– Atrodo, užpuolikai buvo du? Sugebėjote, komisare, vienas atmušti užpuolimą, bet žuvo ponia Ramunė... Skaudi asmeninė netektis, – greičiau su dviprasmės užuominos atspalviu nei užjaučiamai pratarė režisierius.
Komisarui nenorom atmintyje iškilo slogus vakaras namuose, kai jau kelintą kartą žmonai teko kartoti, kad tarp jo ir Ramunės nieko nebuvo, tik tarnybiniai ryšiai. Kad ji – prokurorė, tiesa, dar ir kurso draugė, o juodu susitiko Panevėžyje sodo namelyje tik pakalbėti apie Aguoninius ir jau rengėsi ją parvežti namo, kai įvyko tai. Bet žmona nepakelia akių ir vis dūsauja. Kai nutyla ir jis, tuomet prabyla ji: „Netikiu.“
– Skaičiau, kad jūs vieną užpuoliką sužeidėte, – pertraukė komisaro šeimines vizijas režisierius.
– Taip, vėliau išsiaiškinome, kad patį Bizoną. Į koją. Aptikome kraujo. Iškratėme visas Lietuvos ligonines, bet niekur sužeistojo neatvežė. Tai ir sutrukdė mums jį laiku sučiupti.
– Gal sužeidėte lengvai ir pats pagijo?
– Ne, Aguoniniai surado patikimą daktarą, jis atvykęs į jų dvarą išėmė kulką, susiuvo žaizdą, o Bizoną iškart naktį pervežė kelioms dienoms, kol sugijo, pas Suvalkijos kaime gyvenančią pusseserę. Mat bijojo, kad po prokurorės Ramunės nužudymo kilus baisiam triukšmui galėjome ir jų dvare prie Panevėžio apsilankyti.
Blogos nuojautos
„Vėluoju, nes su mūsų vadu buvau pas generalinį. Laukėme prie kabineto durų, kol jis grįžo iš Prezidentūros – jį ant kilimėlio išsikvietė pats prezidentas. Aišku, gavo velnių kaip reikiant, nes piktas it velnias, keikėsi matais tris kartus daugiau, nei esame įpratę“, – sako Rimas įeidamas į kabinetą, kur jo lūkuriuoja kiti trys grupės pareigūnai.
Jis, akivaizdžiai prislėgtas, nuo nemigos paraudusiomis akimis, susmunka į kėdę šalia Sauliaus.
„Generalinis mums liepė atidėti visus kitus tyrimus ir dabar tik aiškintis, kas nušovė prokurorę Ramunę Penkauskienę ir į ką kėsintasi: į ją, į mane ar į mus abu. Pirmiausia turime peržiūrėti bylas, kurias ji tyrė“, – pradėjo pasitarimą grupės vadovas.
„Šefe, kol jūs bendravote su valdžia, mes jau kai ką išsiaiškinome“, – pranešė jauniausias tyrėjas Vladislovas. – Žaibu sulaksčiau į Panevėžį. Atkreipė dėmesį cigarečių kontrabandos realizavimo abejotinos reputacijos verslininku vadinamo Bartkaus kioskuose byla. Esą prokurorei per Panevėžio advokatą buvo siūlomas 10 tūkstančių litų kyšis, kad šią bylą numarintų, bet ji atsisakė ir pranešė STT. Ką ten toliau darė su šia informacija, nėra žinių.“
„Čia dar ne viskas, šefe, – kiek ironiškai pabrėždamas kreipinį „šefe“ pertraukė Vladislovą vyresnysis tyrėjas Saulius. – Vienas Panevėžio policijos informatorius paliudijo girdėjęs, kaip prisisprogęs Bartkus gyrėsi, kad užsakė prokurorę patvarkyti Klaipėdos Vištpetriniams – esą jie ir suka tą kontrabandą per jo kioskus. Aišku, jis moka duoklę ir Aguoniniams. Gal skiedalai, bet patikrinti reikia.“
„Taip, tu, Sauliau, ir imkis, – pritarė grupės vadovas. – Bet mane slegia nuojauta, kad prokurorės Ramunės nužudymas – dar ne pabaiga, iš Panevėžio galime netrukus išgirsti ir apie daugiau įvykių. Nepamirštu, ką prieš mirtį man sakė Kitaicas: Aguoniniai dar kažką rengia. Gal vakarykštis mūsų užpuolimas ir neturi su tuo nieko bendra, bet ką gali žinoti?“
„Ką gi, teks laukti, kas bus. Ar turime kokių savo patikimų šaltinių Panevėžyje?“ – greičiau retoriškai paklausė kolegų Saulius.
