiausia, kaip Bizonas iš pradžių nušovė vairuotoją, vėliau įsakė nužudyti ir Juzėną su sūnumi.
Aš nesitikėjau, kad jis taip išsilies. Nebuvau pasiruošęs, neturėjau nei vaizdo kameros, nei diktofono. Bijojau, kad jis išsipasakos, o vėliau vėl užsiriš ir neturėsiu teismui jokių įrašų.
– Ir kaip išsisukote?
– Pertraukiau Kauką ir pasakiau, kad turiu viską nufilmuoti – tai mums būtina procedūra. Mačiau, kad jis labai susijaudinęs. Uždėjau ranką jam ant peties ir paprašiau dabar padėti rasti nužudytųjų kūnus.
– Ir tada jis parodė tikrą vietą, kur jie užkasti?
– Ne, jis iš tiesų tikslios vietos neatsiminė, bet nuvedė į netoliese esančią kitą miško laukymę. Pasakė prisimenąs, kad jos kampe auga trys kreivos pušys. Radome, bet plotas ten buvo didžiulis, o jei tiksliai į kūnus nepataikysi, gali ieškoti tol, kol žemės neišrausi kelių metrų gyliu. Taip galima kasti ir savaitę vis nepataikant, kur reikia.
Net lavonų paieškų specas Semionas nieko negalėjo padaryti. Pačiupinėdavo žemę, pauostydavo ir vis purtydavo galvą: „Ne, čia nieko nerasime.“
Dirbome kelias valandas, visai nusivarėme nuo koto, ėmėme vėl įtarinėti, kad Kaukas kažką tamsina. Pradėjo temti ir svarstėme, kad reikia atidėti paieškas kitai dienai.
Pagelbėjo atsitiktinumas. Vienintelė paieškoje dalyvavusi moteris – ekspertė Jūratė užsimanė parūkyti. Pamačiusi išvirtusį storoką nulūžusio medžio kamieną ant jo prisėdo.
Kaip tyčia žiūrėjau į ją, kai patraukusi dūmą, ji nusviedė cigaretę ant samanų ir automatiškai sumaigė bato kulnu. Žiūriu: staiga lyg suklūsta, pakartoja judesį. Dar pamaigo žemę bato kulnu.
„Ateikite čia! – šaukia ji. – Žemė kažkokia minkšta ir, žiūrėkite, juodžemis susimaišęs su smėliu!“
Prieiname. Semionas priklaupia, pakrapšto žemę, pauosto. Pasemia saują ir vėl pauosto. „Kasam!“ – sako.
Duobė gilėja, platėja. Išlenda bato kraštas, išnyra koja, nužėrus žemes, pasirodo liemens kontūrai.
– Nepatikėsi, kaip tada apsidžiaugėme radę lavonus! – pasakojo komisaras nustebusiomis akimis į jį žvelgiančiam režisieriui.
– Nesakyčiau, kad lavonų ir dar be galvų radimas – džiaugsmingas epizodas mūsų filmui, – lyg abejodamas, lyg ironizuodamas iškošė pro dantis režisierius.
– Taip, romantikos mūsų darbe nedaug, – sutiko komisaras. – Bet pasitaiko ir romantiškų smulkmenų. Kad ir tą pačią dieną.
Įsivaizduokite, koks sunkus darbas laukė mūsų ekspertės Jūratės. Užsidėjusi kaukę ji apžiūrėjo nužudytųjų kūnus. Visus šokiravo, kad lavonai – be galvų. Kaukas paaiškino, kad jas kažkur atskirai užkasė Pinčiukas ir Agramas, bet jis nežinąs kur. Reikėjo vėl kūnus užversti žemėmis, o kitą rytą atvykti jau su prokuroru ir viską dokumentuoti.
