Mišku vaikštinėja pora tvirto sudėjimo grybautojų, bet į jų pintines įmestos vos kelios voveraitės ir neatrodo, kad vyrai stengtųsi jų rasti daugiau, – dairosi ne po kojomis, o tolyn į priekį. Išeina į pamiškę. Matyti aukšta tvora, virš jos kyla čerpinis dviaukščio mūrinio pastato stogas.
Grybautojai apsidairo ir staiga kaip surepetavę akrobatai gulasi į pamiškės krūmynus, iškrato iš pintinių kelis grybus ir išsitraukia kartono lakštu pridengtus žiūronus. Švysteli ir pistoletai.
Vyrai stebi sodybą. Tai Aguoninių dvaras. Tolėliau raibuliuoja ežeras. Ten per atokų atstumą nuo kranto plaukioja valtelė, kurioje – trys meškeriotojai, užsimaukšlinę ant akių kepures su snapeliu, vilkintys nublukusius, kadaise žalios spalvos brezentinius lietpalčius. Vienas jų išsitraukia mobilųjį telefoną.
„Vade, kieme vaikštinėja keli bernai. Taip, visiškai jauni, – sako meškeriotojas, į kurį įsižiūrėjus galima atpažinti, kad tai kriminalistas Valius. – Nieko neveikia. Žaidžia su šunimis. Ne, rimtų vyrų nematyti... Ir jokių ginklų.“
„Sakau, gal jus pastebėjo? – klausia jo Rimas, sėdintis mikroautobuse temdytais langais. – Irkitės visai į ežero pakraštį.“
„Valius raportuoja: ramybė“, – išjungęs telefoną Rimas paaiškina priešais jį sėdinčiam, klausiamai antakius kilstelėjusiam Vladui.
Mikroautobuso salono sėdynių eilės sustatytos priešpriešiais, tarp jų – stalelis su kompiuteriu. Greta Rimo įsitaisęs Saulius. Priekyje tylėdamas sėdi vairuotojas, šalia jo įsitaisęs dar vienas pareigūnas, ginkluotas automatu.
Vėl skamba Rimo telefonas.
„Taip, Vladislovai, ką matote? – klausia atsiliepęs. – Džipas įvažiavo? Ar Bizonas pasirodė? Aha, supratau, vartus iš anksto atidarė ir įlėkė vidun. Tikriausiai kuris nors iš vadų, gal pats Bizonas, jei taip pasirūpino...“
„Dar vienas džipas atlėkė. Matyt, schodkė. Tikriausiai ir Bizonas ten, nors mūsiškiams nepavyko jo pastebėti. Sakau, gal jau laikas? Pradedam?“ – Rimas klausiamai pažvelgia į Vladą ir nusuka žvilgsnį į Saulių.
„Nėra ko daugiau laukti“, – pritaria Vladas.
Rimas persisveria per sėdynę link priekyje sėdinčio pareigūno, šis ištiesia radijo stotelę, pasigirdus traškesiui taria: „Pradedam!“
Pasakęs tik vieną žodį ir išgirdęs slopų „supratome“, jis pasilenkia po staliuku, ištraukia neperšaunamąją liemenę, paduoda ją Vladui, antrą – Sauliui, tada trečią pats užsivelka. Vyrai kaip pagal komandą išsitraukia pistoletus, patikrina, ar užtaisyti, priekyje sėdintis pareigūnas prispaudžia prie krūtinės automatą.
Mikroautobusas pradeda lėtai judėti per mišką siauru žvyruotu keliuku. Stabteli ties sankirta su kitu žvyrkeliu. Pro priekinį automobilio langą matyti, kaip pravažiuoja buldozeris, o paskui jį – du brezentiniais tentais aklinai dengti sunkvežimiai. Mikroautobusas palaukia, kol kolona pavažiuos kiek į priekį, ir pasuka iš paskos.
Netrukus įsuka į pamiškės kelią. Sunkvežimiai stabteli, sustoja ir mikroautobusas. Buldozeris padidina greitį ir nutolsta per kokį šimtą metrų. Sunkvežimiai vėl pajuda iš paskos.