„Iš Panevėžio policijos, patys suprantate, nėra ko tikėtis, – tęsė Rimas. – Turim veikti savarankiškai... Viena idėja atėjo į galvą – sakau, gal reikėtų mums slapta padirbėti Panevėžyje? Apie tai jau kalbėjausi su mūsų vadu.
Taigi, Aliau ir Vladislovai, jus komandiruosime į Panevėžį, bet kaip banditėlius, o ne kaip kriminalistus. Vietinė policija neturi nieko suosti. Mūsų grimuotojai pakeis ir jūsų išvaizdą, teks turbūt plaukus nusiskusti, gal kuriam barzdą užsiauginti.
Sukursime legendą, kad jūs parsibastėte iš užsienio ten įkliuvę už vagystes. Turėsite pasitrinti vietose, kur lankosi visokie Panevėžio ereliai, pirmiausia Aguoniniai. Gal pavyks ką išuostyti. Paieškosite, ką galėtume taip paimti į nagą, kad sutiktų mums dirbti.“
Vyrams skirstantis Rimas sulaikė už alkūnės savo faktinį pavaduotoją Saulių. Šis vėl prisėdo, laukdamas, ką pasakys grupės vadovas.
„Žinai, įtariu, jog kas nors iš mūsiškių turėjo nutekinti į Panevėžį žinią, kad aš ten vykstu. Kitaip nebūtų spėję taip greitai manęs pasitikti. Gal vos trys valandos buvo prabėgusios, kai atvažiavau į Panevėžį ir pradėjo šaudyti. O juk reikia tam pasiruošti. Vadinasi, iš anksto laukė.“
„Kas iš mūsiškių žinojo, kad ten būsi savaitgalį?“ – sutrikusiu balsu perklausė Saulius.
„Iš mūsų grupės – visi, bet, ne, nemanyk, saviškių nė vieno neįtariu. Tai neįmanoma... Bet ir daugiau kas biure žinojo... O ir iš mūsų ketvertuko kas nors galėjo kolegoms prasitarti, kad jų šefas vyksta į Panevėžį.“
„Aš – niekam... – nutęsė Saulius. – Bet galiu Aliaus ir Vladislovo paklausti...“
„Baik, Sauliau! Apie ką mes kalbame? – nusipurtė Rimas. – Gražiausia, jau pradėsime vieni kitus įtarinėti. Bet negaliu pamiršti, ką man sakė Kitaicas: turime įstaigoje Aguoninių kurmį.“
„Ar pranešei tai vadui?“
„Dar ne laikas... Ką aš jam galėjau pasakyti? Negi ant savų mesi šešėlį nieko neturėdamas?“ – vėl papurtė nunarintą galvą Rimas.
„O ką galim padaryti? Gal vadas duotų nurodymą bent patikrinti visų darbuotojų telefonus, ar nėra keistų ryšių...“
„Sauliau, tai nerealu. Tiesiog būkime atsargūs. Perspėk vyrus, kad apie grupės reikalus su niekuo iš kitų skyrių nesikalbėtų. O jei kas imtų klausinėti, tegul praneša man“, – baigė pokalbį Rimas.
Medžioklė prasideda
Du džipai stovi ant žolėmis ir viksvomis apaugusių žemų kopų, šalia jų sutūpę septyni vyrai. Matyti jūra, bet aplinkui – daugiau nė dvasios.
