Iš vienkiemio išeina Britva. Netoliese dunkso miškas. Temsta. Prie sodybos medinės tvoros sustojęs automobilis. Džipas. Dribdamas į priekinę sėdynę Britva sveikinasi su prie vairo sėdinčiu Kauku, tada pastebi mašinos gale įsitaisiusį Agramą. Lyg nerimas akimirką šmėkšteli jo akyse, bet susitvardo, tiesia ranką ir jam.
„Kur važiuojam?“ – klausia gal kiek apsimestinai nerūpestingu balsu.
„Į schodkę mūsų įprastoje vietoje. Žinai ją – čia netoliese miške, už keliolikos kilometrų. Ten visi suvažiuos. Bus ir Bizonas. Čefyras su Robiu irgi. Jie, kaip ir tu, turėjo gulti ant dugno. Tarsimės, kaip jus išboginti į užsienį“, – taip pat guviu balsu atsiliepė Agramas, o Kaukas pritariamai palinksėjo galva.
Ant kaklo – kilpa
Automobilis įsuka į miško keliuką. Jau visiškai sutemę. Agramas lyg ima snausti, ratams įsmukus į provėžą, sumaskatuoja kaip skudurinė jo galva, tada pramerkia akis, bet tik akimirkai, ir tuoj vėl nuleipęs ją nunarina. Britva taip pat išsidrėbia sėdynėje, nuščiūva. Stoja tyla, tik burzgia variklis.
Staiga Agramas atgyja. Žaibiškai pasilenkia prie Britvos – iš jo rankų lyg zuikis iš fokusininko kepurės iššoka vielinė kilpa ir apsiveja aplink Britvos kaklą.
Šis griebiasi už vielos, mėgina užkišti pirštus, visu kūnu lošiasi ant sėdynės, mėšlungiškai sulenkia kelius ir kojomis įsiremia į mašinos langą.
„Padėk!“ – surinka Agramas.
„Jis man tuoj stiklą išmals!“ – šaukia Kaukas ir stabdo automobilį.
Mėšlungio tampomomis kojomis Britva trankosi į mašinos langą, vienos rankos pirštus jam pavykę užkišti už vielos, o kita, nugara persisvėręs per sėdynės atlošą, lyg ir mėgina pasiekti jį smaugiantį Agramą, bet graibo vien orą, o tas priverstas sukinėtis, kad išvengtų aukos nagų.
Sustabdęs automobilį Kaukas nepuola taip pat smaugti Britvos, tik visu kūnu užgula jam kelius – šis spurda, malasi – bet pavyksta atitraukti jo kojas nuo lango ir nulenkti žemyn.
Auka ima silpti, muistosi vangiau, kūnas suglemba, pirštai, nusitvėrę už vielos kilpos, atsileidžia, ranka, tarsi guminė žarna, slysta žemyn ir šlepteli Kaukui ant sprando.
„Job...! – nusikeikia šis ir atleidžia jau nespurdančias Britvos kojas. – Ar tau padėt?“
„Job...! – atsiliepia Agramas. – Jau susitvarkiau ir be tavęs! Kur buvai anksčiau?“
„Bl..., ar nematei, kad kojomis mums būtų langą išnešęs? Visai kaip „Krikštatėvyje“... Kaip važiuotume be stiklo?“
Britva sudribęs sėdynėje jau be gyvybės ženklų. Nematyti, kad dar alsuotų.
Agramas atleidžia vielą, papurto auką už sprando. Kūnas sudrimba ir virsta ant greta sėdinčio Kauko, stukteli kakta šiam į petį, nubloškiamas atgal ir atsilošta galva įsiremia į mašinos dureles. Akys išverstos, burna pražiota, seilių putos nutįsta išvirtusiu liežuviu.
„Gatavas!“ – su palengvėjimu praneša Agramas.
Kaukas įdėmiau pasižiūrį į kūną ir pritaria: „Aha, patvarkėm...“
Akimirką sėdi tylėdami. Atsidusę abu išlipa. Kaukas prieina prie džipo galo, ištraukia iš bagažinės du kastuvus, vieną paduoda Agramui.