Laukymėje išnyra Aguoninių dvaras, buldozeris dardėdamas rieda tiesiai į jo metalinius vartus. Sunkvežimiai pradeda važiuoti greičiau ir prisiveja jį tą akimirką, kai su baisiu trenksmu išlekia vartai. Visa kolona sugarma vidun į kiemą. Iš paskos įvažiuoja ir mikroautobusas.
Kai Vladas atveria sustumiamąsias mašinos duris, iš sunkvežimių iššokę gal 20 šalmus su antveidžiais užsimaukšlinusių, trumpavamzdžiais automatais ginkluotų „Aro“ vyrų jau lekia šaudydami į orą link dviaukščio pastato, o kieme – veidu į žemę suguldyti, rankas ant pakaušių sudėję du jaunuoliai, virš kurių rymo grėsmingai ginklą atstatęs pareigūnas.
Šturmo komanda žaibiškai sulekia į namo vidų. Kol iš mikroautobuso išlipa Rimas su Vladu ir Sauliumi, iš pastato jau išvedamas užlaužtomis rankomis pirmasis Aguoninis, netrukus ir dar keli. Jie taip pat suguldomi ant žemės.
„Visi? – Rimas klausia paskiausiai neskubiai išėjusio pareigūno ir šis linkteli galva. – O kur Bizonas?“
Pareigūnas tik trukteli pečiais.
Įkalčių – per mažai
– Atrodo, Aguoninių dvaro šturmo operacija nelabai nusisekė? – pasiteiravo režisierius, bet tokiu tonu, tarsi jam viskas būtų aišku.
– Kodėl? – paprieštaravo komisaras. Nesakyčiau... Visus ten buvusius Aguoninius sušlavėme, nė lašo kraujo nepraliejome. Na, nebent vienam kitam banditui iš nosies varvėjo, kai guldėme juos ant žemės...
– Girdėjau, ten nebuvo nė vieno jų vadų, – tarsi nusiviepė režisierius. – Ir jokių įkalčių neradote...
– Ne visai taip. Bet, sutinku, tikėjomės daugiau, – nusileido komisaras. – Sulaikėme tik vieną gaujos autoritetų – Kauką. Kitų – ir paties Bizono – dvare nebuvo. Po mūsų atakos jie visi išsislapstė.
– Kodėl nepalaukėte, kol jie suvažiuos?
– Klausėmės jų pokalbių telefonu ir supratome, kad rengia susitikimą dvare, bet mums nelauktai vadai ten nepasirodė, nors atvažiavo pora džipų, dar kelios mašinos. Deja, paaiškėjo, kad tai daugiausia Aguoninių smulkmė... – paaiškino komisaras.
– Gal juos vėl perspėjo jūsų kurmis? – paklausė režisierius stebeilydamasis į komisarą.
– Taip ir buvo, – atsiduso šis. – Matyt, juos perspėjo, kai jau važiavo į dvarą. Pirmas sužinojo Pinčiukas. Vėliau supratome, kad tik su juo ir palaiko ryšį pas mus įsiveisęs kurmis.
Pinčiukas paskambino Bizonui ir kaip estafetę šią žinią svarbūs Aguoninių veikėjai perdavinėjo vienas kitam. Tik Kauko kažkaip nepasiekė, nors jis jų hierarchijoje buvo nežemoje vietoje... Tiesa, jau buvo pakliuvęs į Bizono nemalonę. Gal dėl to jo ir nespėjo perspėti, o gal jis kiek anksčiau nuvyko į dvarą ir nesuskubo ištrūkti.
– Klausėtės pokalbių, bet nesusigaudėte, kad Aguoninių vadai jau neketina vykti į dvarą, – nusistebėjo režisierius.
– Mes – ne dievai. Jie naudojosi išankstinio mokėjimo kortelėmis. Tik buvo užfiksuotas jų ryšių aktyvumas, o pokalbių perimti nepavyko. Kai dvare pasirodė kelios mašinos, manėme, kad visi suvažiavo, – pasiteisino komisaras.
– Regis, ir įkalčių dvare neaptikote... – toliau kvotė režisierius.
– Šį tą radome, tik kur kas mažiau, nei tikėjomės. Turbūt jie įtarė, jog galime pas juos užsukti į dvarą, nes apie tą jų buveinę žinojo visas Panevėžys, todėl iš anksto pasirūpino, kad nieko ten nerastume. Bet kai ką pražiopsojo...