„Dabar galiu pasakyti, ko mes čia atvažiavome į Latviją. Laukiu Pinčiuko skambučio. Sunkiau bus susekti, jei mentai klausosi. Jis pakalbėjęs tuoj pat išmes kortelę, o mes – ir pačius telefonus, kai tik baigsim darbą. Atidėti negalime. Paimsime babkes ir tada gulsim ant dugno.
Galėsit išvažiuot kur į ispanijas ar graikijas. Kur labiau patiks, – aiškina bendrams Bizonas. – Pinčiukas sako, kad pinigų bus daug. Turbūt milijonas litų, o gal net daugiau. Jis žino. Pats juk pardavinėja iš jo gautą dyzeliną ir benziną. Aišku, pavogtus iš „Mažeikių naftos“. Grynaisiais atsiskaito. O banke šių babkių Juzėnas juk nelaikys.
Pinčiukas girdėjo, kad mūsų klientas jas slepia slaptame bute Vilniuje. Tereikės sužinoti kur. Kai šitą patvarkysime, pralauksime, kol mentai patriukšmavę aprims, ir imsime dar vieną – jonaviškį Klumbį. Tada jau dėsime riebų tašką ir su mergom parinsimės kur Ispanijoje ar Bahamose.“
Bizonas atsiliepia į telefono skambutį. Pasako tik „aha“, tuomet ištraukia SIM kortelę ir sumaigęs dar sumina ją į kopos smėlį.
„Pradedam. Pinčiukas pranešė, kad krovinys į Vilnių pajudės rytoj. Turim gerai sutikti, – sako Bizonas. – Agramai, tu su Kauku leki į sostinę, ten prie jūsų prisijungs Pinčiukas. Sekite objektą per daug nepriartėdami, kad nepastebėtų. O mes sutartoj vietoj dviem mašinomis lauksime autostradoje.“
Tuo metu iš kelio ant kopų stovinčių džipų link pasuka latvišku užrašu „Policja“ pažymėtas policijos ekipažas. Vyrai tylėdami susižvalgo. Pasitikti už keliolikos metrų sustojusių policininkų nueina Pinčiukas.
Bizonas nugara atsiremia į džipą, o rankas užkiša už nugaros. Pasikėlus striukei matyti dviejų pistoletų dėklai. Atsega juos ir rankomis suima pistoletų rankenas. Kiti bendrai neramiai dirsčioja į jį.
Pinčiukas kažką kalbasi su dviem policininkais, mandagiai šypsosi, galiausiai įkiša jiems į rankas pinigų. Policininkai nuvažiuoja.
„Pasisekė mentams, – sako Bizonas. – Jei tik būtų ėmę šakotis, iškart būčiau abu nudėjęs.“
Nutrūkusi kelionė namo
Prie Vilniaus oro uosto privažiuoja juodas limuzino klasės „Mercedes“ automobilis. Stabtelėja ties centriniu aikštės pastatu – keleivių išlaipinimo terminalu.
Nuo galinės sėdynės vikriai pašoka penkiasdešimtmetis, ties smilkiniais žilstelėjęs, pasitempęs, jaunatviškai atrodantis vidutinio ūgio vyriškis, vilkintis tamsų gerai sukirptą kostiumą, dėvintis baltus marškinius, ryšintis kaklaraištį. Energingu, pasitikinčio savimi žmogaus žingsniu palypėja pastato vestibiulio laiptais, įeina vidun.
Laukiamojoje salėje vyriškis pažvelgia į skrydžių tablo ir nenustygdamas vietoje žingsniuoja salės viduriu nuo vieno krašto prie kito. Netrukus prie jo prieina truputį vyresnis, kiek suvargusios išvaizdos, žemoko ūgio, viršugalvyje išplikęs, vėjo sutaršytais plaukais vyras.
