„Taigi apibendrinkime. Ką žinome? – ne klausė, o garsiai svarstė Rimas žvelgdamas kažkur virš priešais sėdinčių trijų jo pavaldinių galvų. – Stambios naftos prekybos įmonės savininkas Juzėnas Vilniuje pasitiko iš Londono atskridusį sūnų. Vežė vairuotojas. Bet Panevėžyje jie taip ir nepasirodė.
Turtingas. Gal net labai. Kas tokiu atveju labiausiai tikėtina? Žinoma, pagrobimas. Bet dar niekas neskambino žmonai, nieko nereikalauja. Neatmestina, kad ji gali ir tylėti, net jei būtų prievartaujama sumokėti išpirką. Tačiau nepanašu. Aišku, jau klausomės telefono pokalbių. Patikrinome išklotines. Nieko įtartina.“
„Ar jau žinomas maršrutas, kuriuo važiavo Juzėno mersas?“ – paklausė Saulius.
„Dar ne. Ant kojų sukelta visa policija. Žvalgoma teritorija ir iš oro sraigtasparniais, bet kol kas – jokių rezultatų, – atsakė Rimas. – Tik ar būtinai turėjo būti pagrobimas? Pasvarstykime: o kas, jeigu čia kokie nors tamsūs biznio reikaliukai? Žinote, kaip ten su tais mūsų verslininkais būna...“
„Jo, gal jis kam nors skolingas ar jam kas skolingas, – entuziastingai pritarė Alius. – Tuomet galėjo ir užsakyti pagrobimą. Netgi ir nužudymą.“
„Na, lavono gal dar anksti ieškoti...“ – nutęsė Saulius.
„Reikėtų net trijų. Sakyčiau, per daug. Jei norėtų Juzėną pašalinti, ar ne logiškiau būtų jo kur nors patykoti ir paprasčiausiai nukepti?“ – abejodamas pakraipė galvą Rimas.
„Taip, bet dabartinė banditų karta ne visada logikos paiso. Jiems žmogų užmušti – kaip uodą pritrėkšti“, – gynė savo versiją Saulius.
„Gerai, ką darome? Juk vadas mane išsikvietęs liepė dabar atidėti Ramunės nužudymo tyrimą ir visomis jėgomis pulti prie Juzėno“, – tęsė Rimas.
„O gal šios bylos susijusios?“ – įsiterpė tylėjęs jauniausias grupės narys Vladislovas.
„Gera versija. Nors ir mažai tikėtina, – sutiko Rimas. – Bet reikia ir apie tai mąstyti. Atidžiau pasižiūrėkime į Aguoninius. Jau sakiau, Aliau ir Vladislovai, kad jums reikia važiuoti į Panevėžį ir ten slapta pauostinėti. Dabar tai dar svarbiau. Renkitės kelionei.
O kol būsite išvykę, mūsų grupei padės Vladas Markauskas iš Operatyvinės veiklos tarnybos. Geras vyras. Senas mano bičiulis. Svarbiausia – kaip ir aš, buvęs panevėžietis. Gerai miestą išmano, daug ką pažįsta. Mums jo pagalba labai pravers.
Pirmiausia turime peržiūrėti visas pastarųjų metų neatskleistų nužudymų, apiplėšimų, išprievartavimų Panevėžyje bylas. Gal rasime už ko užsikabinti.“
Skamba ant popieriais ir aplankais apkreikto stalo krašto stovintis telefonas. Rimas ištiesia ranką ir pasiekęs atsiliepia. Nekalba, tik klausosi, įsiterpdamas „aha“ ir „supratau“.
„Vyrai, jau yra naujienų, – sako padėjęs ragelį. – Policijos budėtojui paskambino žmogus ir pranešė, kad vieno Vilniaus Pašilaičių rajono daugiaaukščio kieme jau antra diena stovi prabangus juodas „Mercedes“. Atitinka spaudoje pateiktus Juzėno merso aprašymus. Tikriausiai tai, ko ir ieškome.“
Vyrai sujuda, susižvalgo: „Pagaliau!“
„Na, pradedam veikti. Aliau ir Vladikai, prieš išvykdami į Panevėžį dar skuoskite su ekspertu apžiūrėti automobilio. Ir padarykit visą kitką – apklauskite namo gyventojus. Gal ką pastebėjo“, – paliepia Rimas.