„Tu paėjėk priekin, o aš pažiūrėsiu čion, – Kaukas mosteli ranka gilyn į mišką už žemomis pušaitėmis apaugusios pakelės. – Paieškokim, kur minkštesnė žemė, bet toli neik, nesinori su juo ilgai tąsytis.“
Vyrai pasuka į priešingas puses. Po kelių sekundžių džipo durelės prasiveria, išvirsta Britva ir keturpėsčias ima repečkoti nuo keliuko ant pakelės samanų. Pasiekia kelkraščio pušaites, ropoja link pakrypusios senos pušies, rankomis atsirėmęs į jos kamieną mėgina atsistoti. Šiaip taip pavyksta. Susikūprinęs, svirduliuodamas dingsta visiškoje naktinio miško tamsoje.
Prie automobilio grįžta Kaukas, iš tamsos tuoj pat išnyra ir Agramas. Abu vienu metu pamato praviras mašinos dureles. Prišoka, pažiūri vidun, sviedžia kastuvus, aplekia džipą. Tada sustingsta žiūrėdami vienas į kitą.
„Ožy, nesusitvarkei! Paleidai! – šaukia Agramas. – Tau bus ragas, jei nerasim!“
„Tau irgi!“ – subaubia Kaukas.
Susistumdo ir nulekia priešingomis kryptimis į miško tankmę.
Bandito gelbėjimo operacija
Suskamba miegamajame ant staliuko prie lovos padėtas mobilusis telefonas. Nuaidėjus tik porai ne itin garsiai nustatytų signalų, nuo pagalvės pakyla vyro, matyt, įpratusio miegoti budriai, galva. Jis pamėgina tamsoje apgraibom užčiuopti telefoną.
„Įsijunk šviesą, aš vis viena jau pabudau“, – pasigirsta šalia gulinčios moters balsas.
Vyras įžiebia ant staliuko stovintį šviestuvą, tada matyti, kad tai vyriausiasis tyrėjas Rimas, šviesos akinamas visai užmerkia akis, ir taip vos pramerktas. Atsiliepia. Toliau klausosi tylėdamas.
„Supratau, atvažiuoju...“ – tik tiek tepasako ir išjungia telefoną.
„O, Viešpatie! Vėl tave kviečia į darbą? – klausia moteris, net nelaukdama atsakymo, kurį pati puikiai žino. – Kuri valanda?“
„Truputį po dviejų“, – suniurna Rimas, keldamasis iš lovos.
„Kada mes galėsim gyventi kaip žmonės?“ – vėl, atrodo, nelaukdama atsakymo suaimanuoja moteris ir verčiasi ant šono į kitą pusę nuo vyro.
„Kai išeisiu į pensiją“, – išjungęs šviestuvą ir jau eidamas iš miegamojo meta žmonai per petį Rimas.
„Jei iki to laiko išgyvensi...“ – dar išgirsta jos repliką, bet uždaro miegamojo duris jai nieko neatsakęs.
Žaibiškai apsirengęs Rimas nusileidžia laiptais ir sėda į namo kieme stovintį automobilį. Viena ranka laikydamas vairą, kita kažkam skambina. Ilgokai laukia atsiliepiant.
„Atsiprašau, Sauliau, kad pažadinau, – sako pasigirdus mieguistam ir kiek išgąstingam „alio“. – Ekstra reikalas.
Man ką tik skambino mūsų budėtojas. Jis buvo sujungtas su policijai prisiskambinusiu Aguoniniu. Tai mūsų klientas – Britva. Esą jį mėgino saviškiai užversti. Nežinia, kokiu būdu paspruko. Dabar slepiasi, nes jo, žinoma, visur ieško. Prašo gelbėti.“
„Kur jis? Atvyko į policiją?“ – jau mieguistumo atsikračiusiu balsu perklausia Saulius.
„Ne, nė nežinau, kur jis. Gal dar kur nors Panevėžyje. Aš dabar važiuoju į biurą, o tu pasuk budėtojui ir sužinok telefono, kuriuo skambino Britva, numerį. Susisiek su juo, išsiaiškink, kur jis, ir lėk paimti. Tada tiesiai – į biurą. Lauksiu“.