– Ką? – režisierius klausimu paragino nutilusį komisarą.
– Automatą „Agram“, užkištą palėpėje už stogo sijų, ir dar pistoletą vienoje mašinų. Tai mums labai pravertė. Galėjome sulaikyti dvare buvusias Aguoninių torpedas, tiesa, tik mėnesiui. Per tą laiką reikėjo rasti daugiau įkalčių.
Bet nė vienas neprisipažino, per tardymus įžūliai vaipėsi, kad pirmą kartą mato ginklus ir nežino kas juos ten paliko.
– Bent sodybos šeimininką jau galėjote prikirpti, – svarstė režisierius.
– Ne taip viskas paprasta. Sodyba buvo užrašyta kažkokios moterėlės vardu, net nepamenu, koks jos ryšys su Aguoniniais. Ta tikrai nieko nežinojo. Automobilis, kuriame radome pistoletą, irgi buvo registruotas svetimu vardu.
Taigi Aguoniniai sukosi kaip vijurkai, o tuoj jiems ir rimti advokatai buvo pasamdyti.
– Vėl atsidūrėte aklavietėje? – įsiterpė režisierius.
– Mėnuo greitai bėgo, bet nesėdėjome rankų sudėję. Aguoniniai išsislapstė, kaip sakome, gulė ant dugno, o vietų, kur galėjo tūnoti, jie turėjo ne vien Panevėžyje. Sodybos kaime, giminės... Bet dar ir nesivertėme per galvą jų ieškodami. Tik žiūrėjome, kad nekirstų sienos.
O mūsų vadai nusiminė, kad neradome jokių Juzėno ir jo žmonių pėdsakų. Išgaravo paskutinės viltys, kad jie dar gali būti gyvi.
– Tai už ko užsikabinote? – skubino režisierius lėtai žodžius renkantį ir vis užsigalvojantį komisarą.
– Padėjo viena lig tol mūsų dėmesio neatkreipusi byla. Gerokai anksčiau Varėnos miškuose buvo aptikti eigulio ir jo sūnaus lavonai. Policija pamanė, kad tai kokių brakonierių darbas, tyrė vietiniai kriminalistai, o jiems nesukėlė įtarimų, kad šaudyta iš banditų pamėgto „Agram“, nekilo ir klausimų, kaip paprasti brakonieriai galėjo ryžtis tokiai dvigubai žmogžudystei. Ir byla buvo primiršta. Panevėžys toli nuo Dzūkijos, todėl ir mes neieškojome ryšio su Aguoniniais.
Bet sykį mano apklausiamas Britva prisiminė, kad Bizonas Dzūkijos miške nukepė du eigulius. Klausiu: „Kas, kaip?“ Ogi, pasirodo, jie su Vištpetriniais ten išbandė iš jugų gautus kelis „Agram“ automatus, surengė savotiškas šaudymo varžybas. Fotografavosi su automatais. Vėliau ir nuotraukų per kratas pavyko rasti.
– Aha, nuotraukas pateikėte teisėjui prašydami pratęsti suėmimo terminus?
– Dar rimčiau, – tęsė pasakojimą komisaras. – Kaukas prisiminė, kad jiems grįžtant miško keliuku priešais išdygo du dviratininkai su medžiokliniais šautuvais ant pečių. Išgirdo vietos eigulys, kad kažkur šaudo, pamanė, kad brakonieriai, ir nusprendė su sūnumi daryti tvarką. Kad pila iš automatų, matyt, nesuprato.
Tad juodu sustoja priešais džipus, vienas nuo peties nusimeta šautuvą, antrasis rankų mostais stabdo mašinas. Iššoka Bizonas su automatu ir, nė žodžio netaręs, ilga serija patiesia abu vyrus. Liepia bendrams tiesiog patraukti lavonus į pakelę ir net nesivarginti užkasant. Džipai tuoj nuvažiuoja, niekas nepamato, vyrų kūnai randami tik kitą dieną.
– O Britva paliudijo, kad tai Bizono rankų darbas, ir jau galėjote jį semti, ar ne? – pasitikslino režisierius.