„Jau lėktuvas nusileido, – sako šiam solidusis vyriškis. – Tuoj turėtų pasirodyti.“
Netrukus terminalo vartai prasiveria, ir pabyra keleiviai. Tarp jų – didžiulį lagaminą su ratukais tempiantis augalotas dvidešimtmetis sportiškas jaunuolis palaidais melsvais marškiniais, avintis sportbačius, vilkintis džinsais. Iš tolo sveikindamasis džiugiai kilsteli ranką ir išsmukęs iš minios pasuka prie solidžiojo vyriškio, stovinčio su pagalbininku kiek atokiau nuo sutinkančiųjų, siūbtelėjusių prie atvykusių keleivių.
„Sveikas, Taduk, – sako solidusis vyras žengdamas artyn jaunuolio. – Sveikas sugrįžęs, sūnau.“
„Sveikas, tėti“, – atsiliepia jaunuolis ir apkabina jį pasitikusį tėvą.
Pasiglėbesčiavęs jaunėlis pasisuka į atokiau santūriai stovintį vyrą, ištiesia jam ranką: „Sveikas, Pranai.“
Solidusis vyriškis su jaunėliu pasuka prie oro uosto salės durų, o lagaminą perima iš paskos žingsniuojantis Pranu pavadintas vyras.
Vyrai patraukia per gatvę link aikštės centre esančioje mašinų stovėjimo aikštelėje palikto limuzino.
„Na, kaip sekasi?“ – einant link mašinos klausia solidusis vyras.
„Viskas gerai, tėti. Išlaikiau visus sesijos egzaminus, iki rudens – laisvas. Į Angliją reikės grįžti tik kažkur rugpjūčio vidury“, – atsako jaunuolis.
„Tadai, gal išalkęs? Galim užsukti užkąsti čia pat, Vilniuje, į kokį restoranėlį“, – sėsdamasis į automobilį teiraujasi solidusis vyriškis.
„Ne, užkandau lėktuve. Lekiam kuo greičiau tiesiai namo. Pasiilgau“, – atsako jaunuolis, įsitaisydamas greta tėvo ant galinės sėdynės.
„Ko pasiilgai – mamos ar Panevėžio panų, kad taip skubi? Ką, Anglijoje tokių gražių nerandi?“ – šypsodamasis pasišaipo vyriškis.
„Gražių mergų yra ir Anglijoje, bet gal jų ten mažiau, todėl ir nosį labiau riečia“, – į toną tėvui atsako jaunuolis.
„Tai kur važiuojame, bose?“ – klausia prie vairo atsisėdęs solidžiojo vyro vairuotoju dirbantis vyras.
„Brauk tiesiai į Panevėžį, Pranai. Ir kuo skubiau – matai, kaip sūnus Panevėžio panų pasiilgęs. Ir baik mane bosu vadinti – tiek metų mus vežioji, vos ne kaip šeimos narys.“
„Ale kad prie sūnaus nepatogu kitaip. Tegul mato, kaip tėvą visi gerbia.“
Limuzinas lekia autostrada. Abipus kelio driekiasi miškingos vietovės.
Šmėkšteli miško žvirkelyje stovintis automobilis. Pro jo langus matyti, kaip autostrada prašvilpia juodas „Mercedes“. Mašina nedelsiant pajuda iš vietos, išvažiuoja į kelią. Šalia jos vairuotojo sėdintis jaunas vyras kažkam skambina ir pasako tik vieną žodį: „Pradedam.“
Ne pirmos jaunystės „Audi“ net dardėdama lekia paskui „Mercedes“. Mašinoje trys vyrai.
„Spausk gazą!“ – paragina vairuotoją šalia sėdintis vyras, nes atstumas nuo „Mercedes“ ne mažėja, o didėja.
„Job...! – nusikeikia vairuotojas. – Ar žlibas? Nematai, kad tuoj dugną pramušiu bespausdamas?!“
Ima temti. „Mercedes“ spidometras rodo 150 kilometrų per valandą greitį. Pusamžis solidus vyras grįžteli atgalios. Matyti, kaip paskui juos mėgindama neatsilikti lekia „Audi“.
„Ar pastebėjote, kaip tas trandalietas vis mėgina mus prisivyti?“ – klausia vyras.
