Šalia kaimiškos trobos stovi du automobiliai. Pro duris išvirsta Bizonas ir Pinčiukas.
„Kas girdėt iš vyrų?“ – klausia Bizonas.
„Viskas gerai. Pirmoji mašina dabar netoli Latvijos, o antroji jau artėja prie Lazdijų. Tuoj įvažiuos pas lenkus. Ten pirmame didesniame miestelyje nuims viską, kas yra to piemens kortelėje, o pačiame Bialystoke papurtys Juzėno „MasterCard“.
Tuo pat metu kiti du mūsiškiai jau Rygoje spės patuštinti jo auksinę „American Express“. Susidarys nemažai aukselio“, – Pinčiukas sukikeno ir net išsiviepė, žvelgdamas iš apačios viršun į gerokai aukštesnį ir dar aukščiau ant trobos prieangio laiptelio pasilypėjusį Bizoną.
„Ko čia man lazankes trini ir dar dantis rodai?! Reikėtų vožti, kad visi išlėktų. Ką tu man sakei, ar pameni?“ – ir Bizonas plačiu delnu sugriebė Pinčiuką už sprando, net kiek kilstelėdamas nuo žemės.
„Pala, pala, man patikimi žmonės sakė, ne pats sugalvojau...“ – kone mataruodamas kojomis kaip maldą sukalbėjo Pinčiukas.
„Tai ką, man dabar iš tų tavo patikimų žmonių išmušti, kur pinigai?!“ – riktelėjo Bizonas, bet paleido Pinčiuko sprandą.
„Gal dar išlupsim iš Juzėno, neskubėkim“, – mėgino raminti Pinčiukas.
„Baik čia mane nervinti, nes tuoj gauni į dantis! Pats matai, kaip čia yra. Jau būtų seniai pasakęs, jei turėtų ką pasakyti. Kortelių kodus iškart išklojo, kai tik tą jo šoferį paguldžiau, o daugiau – niekaip. Matei, kaip maldavo, kai vamzdį įrėmiau į jo sūnaus galvą? Viską sutiko daryti, tik vis giedojo: „Kambario nėra, nėra.“ Ir tikrai nėra, tu, asile neraliuotas“ – vėl suriaumojo Bizonas.
Pinčiukas apdairiai atsitraukia kiek atokiau nuo Bizono. Šis piktai pašnopavęs, sako:
„Chana! Reikia baigti terliotis su jais! Eik pasakyk, kad atvestų, važiuojam.“
Pinčiukas, ratu apėjęs Bizoną, įsmunka į trobą, o šis pereina kiemą, dairosi į miško laukynę, atidžiai stebėdamas aplinką.
Pirmiausia iš trobos išvirsta du vyrai, velkantys nušauto vairuotojo kūną. Sustoja prie „Audi“ ir įgrūda į bagažinę.
Netrukus pasirodo dar keli bendrai, vedantys smarkiai sumuštą Juzėną, iš paskos išvedamas ir antrankiais surakintas jo sūnus. Juodu susodinami į atskiras mašinas. Bizonas sugrįžta į kiemą ir sėdasi į džipą, į kurį jau įsodintas Juzėnas. Šalia įsitaisęs Pinčiukas, vairuoti imasi Agramas.
Automobiliai rieda siauru duobėtu miško keliuku, bet neilgai važiavę sustoja proskynoje, iš visų pusių apsuptoje miško. Bizonas su Agramu tylėdami lipa iš mašinų, kiti pasilieka. Čia anksčiau atvykę trys jų bendrai baigia kasti duobę. Bizonas prieina prie jos, apžiūri.
„Gana, bus gerai“, – sako ir mosteli ranka tebesėdintiems mašinose.
Iš pradžių išvelkamas vairuotojo kūnas ir įverčiamas į duobę.
Tuomet iš mašinos ištempiamas Juzėnas. Jis pats beveik nepaeina, žeme velkasi kojos, bet nemėgina ir priešintis. Sutinęs, visiškai išblyškęs veidas. Parklupdomas šalia duobės krašto ir iškart bejėgiškai susmunka ant kelių, tik rankomis nevalingai atsiremia į žemę.