Jūratė lavonus nufotografavo, aprašė jų būklę ir baigusi darbą nusimovė kaukę. Įsivaizduok: tuo metu prie jos prieina Semionas – šiaip vyras, atrodytų, visiškai nejausmingas – ištiesia jai žibučių puokštę ir sako: „Jau pražydo. Čia tau. Už gerą darbą.“
Jūratė nužvelgia išsipurvinusį, žemėtais auliniais batais avintį Semioną, paima gėles, pauosto ir nusišypso: „Lavonienos smarvė ir pats nekaip atsiduodi, bet vis vien kaip gražu – pirmosios pavasario žibuoklės!“
– Nežinau, nežinau, – nusipurtė režisierius. – Abejoju tokia jūsų romantika... Bet radę Juzėno ir jo bendrakeleivių kūnus jau turėjote įkalčių prieš Bizoną ir galėjote jį suimti?
– Taip ir padarėme, nors sučiupti jį nebuvo lengva...
Gaujos vadeivos gaudynės
Belangiame blausiai apšviestame rūsyje ant sofos, aptrauktos rausvumą praradusiomis aguonomis kadaise išpuoštu nublukusiu gobelenu, sėdi Bizonas. Kalbasi su Agramu.
„Tu tiki? Aš netikiu. Mentai tikriausiai blefuoja, – irzliai ištaria Bizonas kratydamas laikraštį. – Kauko jie neprivers žiurkiauti. Jis greičiau pasikars.“
„Ir jo boba su vaiku kažkur dingo“, – atsiliepia Agramas, niūriai spoksodamas į blausią rūsio palubėje kabančią lemputę.
„Ar kišot pas ją nosį? Sakiau, kad pavojinga, ten gali mūsų laukti...“
„Ne, nelindome. Tik laiptinę stebėjome. Nesirodo. Ir naktimis langai nešviečia...“
„Gal kur pas gimines išvažiavo, kai pagąsdinome“, – lyg sau sumurma Bizonas.
„Pats žinai, iš ko žurnaliūgos gauna informaciją... Viskas ten teisingai surašyta“, – atsiliepia Agramas.
„Bet gal ir mūsų kurmį suklaidino. Ar jis pats tardo? – ir Agramui truktelėjus pečiais Bizonas tęsia: – Na, va, juk net aš nežinau, kuris mentas dirba Pinčiukui, gal net ir jis pats nežino, bent man taip sako... Bet tiek to, žiūrėsime, kaip ten, o dabar man vis vien reikia staigiai dingti... Mano boba kol kas lieka čia.“
„Viso obščiago neišsivežk. Jeigu kas...“ – Agramas pakelia akis į Bizoną.
„Kas, jeigu kas? – suurzgia Bizonas. – Netriesk miltais, paliksiu ir tau. Atveši, kai ateis laikas ir tau mauti iš čia. Jūs su Pinčiuku liekate viršiausi. Tik saugokitės. Ant Pinčiuko dabar taip pat užlipę mentai. Nežinau, per ką su juo galėtum susisiekti, jeigu labai reikėtų. Gal per švogerį? Ar pasitiki juo?“
„Bus matyti“, – vėl tiktai trukteli pečiais Agramas ir abu bendrai niauriai tyli, kol krūpteli suskambus ant sofos tarp jų gulinčiam mobiliajam telefonui.
Pakelia Agramas, bet nekalba, tik klausosi. Po akimirkos išjungia telefoną ir pakėlęs akis į Bizoną prataria: „Jau.“
Abu pakyla. Apsisiaučia striukėmis, ant akių užsitraukia odines kepures su snapeliais.
Bizonas ir Agramas išlenda iš rūsio. Naktis. Penkiaaukščio daugiabučio kieme stovi du džipai. Į pirmojo galinę sėdynę įsiropščia Bizonas. Agramas sėda į antrąjį. Abi mašinos drauge išvažiuoja į priemiesčio gatvę, bet pasuka priešingomis kryptimis.
Džipas neria per tamsą siauroku plentu. Galinėje sėdynėje įsitaisęs Bizonas vis pasižiūri į šalia jo sėdinčią jauną ilgakoję blondinę. Džipą vairuoja plikai galvą nusiskutęs kultūristo sudėjimo trisdešimtmetis vyras, kurio suplota nosis tarsi perspėja, kad su juo naktį tamsiame skersgatvyje būtų geriau nesusitikti.