Pralekia viaduką. Matyti kelkraštyje sustojęs džipas. Šalia lūkuriuoja policininko uniformą dėvintis jaunas vyras. Pamatęs artėjantį limuziną žengia gilyn į autostradą ir mojuoja lazdele stabdydamas.
„Ot, velnias, iš kur čia jie išlindo, parazitai?!“ – nusikeikia limuzino vairuotojas.
„Viršijai greitį, Pranai. Aš pats kaltas – sakiau, kad greičiau lėktum. Teks susimokėti“, – atsiliepia bosu vadinamas vyras.
„Bet nepastebėjau, kad būtų greitį matavę... Pamatė brangią mašiną ir stabdo, lupikai. Stovi čia nežinia ko“, – jau stabdydamas limuziną sako vairuotojas.
Banditai verbavo policininkus
– Dingo visoje Lietuvoje žinomas verslininkas. Prieš tai – sprogimas Vilniuje. Nors į orą išlėkė banditas, vis viena baisus skandalas... O tuoj po šio įvykio Panevėžyje nušauta prokurorė. Ar ne per daug vienai gaujai? Kaip Aguoniniai dar galėjo laisvai vaikščioti po Panevėžį? – pertraukė komisarą režisierius.
– Pirmiausia dar nebuvo aišku, ar čia visur jie pasidarbavo. Išvis nežinojome, ar tai susiję įvykiai. Gaujų Lietuvoje tuo metu buvo šimtai. Vien Panevėžyje – ne tik Aguoniniai, bet dar kelios. Daugybė visokių versijų, viską tikrinome. O dar mums vis pakišdavo klaidinančių pėdsakų.
– Gal čia veikė tas pas jus įsimetęs kurmis? – įsmeigė akis į komisarą režisierius.
– Buvo kam ir be jo... Šis niekur nekišo nosies, labai konspiratyviai bendravo tik su vienu jų – Vaikausku, kurį Pinčiuku visi vadino. Vėliau išsiaiškinome, kad Panevėžio policijoje ir vieną jauną policininką buvo privertę jiems dirbti.
– Kaip galėjo priversti? Gal papirko?
– Šantažavo... Net gaila to vyrioko, durnai įkliuvo. Panevėžys – mažas miestas, ten banditai ir policininkai neretai vieni kitus pažinojo nuo vaikystės. Taip buvo ir su tuo jaunu policininku. Kai jis mokėsi policijos mokykloje, susitiko mieste su kažkuriuo iš pažįstamų Aguoninių ir tas jį įkalbėjo, kad važiuotų su jais linksmintis. Esą bus gražių mergų...
– O mergų nerado, bet pakliuvo Bizonui į nagus? – perklausė režisierius.
– Turbūt buvo ir mergų, – tęsė komisaras. – Bet dar daugiau degtinės. Jį nugirdė, privertė giedoti gaidžiu. Tuo patyčios nesibaigė. Išrengė ir prievarta apvilko moteriškais apatiniais. Raitėsi iš juoko ir viską filmavo.
Radom šią vaizdo juostą. Ji ir buvo naudojama šantažui. Grasino, kad jei nebus protingas ir jiems nepadės, vaizdai, kaip jis vilkėdamas moteriškais apatiniais šoka ir kudakuoja, paklius į internetą. Galite įsivaizduoti, ką tai reiškia jaunam vaikinui. Net nekėlėme jam bylos – tik tyliai išmetėme iš policijos.
– Žinoma, tai buvo jau daug vėliau... O ko pirmiausia griebėtės, kai dingo Juzėnas su sūnumi ir vairuotoju?
– Nė nežinojome, ko griebtis, – atsiduso komisaras. – Iš pradžių net nebuvome įsitikinę, ar jis tikrai dingo.
Visokių versijų kilo... Gal pats nuo ko pasislėpė, o gal jį pagrobė, bet ne dėl išpirkos, nes niekas į artimuosius nesikreipė reikalaudamas pinigų. Tikėjomės, kad Juzėnas ir kiti du vyrai dar gyvi. Pirmiausia ir stengėmės aptikti kokius nors jų pėdsakus.