Niekur nevedantys pėdsakai
– Ar šis pėdsakas jus ir nuvedė prie Aguoninių? – įsiterpė režisierius.
– Niekur jis nevedė. Išvis mažai davė naudos. Tik tiek, kad žinojome: tai Juzėno automobilis. Jokių kraujo dėmių, pirštų atspaudų neaptikome, DNR tyrimų tuomet dar nedarėme. Namo gyventojų apklausa irgi ne ką tepadėjo.
Tiesa, vienas vyriškis, naktį pažiūrėjęs pro langą, atkreipė dėmesį į taip vėlai į jų kiemą įvažiavusį prabangų automobilį.
Pastebėjo, kad iš jo išlipo du vyrai, bet veidų neįsidėmėjo, tik pamanė, kad jie lyg ir slapstosi, nes skubiai nėrė į patamsius ir dingo iš kiemo. Tuomet mums dar nebuvo aišku, kam reikėjo ten palikti automobilį.
– Turbūt tikėjosi jus nuvesti klaidingais pėdsakais?
– Matyt, jie tikėjosi nušauti du zuikius – kuo skubiau mašinos atsikratyti, nes žinojo, kad imsime ieškoti, ir palikus ją toli nuo tos vietos, kur viskas įvyko, sumėtyti pėdas. Greičiausiai manė, kad mersas sostinėje net ilgiau prastovės nepastebėtas – čia daug tokių mašinų.
Bet ne kukliuose Pašilaičiuose. Ten tuoj pat atkreipė dėmesį. Bet kas iš to? Tik dar ilgiau neatmetėme versijos, kad pats Juzėnas galėjo ją palikti sostinėje ir kažkur nusiplovė dėl mums nežinomų priežasčių. Aguoniniams to ir reikėjo...
Belaisvių kvota prasideda
Policininko uniforma vilkintis vyras, iššokęs į autostradą, mojuoja lazdele stabdydamas automobilį. „Mercedes“ sulėtina greitį ir priartėjęs sustoja.
Prie vairuotojo neskubėdamas eina policininkas. Iš paskos lėkęs „Audi“ lyg ir ketina apvažiuoti kelkraštyje stovinčias mašinas, bet susigretinęs su jomis taip pat staiga sustoja.
Tuo metu iš džipo išlipa dar du policininkų uniformomis vilkintys vyrai ir pasuka prie „Mercedes“. Šio vairuotojui pravėrus dureles ir policininkui pasilenkus prie jo, „Audi“ sėdinti trijulė užsimauna ant galvų iš moteriškų pėdkelnių padarytas kaukes ir šoka iš mašinos.
Tada dar nespėję prieiti kiti du policininkų uniformomis vilkintys vyrai taip pat puola bėgti artyn, kartu išsitraukdami iš kišenių ir užsimaukšlindami tokias pat kaukes. Tačiau pirmi prie „Mercedes“ prišoka „Audi“ keleiviai, jie žaibiškai atplėšia galines automobilio dureles ir griebia už pečių net prasižiojusį iš apstulbimo jaunuolį.
Iš kitos mašinos pusės pribėga vienas iš policininko uniformą vilkinčių kaukėtų vyrų, mėgina atplėšti antrąsias galines dureles, bet jos nepasiduota – matyt, užšautos.
Tuomet jo rankose atsiranda pistoletas, trenkia visa jėga juo į automobilio langą – vieną kartą, antrą – pažyra stiklai, įgrūdęs ranką vidun atveria dureles.
Antrasis bendras, prišokęs prie automobilio priekio, su jį stabdžiusiu policininku jau išvelka nesipriešinantį vairuotoją iš mašinos, šis suklumpa, bet sugriebiamas už pažastų ir vilkte tempiamas prie keliolika metrų atokiau stovinčio džipo.