Bizonas pakelia pistoletą ir taikosi jam į pakaušį. Tačiau šūvio nepasigirsta. Pasisuka į už kelių žingsnių stovinčius Agramą, Pinčiuką ir Dūmą.
„Ei, eikit čion! – šūkteli jiems. – Šausime visi kartu.“
Bendrai paklūsta, žingteli artyn, išsirikiuoja, išsitraukia pistoletus. Bizonas pakelia kairę ranką, mosteli ir iššauna. Pasigirsta dar trys į vieną garsą susilieję šūviai. Juzėnas, vos suaimanavęs, staigiai virsta duobėn.
„Dabar tau, Vitalijau, sunkiausias darbas. Šok į duobę ir nukirsk jam galvą“, – įsako Bizonas.
Netardamas nė žodžio, Agramas grįžta prie mašinos, kuriuoje tebesėdi dviejų Aguoninių saugomas Juzėno sūnus, atsineša kirvį ir įšoka į duobę. Po kelių akimirkų išsiropščia. Be kirvio.
Bizonas duoda ženklą, kad atvestų Juzėno sūnų Tadą. Šis surakintomis rankomis eina pats, tirtėdamas visu kūnu, staiga lyg pamėgina ištrūkti iš jį už pažastų suėmusių dviejų vyrų gniaužtų, įsispiria į žemę kojomis, bet greit pritempiamas prie duobės ir susmukdomas ant kelių.
Sumėtyti pėdų nepavyko
– O jūs dar ilgai tikėjotės, kad gal tie trys vyrai gyvi? – nusipurtęs nuo komisaro pasakojimo pasiteiravo režisierius.
– Dar turėjome vilties, nors pamažu ji blėso, kai niekas nesikreipė į Juzėno žmoną dėl išpirkos.
– Iš viso nesuprantu, kam tam Bizonui dar prireikė tokios baisybės – nukirsti galvas...
– Jo žodyne nebuvo žodžių „baisybė“, „šleikštulys“, – po minutės tylos atsiliepė komisaras. – Ne šiaip sau jis ir savo banditus privertė kartu su juo šauti į Juzėną ir jo sūnų. Norėjo, kad visi būtų supančioti bendros kaltės, jei kartais įkliūtų. Kad bijotų liudyti vieni prieš kitus. O ir kūnų nukirsdinimas buvo visai racionalus – radus lavonus be galvų daug sunkiau tiksliai nustatyti tapatybę. Ilgiau trunka.
– Vairuotojo kūną irgi taip pat sudarkė?
– Žinoma, nes manė, kad net jei rasime tris kūnus, dar abejosime, ar tai tikrai Juzėnas ir jo palyda. Gal kursime versijas, kad verslininkas gali būti kur nors laikomas gyvas, o užkasti kokie nors kiti asmenys – ar maža banditai užmušdavo ir savo bendrų?
– Galvų iki šiol nesuradote? Žmonės taip ir palaidoti...
– Taip, – atsiduso komisaras, – Bizonas labai įmantriai sumėtė pėdas. Kaip vėliau per tardymą išpešėme iš egzekuciją mačiusio ir liudyti sutikusio Aguoninio, dvi galvos buvo įdėtos į vieną prekybos centro maišelį, trečioji – į kitą ir Bizonas liepė porai savo parankinių jas nunešti iki netoli tos vietos girioje tekančio upelio. Ten juodu turėjo atsiskirti ir nueiti priešingomis kryptimis, o tada kur nors savo nuožiūra užkasti – tik jie ir galėtų pasakyti, kur tos vietos.
– Ar žinote, kas jie?
– Taip, bet vienas jų buvo užmuštas dar prieš mums viską išsiaiškinant, o antras...
– O ką antras, – paskubino nutilusį komisarą režisierius.
– O antras – Pinčiukas. Jo nepavyko palaužti ir priversti liudyti – jis viską neigia. Iki šiol.
– Kaip jūs galiausiai užėjote ant Aguoninių pėdsakų? – patylėjęs paklausė režisierius.