„Nepamiršk manęs meiliai apkabinti, kai lipsime Taline į keltą, – perspėja blondinę Bizonas. – Esi Jurga, mano žmona, nesusipainiok, jei kas ten klaustų.“
Džipas prisiveja priekyje važiuojančius du sunkvežimius, abu vienodus, brezentu aklinai dengtais kėbulais.
Tenka sulėtinti greitį, nes paskutinė mašina važiuoja kiek mėtydamasi į šalis ir trukdo lenkti.
„Koks čia kaimietis kreivoja! Lenk!“ – rikteli Bizonas ir nusikeikia.
Džipo vairuotojas signalizuoja ir mėgina lenkti. Sunkvežimis kiek pasitraukia į kelkraštį ir praleidžia, bet antrojo pralenkti nepavyksta, nes šis važiuoja kone plento viduriu.
Džipas šįsyk ima signalizuoti nepertraukiamai, bet sunkvežimis, užuot davęs kelią, išvis staigiai stabdo. Vairuotojas laiku sureaguoja, numina stabdį, o Bizonui su blondine tenka net rankomis atsiremti į priekinę sėdynę, kad netrinktelėtų galvomis, kai jų automobilis stoja atsidūręs tarp dviejų sunkvežimių. Tuo metu susidariusią koloną prisiveja mikroautobusas.
Bizonas prasižioja šaukti, bet nustėra ir sustingsta. Aukšti sunkvežimio bortai staiga virsta į šonus ir iš kėbulo žaibiškai iššoka pora dešimčių kaukėtų, automatais ginkluotų vyrų.
Jie akimoju prilekia prie džipo iš visų pusių, ginklų buožės smogia į šoninius langus, pažyra stiklai ir po akimirkos atplėšiamos visos keturios mašinos durelės. Bizonas atsipeikėja ir staigiu judesiu mėgina ištraukti iš dėklo, prisegto prie diržo, pistoletą, bet nesuspėja. Automato buožė greitesnė – skrieja jam tiesiai į kaktą ir jis atsijungia išsidrėbdamas sėdynėje.
Klykiant blondinei „Aro“ vyrai išvelka kaip maišą Bizoną ir nudrebia jį ant asfalto šalia jau ten tysančio jo vairuotojo.
Iš mikroautobuso išlipa trys vyrai – Rimas, Saulius ir Vladas. Žiūri į Bizoną. Šis sukruta, pamažu atsipeikėja ir pasuka galvą į pareigūnus.
„Tempkite šitą šūdą į mūsų mašiną“, – Rimas rankos mostu parodo į Bizoną ir palaukia, kol pora „Aro“ vyrų Aguoninių vadui pirmiausia surakina antrankiais rankas, tada pastato ant kojų ir už pažastų tempia į mikroautobusą, jam tarsi šiaudinei kaliausei velkant kojas žeme.
Iš paskos į mašiną sulipa ir pareigūnai.
Rimas atsisėda priešais antrankiais prie sėdynės atramos abiem rankom prirakintą Bizoną. Išsipūtusiu nuo sutinimo veidu šis spokso į pareigūną iš padilbų, pakraujavusiomis akimis.
„Tau ragas, Bizone, laisvės daugiau jau neregėsi, – staiga prataria Rimas. – Mums net nesvarbu, ar tu kalbėsi. Tavo bendrininkai jau tiek prišnekėjo, kad jų parodymų užteks tave nuteisti ir kelis kartus iki gyvos galvos.“
Bizonas subaubia ir staiga raunasi link Rimo su tokia jėga, kad, atrodytų, išplėš sėdynės atlošą.
Šis lošteli atgalios ir pasislenka atokiau, bet šalia Bizono iš abiejų pusių sėdėję Saulius ir Vladas sugriebia jį už pečių, o greta Rimo įsitaisęs „Aro“ pareigūnas dar vožia Aguoninių vadeivai kumščiu į paširdžius.
Bizonas iškart nurimsta. Rimas atsainiai mosteli ranka ir sako: „Važiuojam!“
Pradžia – birželio 11 d.
Tęsinys – kitą šeštadienį.