Vairuodamas viena ranka, Rimas iš karto dar kažkam skambina.
„Atleisk, Vladai, kad naktį ištraukiau iš lovos, bet pas mus ČP, – šiam nė nepasakius „alio“ išpyškina Rimas. – Apsireiškė Britva – na, tas Aguoninis, kuris dingo, kai „Tautos balsas“ paskelbė, kad jo ieškome.
Atrodo, jį saviškiai mėgino užversti, bet kažkaip išslydo iš jų nagų. Tu jau beveik mūsų grupės narys. Sakau, gal prisijungtum prie manęs jį apklausiant?“
„Ar jis jau pas mus?“ – po gerokos pauzės dusliu balsu klausia Vladas.
„Ne, tūno kažkur pasislėpęs, matyt, Panevėžio apylinkėse. Pasiunčiau Saulių jo atvežti.“
„O kaip jį Saulius ras, jei nežinome, kur slapstosi?“ – teiraujasi Vladas.
„Britva susisiekė su mūsų budėtoju. Žinom telefono numerį. Saulius jau važiuoja, palaikys su juo ryšį, susiras jį ir lėks į Vilnių.“
„Supratau... – patylėjęs prataria Vladas. – O tu nebijai Sauliaus vieno siųsti? Gal ten kur nors šalia trinasi Aguoniniai?“
Dabar jau Rimas nuščiūva. Tyli kramtydamas apatinę lūpą.
„Alio, ar girdi?“ – paragina Vladas.
„Teisingai sakai, Vladai, – atsiliepia Rimas. – Bet, pats supranti, negaliu prašyti Panevėžio pagalbos. Saulius dar nebus spėjęs iš miesto išvažiuoti, perskambinsiu ir prašysiu pasiimti Vladiką. Ir abu turi būti ginkluoti. Vis šis tas...“
„Bet paminėjai, kad Vladislovas rengė to Aguoninio verbavimą ir trainiojosi Panevėžyje, atrodo, su juo susipažino. Ar nenubaidys, kai Britva pamatys, kas atvažiavo jo pasiimti?“
„Saulius galės iš anksto pasakyti, su kuo atvažiuoja, paaiškins, kad tai mūsų darbuotojas, siųstas į Panevėžį. Gal net ramiau pasijus, kai išvys pažįstamą veidą“, – baigia pokalbį Rimas.
Pirmasis liudininkas
– Stebuklas, kad tas banditas išsigelbėjo. Smaugė, bet kažkaip nepasmaugė... – pakraipė galvą režisierius.
– Išsigelbėjo, kaip sakoma, per Marytės plauką, – pritarė komisaras. – Nepatikrino Kaukas su Agramu, ar tikrai jau negyvas, o tas ėmė ir atsigaivelėjo. Vėliau net pasinaudojome tokiu jų apsižioplinimu, sužinoję, kaip Bizonas žiauriai užsiuto. Labiausiai ant Kauko, nes tas smaugė ir nenudusino. Bet apie tai – vėliau. O tą naktį mums teko dar ilgai laukti sugrįžtančių vyrų iš Panevėžio. Iki ryto.
– Kas nors atsitiko? – pagyvėjo režisierius.
– Galima sakyti ir taip. Naktelė buvo ilga, nes Aguoniniai mėgino medžioti mūsiškius.
– Užpuolė?! – net šūktelėjo režisierius.
– Ne, jie tik tykojo kelkraštyje šalia autostrados. Norėjo užsėsti mūsiškiams ant uodegos ir taip susekti, kur tūno Britva.
– Kaip jie sužinojo, kad važiuojate jo pasiimti? Gal vėl tas kurmis?
– Tai ir buvo mums didžiausia mįslė, – atsakė komisaras ir sunkiai atsiduso. – Nutiko dar vienas keistas dalykas: kažkas paskambino mūsų budėtojui, prisistatė Vladislovu, pasakė tarnybinio pažymėjimo numerį ir paprašė pasakyti Britvos telefono numerį, nes esą irgi vyksta jo paimti.
– Ir ką?