– Telefonai... Jie nežinojo, kad jau buvo būdas nustatyti, iš kur skambinta, ne tik pagal SIM kortelę, bet ir pagal paties telefono signalus. Tik tai buvo katorgiškas darbas...
Tvirtų įrodymų – nėra
Policijos šaudykloje. Rimas ir Saulius nusiima garsą slopinančias ausines, atiduoda budinčiam pareigūnui pistoletus.
Į koridorių primenančias belanges patalpas įeina dar vienas vyras: neaukšto ūgio, kresnas, virš kaktos iš šonų jau kiek išplikusia galva, išsidraikiusiais retais pilkšvais plaukais, apvalaino veido, didelėmis išverstomis, net išsišovusiomis akimis, tarsi nuolat kuo nors stebėtųsi.
„Sveikas, Vladai, – sveikinasi Rimas, iš paskos ištiesia jam ranką ir Saulius. – Pasiūliau drauge pašaudyti, nes vienu kartu galėsim ir pasišnekėt. Ar pas jus yra kokių naujienų?“
„Todėl ir vėluoju, kad dirbame be atokvėpio, – atsiliepia Vladas. – Jau kai ką žinome. Pirmiausia galime tiksliai pasakyti, kada išsijungė Juzėno ir jo vairuotojo telefonai – buvo pavakarė, maždaug be ketvirčio aštuonios. Įdomi detalė: jo sūnaus telefonas išjungtas kiek vėliau – maždaug po 15 minučių.“
„O kaip vieta? Ar aišku, kur tai įvyko?“ – nekantravo Rimas.
„Labai tiksliai nustatyti negalime, bet daugmaž aišku, kad telefonų signalas dingsta pakeliui į Panevėžį, neprivažiavus miesto maždaug 40–50 kilometrų.“
„Ahaa, – nutęsė Rimas. – Vadinasi, galime daryti išvadą, kad mersas vėliau buvo atvarytas į Vilnių ir ten paliktas... O gal jie į Panevėžį važiavo kita mašina?“
„Aišku, mersu. Vaizdo kameros užfiksavo, kai išvažiuoja iš oro uosto. Viskas sutampa pagal laiką – maždaug prieš aštuonias vakaro niekur neužsukdami jie turėjo atsidurti maždaug toj vietoj, kur išsijungė telefonai“, – patikino Vladas.
„Tačiau galėjo pakeliui iššokti, pakeisti mašiną...“ – dar abejoja Rimas.
„Teoriškai – taip, praktiškai – vargiai, – atkerta Vladas. – Kada jūsų liudininkas Pašilaičiuose pastebėjo į to namo kiemą įvažiuojantį Juzėno mersą?“
„Jau apie vidurnaktį...“
„Na, va, kaip tik pakanka laiko pasitvarkyti netoli Panevėžio, supakuoti Juzėną ir parvaryti jo mašiną į Vilnių.“
„Taip, turbūt turime galutinai atmesti versiją, kad pats Juzėnas sumanė slėptis...“ – sutiko Rimas.
„Žinot, buvau Panevėžyje, peržiūrėjau, ką jie ten turi surinkę apie Juzėną. Esą jo biznyje sukosi ir banditų babkės. Daug turėjo reikalų su Klaipėda, per uostą gabeno mazutą, o ten viską kontroliuoja Vištpetriniai“, – svarstė Vladas.
„Ką gi, gal žvilgsnius kreipkime pirmiausia į Vištpetrius?“ – lyg apibendrino Rimas.
„Neskubėk, tai, kas svarbiausia, pasilikau pabaigai, – pertraukė Vladas. – Nepatikėsit, ką pavyko nustatyti.“
Abu vyrai sužiuro į jį laukdami.
„Patikrinome telefoninius ryšius keliolikos kilometrų spinduliu aplink tą vietą, kur buvo išjungti Juzėno ir jo palydovų telefonai. Porą valandų prieš tai ir porą – po to, – reikšmingai patylėjęs kelias sekundes tęsė Vladas, atrodytų, dar labiau išsprogindamas akis. – Patikėkite, tai buvo katorgiškas darbas, keliese dirbome dieną naktį.“
„Ir ką aptikote?!“ – pertraukė jį vienu balsu šūktelėję Rimas ir Saulius.