Iš mašinos išvelkamas ir jaunuolis, jis lyg ima muistytis, bet tuoj pat gauna nuo vieno kaukėtų vyrų smūgį kumščiu į pilvą ir suglemba, tuomet sugriebiamas už pažastų ir jau nesipriešindamas leidžiasi įgrūdamas į lygiagrečiai sustojusį „Audi“ ant galinės sėdynės.
Tada vienas šios trijulės vyrų nubėga prie „Mercedes“ iš kitos pusės – ten langą iškūlęs policininku apsirengęs jo bendras jau spėja išvilkti laukan solidųjį vyriškį. Jis nesipriešina.
Dviese griebia jį už pečių ir drauge bėgte puola prie džipo, kur jau atsidūręs vairuotojas, ir taip visi susigrūda vidun. Tai netrunka nė minutės. Prie „Mercedes“ grįžta jį su policininko lazdele stabdęs vyras. Tuoj pat visi trys automobiliai staigiai rauna iš vietos.
Automobiliai netrukus išsuka iš autostrados. Kiek pavažiavę siauru asfaltuotu keliu pasuka į miško glūdumon vedantį žvyrkelį. Džipe ant galinės sėdynės sėdintiems dviem vyriškiams ant galvos užmaukšlinti maišai, rankos surakintos antrankiais, bet juos čia įgrūdę trys vyrai važiuoja jau be kaukių. Šalia pagrobtųjų įsitaisęs Agramu pravardžiuojamas vyras. Prie vairuotojo sėdi pats Bizonas.
Jauno vyro – Juzėno sūnaus Tado – kišenėje suskamba telefonas. Visi keleiviai krūpteli.
„Debilai!“ – suriaumoja Bizonas, atsigręžęs į galinę sėdynę. – Ar nesakiau, kad pirmiausia iškraustytumėte kišenes ir surinktumėte visus telefonus?!“
Agramas akimoju persisveria per greta jo sėdintį Juzėną ir ištraukia iš Tado kišenės vis dar skambantį telefoną.
„Kas čia tau zvanija taip vėlai? – klausia Bizonas Juzėno sūnaus.
„Džastina, mano mergina iš Londono, – atsako perbalęs Tadas ir apsilaižo sukepusias lūpas. – Buvome sutarę susiskambinti. Gal man atsiliepti, nes nerimaus?“
„Tegul apsišika. Mums tavo boba nerūpi“, – atšauna Bizonas.
Skambučiai liaujasi. Agramas pirmiausia ištraukia SIM kortelę, ją sulamdo ir sviedžia pro langą, tada išmeta bateriją ir galiausiai švysteli tolyn nuo keliuko į paparčių krūmyną patį telefoną.
Trijų automobilių virtinė privažiuoja miško proskynoje esančią sodybą. Matyti erdvi medinė troba, pirtis. Atvykėlius pasitinka pora bendrų.
Pirmas iš džipo ištraukiamas Juzėno sūnus Tadas. Viena koja – be bato.
„Glušai! Debilai! Kur jo sandalas? Gal mašinoj?“ – užriaumoja Bizonas.
Agramas pažiūri ir papurto galvą.
„Užmušiu, jei nerasit! Maunat atgal ir nosim ariat asfaltą, kol surasit!“ – šaukia Bizonas.
Agramas nieko nesakydamas su pagalbininku šoka į pagrobtą „Mercedes“ ir sukeldami dulkių debesį nulekia miško keliuku.
Keli Aguoniniai – tarp jų ir Bizonas su Pinčiuku – į vieną trobos kambarį įsiveda Juzėną. Numauna jam nuo galvos maišą.
„Čia tu?!“ – šis aikteli išvydęs Pinčiuką ir žiūri į jį nustėręs.
Pinčiukas nieko neatsako. Juzėnas stumtelėjamas link sukrypusios sofos.
„Sėsk ir klausykis. Pasakai, kur laikai pinigus, ir lieki gyvas pats ir tavo sūnus. Ne – kaltink save.