– O tuomet skambino Britvai, prisistatė mentu Sauliumi, ragino pasakyti, kur jis slepiasi, kvietė išeiti į kokią nors vietą. Visa laimė, kad tam kilo įtarimas, kodėl policininkas save vadina mentu, o ir balsas jam pasirodė panašus į vieno Aguoninio, todėl neužkibo, tik baisiai persigando.
– Na, ir reikaliukai pas jus! – aiktelėjo režisierius.
– Taigi, – sutiko komisaras. – Ačiū Dievui, kad ir Saulius su Vladislovu laiku apsižiūrėjo, kad juos seka kažkokia mašina.
Paskambinę Britvai perspėjo, kad nekištų nosies iš slėptuvės – o jis slėpėsi miške įlindęs į papartyną – tada susisiekė su mumis ir pranešė, kad paskui juos važiuoja, matyt, Aguoniniai.
Pakėliau „Aro“ vyrus, šie išlėkė priešpriešiais iš Klaipėdos, o kai pasiekė mūsiškius, juos per atstumą sekusi mašina staigiai dingo. Nespėjome sučiupti. Britva ryžosi išeiti iš slėptuvės tik prašvitus ir pasirodė sutartoj vietoj, kai išvydo ten stovintį visą būrį uniformuotų pareigūnų.
– Ar buvo iš jo kokios naudos?
– Taip, įkalbinėti liudyti teisme jo mums jau nereikėjo, – atsakė Rimas. – Tą rytą, kai jis sėdėjo priešais mus, jam drebėjo ne tik rankos, ne tik keliai šokinėjo. Kai davėm atsigerti vandens, taip kaleno dantimis, kad, atrodė, suskaldys stiklinę.
Deja, žinojo nedaug. Nedalyvavo nei Aguoniniams imant Juzėną ir jo bendrakeleivius, nei su jais susidorojant, bet gabeno iš slaptaviečių ginklus, dieną ar dvi budėjo sodyboje, į kurią pirmiausia buvo nuvežtos aukos. Šį tą girdėjo apie šią operaciją iš kitų ir apskritai viską apie jam žinomus gaujos reikaliukus išklojo. Mums jau buvo su kuo eiti pas prokurorą, kai prašėme sankcijų Aguoniniams.
– Ir todėl turbūt jo nesodinote ir už išprievartavimą? – kiek irzliai replikavo režisierius.
– Aišku, teko jam kai ką pažadėti. Jis nieko nebuvo nužudęs, todėl už liudijimą prašė garantuoti, kad nebus pasodintas, nes kalėjime ar kolonijoje jį vis viena užmuš. Reikalavo net generalinio komisaro garantijų. Biuro vadas turėjo eiti dėl to kalbėtis. Paaiškinom, kad teis jį teismas, bet taip surašysim bylą, kad, atsižvelgiant į prisipažinimą ir pagalbą mums, turėtų gauti minimumą.
Tačiau išprievartavimo bylos visai nenumuilinom. Teisėjas atsižvelgė į aplinkybes ir davė jam tiek mažai, kiek galėjo, – atrodo, vos ketverius metus. Dar išskaičiavo gerą pusmetį, kol jis pas mus išbuvo uždarytas iki teismo. Tad pasėdėjo pusę likusio termino, beje, ne paprastoje kolonijoje, o su pareigūnais, nes negalėjome jo laikyti su kitais kriminaliniais, sulaukė amnestijos ir išleistas išrūko kažkur į užsienį.
– Pasisekė banditui... O ką pirmiausia darėte, kai tas Britva ėmė kalbėti?
– Dar nenorėjome semti Aguoninių, bet mums ant galvos lipo mūsų vadai, o juos spaudė aukščiausia valdžia. Generaliniam komisarui teko nuolat raportuoti prezidentui, premjerui. Ir ką jis galėjo jiems pasakyti? Prabėgo kelios savaitės, kai buvo pagrobtas Juzėnas, bet jokių pėdsakų nepavyko aptikti. Panevėžyje nužudyta prokurorė Ramunė – irgi niekas nepaaiškėjo.
– Prokurorės nužudymo tyrimą turbūt išvis atidėjote?