„Klausykite, – tarsi tikrindamas pašnekovų nervus neskubėjo Vladas. – Per kelias valandas kelių dešimčių kilometrų spinduliu – šimtai skambučių. Visus peržiūrėjom, išsiaiškinom, kam priklauso telefonai...“
„Na, ir...“ – Rimas paragino vėl nutilusį Vladą.
„Na, Aguoniniai!“
„Ką Aguoniniai?“ – perklausė Rimas, stebeilydamasis į Vladą.
„Ogi keli kontaktai tarp jų per tas valandas!“ – išpyškino Vladas.
„Tai dar nieko neįrodo...“ – patylėjęs atsiliepė Rimas.
„Sutinku – ne įrodymai. Bet įdomu, ar ne? – ir nelaukdamas pašnekovų pritarimo Vladas tęsė: – Dar ne viską pasakiau – Aguoniniai skambindami vieni kitiems keitė SIM korteles, naudojosi išankstinio mokėjimo paslauga.
Įdomu, kam reikėjo jas kaitalioti, jei nieko bloga nedarė? Manė, kad taip nenustatysim ryšio tarp jų telefonų.
Mat nežino, kad dabar jau yra technika, kuri fiksuoja ir paties telefono signalą, o ne tik einantį per SIM kortelę. Nustatėme, kad vieni jų judėjo link Panevėžio, atrodo, iš paskos Juzėno mašinai, o kiti buvo priekyje. Gal stovėjo kelyje ir laukė?“
„Čia jau rimta. Vadinasi, Aguoniniai, – palinksėjo galva Rimas. – Ar nereikėtų iškratyti jų dvaro? Netoli tos vietos. Sakau, gal dar ten laiko Juzėną...“
„Vargu ar ten laikys, gali bet kur, – papurtė galvą Vladas. – Praėjo kelios dienos. Paskraidė mūsiškiai sraigtasparniais aplink tas vietas, dairėsi, bet – nieko, kas atkreiptų dėmesį. Tad nėra prasmės pas juos dabar lįsti. Tik išbaidysim, o dar nieko prieš juos neturime.“
„Žinoma, tu teisus, bet kaip galime laukti, jei kartais Juzėnas ir kiti vyrai dar gyvi?“ – atsiduso Rimas.
„Nemanau...“ – tik truktelėjo pečiais Vladas.
Spąstai prievartautojui
Standartinis dviejų kambarių butas daugiaaukščiame name viename Vilniaus miegamųjų rajonų – gelsvos odos sofa, pora tokių pat fotelių, žemas tamsaus stiklo stalelis, prie sienos – televizorius.
Nematyti nei paveikslų, nei nuotraukų, nei kokių smulkių daiktelių. Langai užtraukti storomis tamsiai rudomis naktinėmis užuolaidomis. Tuštoka, sterili aplinka, be menkiausio asmeniškumo atspalvio.
Ant sofos įsitaisęs Rimas, priešais jį fotelyje sėdi Saulius.
„Seniai nebuvau šiame mūsų konspiraciniame bute, su savo žmonėmis čia niekada nesusitikinėju. Nepasitikiu. Maža kas name gali gyventi – nesukontroliuosime. Žiūrėk, ims ir pamatys tas, kam nereikia“, – sako Saulius.
„Aš irgi labai retai čia būnu, – pritariamai linktelėjo galva Rimas. – Šįmet – pirmą kartą. Bet, pamenu, šio to čia virtuvėje būdavo. Ne tik kavos ir arbatos. Mačiau ir brendžio butelį. Einu pažiūrėsiu, kol jie dar nepasirodė.“
Rimas loštelėjo į priekį ketindamas atsistoti, bet tuo metu sutilindžiavo karvelio ulbėjimą primenantis durų skambutis.
„O! Štai ir mūsų panevėžiečiai!“ – sureagavo Rimas ir pasuko į koridorių.
