Garsi sovietmečio laikų Kauno prekybininkė 86 metų Valerija Urmonienė ir 63-ejų Nijolė Vaškevičienė dingo 2015-ųjų sausį. Prokurorai tikino surinkę pakankamai duomenų, kad jas nužudė K.Neoras.
Jis su N.Vaškevičiene gyveno vienoje daugiabučio laiptinėje, o su V.Urmoniene pakaunėje buvo sodo kaimynai.
N.Vaškevičienė su V.Urmoniene nebuvo pažįstamos. Pagrindiniu nusikaltimo motyvu galėjo tapti noras pasipelnyti. Abi pensininkės gyveno pasiturimai, o iš V.Urmonienės buto Kauno centre po nusikaltimo dingo daug aukso dirbinių, kitų vertingų daiktų.
K.Neoras nepripažino kaltės, o priremtas įrodymų tikino nieko neprisimenantis. Jaunuoliui buvo skirta psichiatrijos ekspertizė. Ją atlikę Utenos psichiatrai nustatė, kad įtariamasis yra pakaltinamas. Negana to, medikai neabejoja, kad jis simuliavo sunkią psichikos ligą.
K.Neoras meistriškai stengėsi paslėpti nusikaltimo pėdsakus. Vaikinas net buvo įsigijęs specialios įrangos, aptinkančios ir sunaikinančios biologinius pėdsakus.
Byloje esama duomenų, kad nužudytųjų kūnai buvo padalinti į kelias dalis ir juos mėginta sunaikinti.
Abiejų pensininkių dingimą sieja labai panašios aplinkybės. Jos gyveno vienos, niekam neužsiminė apie planus išvykti, nerasta jokių įsilaužimo ar grumtynių pėdsakų. Tai verčia manyti, kad aukos pažinojo žudiką ir jį įsileido į namus.
Iš pradžių pasigesta Kalniečiuose gyvenusios N.Vaškevičienės – tai įvyko sausio 23-ąją, tačiau jos sūnus Andrius Vaškevičius jos pasigedo tik po mėnesio, mat vyras retai susitikdavo su motina ir užsukdavo tik pasiimti komunalinių mokesčių sąskaitų.
A.Vaškevičius pasigedo 290 eurų, banko ir asmens tapatybės kortelių, vonioje kabojusių rankšluosčių. Policijos patruliu dirbantį kaunietį nustebino kambaryje išdėlioti motinos drabužiai. Kiek vėliau jis surado Klaipėdoje išduotą čekį, dar vieno apsilankymo metu – maišytuvo rankenėlę su dėmėmis, primenančiomis kraujo žymes.
„Šių daiktų negalėjo būti motinos bute“, – tikino A.Vaškevičius. Jis pateikė 100 tūkst. eurų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.
V.Urmonienė dingo sausio 26-ąją. Moteris gyveno Kauno centre, Maironio gatvėje. Ryte ji dar buvo nuvykusi pas gydytoją, o vidurdienį jau neatsiliepė į draugės skambučius telefonu. Pensininkės būste kriminalistai taip pat aptiko kraujo dėmių. Jas buvo bandyta valyti ar kitaip sunaikinti.
V.Urmonienės namuose kriminalistai taip pat aptiko ant laikraščio užrašytą įtariamojo telefono numerį. Patikrinus telefono išklotines paaiškėjo, kad kaunietė tikrai bendravo su K.Neoru, tačiau jis tikino tik aptarinėjęs ūkinius reikalus.
Kaunietės pasigedo dukterėčia Jolita Zovienė, mat V.Urmonienė neatsiliepė į skambučius telefonu. Sausio 27-osios rytą kaunietė pranešė policijai apie dingusį žmogų.
Didelių pokyčių tetos bute J.Zovienė neišvydo, tačiau vėliau pasigedo brangių papuošalų, pinigų, buto ir kiemo vartų raktų. Ją nustebino aplinkybė, kad katinas buvo uždarytas kambaryje, o lentynoje tarp rankinių buvo padėta „Crocs“ batas.
Kaunietė išvydo ant laikraščio užrašytą telefono numerį ir juo paskambino. Telefonu atsiliepė jaunuolis – tai buvo K.Neoras. J.Zovienė pasiteiravo, ar V.Urmonienė skambino šiuo telefonu ir išgirdo teigiamą atsakymą. Netrukus jaunuolis pats paskambino ir sakė, kad jau susitaręs su V.Urmoniene dėl tujų perkėlimo sodų bendrijoje. Tuo pokalbis ir baigėsi.
V.Urmonienės bute K.Neoras dar kartą lankėsi po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir vyko įrodymų patikrinimas. J.Zovienė prašė sulaikytojo parodyti, kur paslėptas kūnas.
„Gaila, kad taip įvyko, bet kur padėjau kūną, neprisimenu“, – K.Neoro neva pasakytus žodžius teisme citavo J.Zovienė. Ji teismui pateikė 150 tūkst. eurų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.
Teisiamasis pareiškė dėl visų kaltinimų nepripažįstantis kaltės, o parodymus teismui galbūt teiks tik bylos pabaigoje. Vaikiną gina vienas garsiausių Kauno advokatų Ričardas Girdziušas.
Į visus teisėjos klausimus K.Neoras atsakinėjo labai trumpai, nereiškė jokių emocijų ir nebandė slėpti veido. Jis ramiai sėdėjo stebėjo proceso eigą.