– Vien to dar buvo per maža. Advokatai būtų aiškinę, kad Britva, norėdamas išsukti savo kailį, tik apkalba Bizoną. Bet atsirado kitas įkaltis – lyg tyčia šaudyta tuo automatu, kurį radome Aguoninių dvare. Net sunku patikėti, kaip jo nenusikratė, kaip buvo įpratę, – nužudymams naudotus ginklus sunaikindavo, net sulydydavo metalą. O šį kartą to nepadarė. Gal manė, kad niekas eigulių nužudymo nesusies su jais.
– Vadinasi, turėjote Britvos liudijimą ir automatą, kuriuo Bizonas sušaudė eigulius. To jau pakako?
– Nelauktai atsirado dar ir kitas liudininkas, kurio visai nesitikėjome, – ir komisaras vėl nutilo, nugrimzdęs į savo mintis.
Prabyla antras liudininkas
„Noriu kai ką aptarti, bet tai turi likti tik tarp mūsų trijų.
Jau nebežinau, kas čia pas mus darosi, kuo galiu pasitikėti“, – pradeda Rimas, kai į jo kabinetą užėjęs Vladas įsitaiso priešais, greta Sauliaus. Jiems klausiamai sužiurus, grupės vadovas, kiek pasvarstęs, tęsia:
„Žinote, kad Aguoninių dvare sulaikėme tokį Pitrėną, antraeilė, gal net trečiaeilė pas juos persona, net pravardės neturi. Žmogelis jau vyresnio amžiaus, prie penkiasdešimties artėja. Tai, va, jį Bizonas savo vairuotoju padarė, nes, matyt, neblogai mašinose gaudosi.
Primenu tai, nes jis man vakar kai ką įdomaus prasitarė. Sėdėjo visas išbalęs, drebėdamas, dar spustelėjau, kaip čia jis – žmogus solidesnio amžiaus, nepanašus į mūsų klientą – su jaunais bandiūgomis už grotų atsidūrė. Visai susigraudino, išskydo.
Ėmė dievagotis: „Aš tikrai nieko nedariau, tik mašinas taisiau.“ Sakau: „Tikiu, tai padėk mums.“ – „Kad nieko nežinau“, – atsako. Klausinėju, kur vežiodavo Bizoną. Aiškina, kad tik kartais po Panevėžį.
Dar prasitarė, kad anas labai atsargus buvęs – liepdavęs staiga sustoti ir stebėdavęs, kokios mašinos pravažiuoja, arba netikėtai įsakydavęs sukti tai kairėn, tai dešinėn. Na, aišku, vis tikrino, ar jo kas neseka.“
„Ir ką tu iš to padarysi?“ – skėstelėjęs rankomis pertraukia Vladas.
„Palauk, tuoj paaiškinsiu, – atkerta Rimas ir pats klausia: – Ar pastebėjote šviežią randą ant Kauko skruosto?“
„Pastebėjau, na, ir kas iš to – maža kas tam banditui snukį išgražino?“ – atsainiai numykia Saulius.
„O jei išgražino pats Bizonas, kas tada?“ – tarsi kozirį ant kortų stalo sviedžia klausimą Rimas.
Abu pareigūnai susidomėję pakelia akis į Rimą.
„Netempk gumos“, – paragina Vladas.
„Tai, va, sėdi priešais mane tas žmogelis ir dejuoja, kad jeigu jis mums ką papasakos, o mes jį po to pasodinsime, sužinos Bizonas ir tuomet jam bus chana kalėjime. Ir leptelėjo, kad net Kaukui jis peiliu veidą perrėžė. Sakau: „Pala, pala, nieko jis tau nepadarys, o kas ten buvo?“ Ir užrėmęs jį štai ką išgirdau.
Gaujos vadas baudžia savus
Prastai apšviesta Panevėžio gatve džipas privažiuoja prie dviaukščio namo. Įkyri dulksna dar labiau tirština naktinę priemiesčio prieblandą.
„Tu lik čia ir lauk mūsų. Jei pamatysi ką ne taip, skambink man į mobilųjį“, – paliepia Bizonas vairuotojui, išlipdamas iš mašinos su Agramu ir jiems iš paskos išsiritusiu Dūmu.