Vis viena pasakysi, bet prieš tai skūrą nulupsim, o po to pakasim“, – pasilenkęs ties Juzėnu, stebeilydamasis jam tiesiai į akis, sako Bizonas.
„Apie ką jūs kalbat, vyrai? Kokie pinigai? Negi aš juos kur nors paslėpęs laikysiu? Jei ką turiu, viskas banke, ban...“ – kiek drebančiu balsu, bet stengdamasis kalbėti kuo ramiau sako Juzėnas ir nespėja baigti sakinio, nes Bizonas sugniaužia kumštį ir atsivėdėjęs smogia jam į pasmakrę.
Net sutraška. Juzėnas suaimanuoja, galva kaip skudurinės lėlės sumaskatavusi trenkiasi ir atšoka nuo sofos atlošo. Kraujas pasipila ir iš nosies.
„Kalbinkit toliau jį patys. Parodžiau kaip. Laiko daug neturite“, – sako Bizonas ir pasuka link kambario durų.
Pasigirsta saldžiai melodingos dainos garsai, kaip kaimo šokiuose skelbiant: „Kviečia merginos.“ Bizonas išsitraukia telefoną.
„Jūsų laimė, kad radote batą, – sako atsiliepęs. – Dabar važiuojat į Vilnių ir paliekat mersą, kur sutarta. Ir išmeskite kortelę, daugiau niekam, ja naudodamiesi, neskambinkite.“
Prasidėjo kraujo puota
Bizonas pereina į kitą kambarį. Ten – jokių baldų, tik sukrypęs stalas ir pora kėdžių. Ant vienos jų sėdi Tadas surištomis kojomis, bet jau be maišo ant galvos. Šalia – Kaukas.
„Kur tavo bočius slepia pinigus? Geriau pats pasakyk, nes vis viena išdaušime. Tik jau tada močia tavęs neatpažins“, – nekeldamas balso, bet su grėsmingu niūrumu ištaria Bizonas.
„Iš kur man žinot? Aš gi Londone gyvenu...“ – atsako jaunuolis.
Bizonas pasišokėja ir spiria jam į krūtinę. Tadas nuskrieja su kėde ir trenkiasi į sieną. Bizonas prišoka prie jo, stveria už apykaklės, pakelia nuo grindų ir smogia kumščiu į veidą. Tadas paplūdęs krauju vėl teškiasi ant grindų.
„Job, – nusikeikia Bizonas. – Iš to piemens tik šūdą iškratysi. Kur jo kašeliokas?“
Kaukas paduoda piniginę. Bizonas iš jos ištraukia porą kredito kortelių.
„Kiek čia turi babkių? – klausia pasižiūrėjęs į jau kiek atsigavusį, bet tebegulintį ant grindų, nugara į sieną atsirėmusį Tadą.
„Nedaug, gal kelios šimtinės...“ – sušvokščia jis ir išspjauna kraują ant grindų.
„Ko – litų ar svarų?“ – perklausia Bizonas.
„Vienoj litai, kitoj – svarai“ – sunkiai atsidusęs atsiliepia Tadas.
„Diktuok kodus. Tada daugiau nedubasinsim. Kitaip sveikos vietos neliks. Ir visus dantis išbarškinsim, kiaušus nurausim“, – tykiu balsu liepia Bizonas.
Tadas užsimerkia. O kai nuaidi grėsmingas paraginimas „na!“, ima diktuoti skaičius. Bizonas įsiveda juos į telefoną.
Bizonas grįžta į kambarį, kur laikomas Juzėnas. Jo balti marškiniai perplėšti, išsiplėtusios didžiulės kruvinos dėmės.
Krauju aptekėjęs ir veidas, kruvinos lūpos, skruostikauliai nudrėksti. Galva bejėgiškai nunarinta, tarsi būtų praradęs sąmonę.
„Patikėkit, aš tikrai neturiu jokio slapto kambario, kuriame laikau sukrovęs milijonus, – atgyja Juzėnas, išvydęs įeinantį Bizoną, bet pasisuka į Pinčiuką. – Pauliau, vienas kitą seniai pažįstame, paklausyk manęs, tikrai nemeluoju – ką turiu, viskas banke. Prisiekiu: paleiskit mus ir aš per kelias dienas surinksiu jums milijoną.