– Sujungėme į vieną bylą, nes neliko abejonių, kad ir prokurorė – Aguoninių darbas. Britva patvirtino: pats Bizonas šaudė, buvo sužeistas. Jau galėjome juos prigriebti, tik nenorėjome skubėti. Mat supratome, kad Juzėno ir jo bendrakeleivių gyvų vis viena jau nerasime, nors mūsų vadai dar turėjo vilčių. Gal ne tiek jie, kiek juos ant kilimo kvietę politikai. Taigi gavome įsakymą netikėtai įsiveržti į Aguoninių dvarą ir visus susemti.
Manėme, gal bent kokių Juzėno ir jo žmonių daiktų aptiksime. O kad rasime ginklų, kitokių įkalčių, neabejojome. To pakako Aguoniniams sušluoti ir įmesti į cypę, nors žinojome, kad rizikuojame, nes nebus lengva priversti juos prisipažinti, surinkti rimtų įrodymų, o nusisamdę gerus advokatus jie galėjo ir išsisukti.
Teko nusileisti vadams. Sakėme, gal ir gerai, jei tokia pavojinga gauja tupės už grotų. Ir generalinis komisaras mums kalė: „Delsti negalim, nes, žiūrėk, jie dar ką nors iškrės, o jau tada man tektų vykti pas prezidentą su atsistatydinimo raštu ir nusiimti antpečius.“
– Girdėjau, Aguoninių dvaras buvo kone kaip tvirtovė: aptvertas aukšta mūrine tvora, iš vienos pusės – ežeras, iš kitos – atvira laukymė. Nepastebėtas neprieisi, o atsišaudyti labai patogu, – įsiterpė režisierius.
– Taip, teko rimtą karinę operaciją surengti. Veikė „Aras“, mes jo vyrus tik lydėjome. Žinojome, kad ten Aguoniniai vaikštinėja ginkluoti jugoslaviškais „Agram“ automatais. Vienas jų net gavo Agramo pravardę, nes esą labai mėgo su šiuo ginklu švaistytis. Iš jugų automatus nusipirkdavo per ryšius su jais palaikiusius Klaipėdos Vištpetrinius.
Mūsiškiai, slapta dirbami Panevėžyje, išuostė, kad Aguoniniai sykį net apšaudė tame ežere su draugu žvejojusį teisėją. Gal ir nežinojo, kas jis, bet jiems buvo į viską nusispjauti – taip suįžūlėjo...
– Nieko sau! Apšaudė teisėją? – apstulbo režisierius. – Ir ką jis?
– Ogi nieko. Tylėjo. Nedrįso net policijai pasiskųsti. Patys Aguoniniai tuo gyrėsi, kai Panevėžyje pasklido gandas, ką jie apšaudė. Teisėjas jiems atrodė puikus trofėjus.
– Nukepė prokurorę... – pradėjo režisierius ir nuščiuvo pamatęs, kaip susiraukė komisaras. – Atsiprašau, nužudė prokurorę Ramunę ir tetrūko dar teisėjo...
– Nužudyti nesistengė, bet ir visiškai nepaisė, kas gali nutikti, – tęsė komisaras. – Išėjo į kiemą du Aguoniniai, pamatė jų ežeru plaukiojančią valtelę su dviem žvejais, gal pamanė, jog juos seka, tad grįžo vidun, pasiėmė „Agram“ ir, priėję prie pakrantės, riktelėjo, kad dingtų jiems iš akių. Gal teisėjas iš išdidumo ne iš karto užgulė irklus, o jie, nieko nelaukdami, paleido šūvių papliūpą.
Sako, kai aplink valtį tarsi užviręs ėmė burbulais šokinėti vanduo, jau abu žvejai, lyg būtų irklavimo čempionai, tiesiausiai šovė link kito ežero kranto. Esą daug juoko turėjo Aguoniniai. Išlipo vyrai toliausiai nuo vietos, kur buvo palikę automobilį. Teko brautis link jo per nendrynus ir kemsynus.
Teisėjo draugas kerštingai pasidžiaugė: „Na, dabar tai užtaisysi balių tiems Aguoniniams!“
„Tu – ką? Nori mano mirties?“ – teatsakė šis.