Po kelių akimirkų jis sugrįžo priekin praleisdamas porą vyrų. Vienas, jaunesnis, visiškai trumpai kirptais plaukais, tik su stirksančiais šeriais ant galvos, o per kaktą eina randas, ant dilbio šmėžuoja tatuiruotė, antras, vyresnysis, užsiauginęs barzdą, akis slepia tamsūs akiniai.
„Sveiki, vyrai! – pašokęs iš fotelio, tiesia jiems ranką Saulius ir sukikena. – Na, nei žmonos, nei mamos jūsų neatpažintų. Gerai padirbėjo mūsų grimuotojai!“
Vyrai irgi nusijuokia. Vyresnysis nusiima akinius ir tuomet galima atpažinti, kad tai Alius. Geriau įsižiūrėjus matyti, kad jaunesnysis – Vladislovas.
Juodu susėda ant sofos. Rimas įsitaiso šalia Sauliaus ant antro fotelio.
„Na, pirmiausia pasakokit, kaip reikalai“, – paragina Rimas.
„Vade, pradėsim nuo svarbiausio, – pradėjo Alius. – Porą sykių gerai pavakaroję „Marytės karčemoje“, kurioje mėgsta trintis Aguoniniai, nugirdome įdomią istoriją: vienas jų, pravarde Britva, esą ten šikinyke prieš porą mėnesių išdulkino paną...“
Na, ir kas? Maža kas pasidulkina tualetuose, – pertraukė Saulius. – Aš čia prieš savaitę su šeima buvau vienoj picerijoj. Užsuku į tuliką. Ten bendras ir vyrams, ir moteriškėms. Trukt už durų – užrakintos. Soviu, laukiu. Niekas neišeina. Dar kartą trukteliu duris. Pagaliau išlenda panelė. Einu aš, ogi – vėl užrakinta! Po minutės išlenda bachūras.“
„Čia ne toks atvejis. Pana į kavinę buvo atėjusi su savo kavalieriumi, o ne su Aguoniniais. Tuo metu ten pora jų sėdėjo. Pana – daili, aštuoniolikinė, jai nuėjus į tuliką, vienas Aguoninis – iš paskos. Čiumpa už rankos. Atseit, kur skubi gražuole. Tai nesuspėjus nė prasižioti, įsitempia į tuliką.
Jos vyrukas kažką pastebi, mėgina gelbėti, bet jam prie tualeto kelią užtveria antras Aguoninis, prispaudžia prie sienos, įremia peilį į kaklą ir sako: „Užsimūryk.“ Tas drebėdamas ir tylėjo, o tuo metu šikinyke Britva, sugriebęs paną už gerklės, paliepė: „Rinkis, kaip nori: per burną, šikną ar tiesiai?“ Štai tokia istorija.“
„Jooo, – sakytum sušvilpė Rimas. – Gal ir yra už ko užsikabinti. Ar mergina parašė pareiškimą policijai?“
„Net nesikreipė. Bijo“, – paaiškino Vladislovas.
„Ar žinot, kas ji ir kaip ją rasti?“
„Jau radome. Tik dar reikės padirbėti, kad sutiktų liudyti. Mes nenorėjome apsišviesti, todėl dar to nesiėmėme...“
„Šaunuoliai, teisingai viską darėt, – pagyrė Rimas. – Pasiųsim ką nors kitą tos merginos įkalbinti su mumis bendradarbiauti, o jūs daugiau pašniukštinėkite, kas tas Britva.“
„Šiaip gana smulki žuvelė, bet su Aguoniniais jau seniai, turėtų nemažai žinoti“, – pridūrė Alius.
„Ką gi, dar neskubėsime jo semti, kol kas parinkite daugiau informacijos, o mes pasirūpinsime, kad mergina liudytų. Turbūt reikės ją atsivežti į Vilnių.
Taip bus saugiau, nes Panevėžyje velnias žino, kas gali atsitikti, – svarstė Rimas. – Ir niekam neprasitarkite nei kas ji, nei kad mes nusitaikėm į Britvą. Ne tik Panevėžyje, bet ir pas mus biure.
Kai daugiau apie Britvą žinosime, tada jį imsime ir žiūrėsime, kas išeis. Pamėginsime prispausti – gal jis skils ir išklos, ką žino.“