Beldžiasi į namo duris. Negirdėti, kad kas eitų atidaryti. Bizonas jau kumščiu sududena į duris ir dar spiria koja. Pagaliau pasigirsta žingsniai ir duslus vyriškas balsas klausia: „Kas ten?“
„Mentai! Atėjom tavęs supakuoti!“ – atšauna Bizonas ir net sužvengia iš pasitenkinimo savo sąmoju.
Durys atsiveria, tarpduryje išnyra plačiapetis vyras suplota boksininko nosimi.
Tai Kaukas: nustebusio žmogaus veidas, šmėkšteli ir išgąsčio grimasa.
„Ką, nelaukei svečių? Nematau, kad džiaugtumeis“, – sukikena Bizonas ir nelaukdamas kvietimo pro tik rausvus šortus dėvintį šeimininką braunasi į vidų. Šis pasitraukia, iš paskos sugarma ir kiti du vyrai.
„Užeikit, užeikit, tik mudu su boba jau buvome atsigulę, – sutrikusiu balsu teisinasi Kaukas. – Ar kas atsitiko?“
„Lyg nežinotum!“ – piktai subaubia Bizonas, vyrams suėjus į virtuvę.
Tuo metu laiptais iš antrojo aukšto nusileidžia nėštumo apvalainumus paryškinančiu gėlėtu chalatu vilkinti, trisdešimties dar neturinti moteris, nesusišukavusi išsitaršiusių pilkšvų plaukų, išgąsčio kupinomis akimis.
„Taip vėlai pasirodėt, bet, sveiki... Ar šiaip užsukot, ar kas negerai?“ – dar leisdamasi laiptais klausia žiūrėdama į Bizoną.
„Viskas gerai, Raimonda, tiktai mums, vyrams, reikia pasikalbėti, o tu pasilik ten pas save viršuje, – atsako Bizonas. – Ilgai netruksim, paleisim tavo chakalį ir galėsit toliau kruštis.“
„Gal tegul bent mums ką padeda ant stalo“, – neryžtingai sako Kaukas, kai jo, matyt, sugyventinė vis vien nusileidžia laiptais į virtuvę.
„Tu man čia akių nemuilink! – šaukia Bizonas nusigręžęs nuo moters, kuri pasuka prie virtuvės spintelių, bet sustingsta. – Paleidai, asile, Britvą! Kas dabar bus?!“
Kaukas žengteli atbulas tolyn nuo link jo pasukusio Bizono, abiem rankomis atsiremia į virtuvės stalą.
„Niekur jis nedings, surasim...“ – maldaujančiu balsu teisinasi.
„Tai ko neieškai, pydare, o su boba dulkiniesi?!“ – kriokdamas prišoka Bizonas prie Kauko, o šiam, atsirėmusiam į stalą, jau nebėra kur trauktis.
„Tai, kad ne aš vienas – ir jis kartu buvo“, – Kaukas mosteli ranka į šalia nebyliai stovintį Agramą.
„Su juo kalba jau buvo, o dabar su tavim kalbu! Kam buvau liepęs patvarkyti? Tau! Tu ir atsakai, o Agramas tau tik padėt turėjo!“
„Bet smaugė jis, o ne aš!“ – riktelėjo Kaukas, kai Bizonas griebė jį už gerklės ir pirštais įsirėžė į kaklą.
„O tu sėdėjai ir žiūrėjai, bet jam nepadėjai! Reikėjo perbraukti geleže ir viską baigti! Ko nepatikrinai, kad dar gyvas?!“ – nesiliovė šaukti Bizonas vis kiečiau pirštais smigdamas į nesipriešinančio, tik labiau ant stalo virstančio Kauko kaklą.
Bizonas staiga paleidžia Kauką, o, šiam atsitiesus, žaibiškai kaire ranka išsitraukia iš kišenės peilį – kaip gyvatės liežuvis iššoka geležtė – ir brūkšteli jam per žandą.
„Kad geriau atsimintum!“ – sušunka išvirtus kraujo rėžiui.
Moteris suklinka ir puola prie Bizono.
Pradžia – birželio 11 d.
Tęsinys – kitą šeštadienį.