Na, galit įkaitu pasilikti Praną. Jis man kaip šeimos narys, tikrai jo nemesiu. Garantuoju: policijai – nė žodelio. Sutariam gražiuoju.“
Pinčiukas tik kreivai šypteli: „Neaušink tuščiai burnos.“
„Sakai, tau šoferis – kaip šeimos narys? – lyg kažką mąstydamas klausia Bizonas. – Gerai, tuomet pagailėk šio savo šeimos nario ir klok, kur pinigai.“
Viešpatie!“ – tik suaimanuoja Juzėnas.
„Atveskite šoferį“, – paliepia vienam bendrų Bizonas.
Tuoj į kambarį įstumiamas Juzėno vairuotojas. Atrodo, nesumuštas, tik tirtantis visu kūnu.
„Na, paskutinį kartą klausiu, kur pinigai? Jei tau gaila šio žmogelio, kalbėk!“ – keldamas balsą nuo tylaus iki riksmo, akis įsmeigęs į Juzėną suriaumoja Bizonas.
„Dieve, Dieve, na, kiek galiu kartoti – nėra jokio kambario, nėra jokių paslėptų pinigų!“ – Juzėno dejonė pereina į šauksmą.
Tarsi trenktas žaibo Bizonas liuokteli prie vairuotojo – greta stovintis jaunas vyras nespėja nė atšokti, kai jo dešinėje rankoje sutviska pistoletas ir tą akimirką mažo kambario erdvėje trenkia kurtinantis šūvis.
Tiesiai vairuotojui į kaktą. Galva staigiai lošteli atgalios, žmogus griūva aukštielninkas, kruvini dribsniai apteškia Bizoną, kraujo žemėlapiu nusidažo siena.
„Svoločius! Šūdo gabalas! – nežinia kam adresuoja šūksnius Bizonas, rankove valydamasis veidą. – O dabar atneškite lygintuvą – palyginsim šitam kailį.“
Ir Bizonas dar kraujo purslais nusėtu smakru rodo nustėrusiems bendrams į mėšlungio traukulių kratomą Juzėną.
Milijonų rasti nepavyko
– Bet Aguoniniams vis viena nepavyko aptikti tų paslėptų milijonų? Juzėnas pasirodė jiems per kietas riešutas? – stojus tylai paklausė režisierius.
– Kad ir nebuvo jokių milijonų! Ir jokio kambario, kuris neva iki lubų prikrautas pinigų! – apmaudžiai numojo ranka komisaras. – Tai buvo tik Pinčiuku pravardžiuojamo Vaikausko skiedalai. Jis vis trynėsi tarp verslininkų, matyt, iš kažko nugirdo ir patikėjo. Ir įtikino Bizoną.
Mat Juzėnas vertėsi nafta, tamsus tai buvo biznis. Žinot, cisternomis vogė benzą iš „Mažeikių naftos“... Aguoniniai manė, kad Juzėno atsiskaitymai vyksta daugiausia grynaisiais, ir jie neįsivaizdavo, kad pinigus, bent jau didžiąją jų dalį, jis galėtų laikyti bankuose, todėl taip lengvai ir patikėjo pasakom apie pinigų kambarį kažkokiame slaptame bute. Manė, tik raktelius tereikia gauti...“
– Įsivaizduoju, ką teko iškęsti Juzėnui ir jo sūnui, kol Aguoniniai suprato, kad milijonų nebus! – atsiduso režisierius.
– To neįmanoma įsivaizduoti. Ir geriau nereikia... Nors gal Bizonas irgi greitai susigaudė, kad pinigų tikrai nėra, nes žmogaus galimybės ištverti kančias ribotos. Girdėjom, kad jis smarkiai supyko ant Pinčiuko.
Tas vos išnešė sveiką kailį. Na, gal padėjo tai, kad, nors ne milijonų, o tik tūkstančių, jie vis dėlto aptiko Juzėno kredito kortelių sąskaitose.
