* * *
– Kodėl visi Aguoniniai kentė jo siautėjimą? – režisierius nustėręs sužiuro į komisarą.
– Paniškai bijojo. Net patys svarbiausi gaujos nariai. Stokholmo sindromas – ir nekentė, ir vergavo: žavėjosi, gerbė ir buvo jam visiškai ištikimi. Dar ir visiškai priklausomi.
„Obščiagas“ buvo Bizono rankose. O gyveno jie plačiai: mergos, geros sportinės mašinos, kabakai. Prisipirko butų, net namų. Bizonas, kai užmušdavo ką iš jų ar pats nugalabydavo, duodavo babkių šeimai, taip sakant, rūpindavosi artimaisiais. Todėl suėmus Aguoninį būdavo labai sunku jį priversti skilti ir liudyti prieš bendrus.
– Bet kam pačiam Bizonui reikėjo taip išsidirbinėti?
– Matyt, psichologiniai kompleksai. Jis visą laiką visiems įrodinėdavo, kad yra pats kiečiausias – stipriausias, drąsiausias, įžūliausias, geriausiai automobilį vairuojantis ir net daugiausia degtinės galintis išgerti. Ir nuolat tikrindavo bendrus, ar jam absoliučiai paklūsta.
Niekuo nepasitikėjo, visus įtarinėjo. Ir gaujos nariai vieni kitais nepasitikėjo. Jei kas būdavo ne taip, skubėdavo pirmi įskųsti Bizonui, kad patys nenukentėtų.
Gauja nusitaiko į komisarą
Kruvinas Kubilas tyso be gyvybės ženklų ant grindų.
„Tempkite lauk iš čia šitą šūdą! – rikteli Bizonas. – Kiekvienas sulauks tokios bausmės, jei kas nors bus ne taip.“
Visai gaujai tylint ir niekam nepakeliant akių į vadeivą Bizonas tęsia: „Nesugebėjo Kitaico kaip reikiant susprogdinti. Dar gyvas. Blogiausia, kad prieš atsijungdamas gatvėje kažką šnabždėjosi su nežinia kaip ten išdygusiu mentu – ne eiliniu, o komisaru Stašausku. O šitas šūdžius, – smakru parodo į nekrutantį sumuštojo kūną – norėjo tai nuo manęs nuslėpti. Gerai, Dūmai, kad mane perspėjai.“
„Bose, ką su juo daryti? Nekruta. Atrodo, jau ir kvapą išleido...“ – klausia vienas iš gaujos bernų, mėgindamas vilkti sumuštąjį iš patalpos.
Bizonas pats prieina, pasilenkia prie kūno: „Išverskite į ežerą. Jeigu dar ne visai negyvas, pribaikite. Ir visi dingite iš čia, noriu pasikalbėti tik Vitalijumi ir Linu.“
Netardami nė žodžio visi skubiai išsinešdina, išneša ir Kubilo kūną.
„Turime paskubėti, – kai lieka trise, sako Bizonas. – Kitaicas galėjo ir pažiurkiauti su komisaru, jam nėra ko prarasti. Bijau, kad nepakenktų rimtam reikalui. Pirmiausia dėl šventos ramybės gal užverskim tą mentą. Kaip manot?“
„Nėra žmogaus, nėra problemos“, – nusijuokia Vitalijumi vadintas bendras.
„Gerai sakai, Agramai. Tau zadanija – stebėti Stašauską. Jis – iš Panevėžio, girdėjau, čia turi iš tėvų paveldėtą sodą, kai atvažiuoja, nakvoja ten esančiame namelyje. Sužinokite, kada jis vėl pas mus pasirodys. Geresnės progos jam patvarkyti nebus.“
„O tu, Linai, – Bizonas pasisuka į Kauku pravardžiuojamą vyrą suplota nosimi, stambiu kampuotu smakru, ant kurio mėsingo veido, sakytum, parašyta profesija: banditas. – Pasirūpink Kubilu: įgrūskite kūną į bačką, užvirinkite dangtį ir įmeskite į mūsų ežerą kur nors vidury. Ar jis turėjo vaikų, ar močia gyva?“
„Taip, su savo boba sugyveno bachūrą, gal poros metų, o Panevėžyje gyvena ir močia. Pensininkė“, – atsiliepė Kaukas.
„Duosiu pinigų, nuvežk iš pradžių močiai, paskui bobai. Pasakyk, kad kažkur dingo, ieškome, gal dar atsiras. Nors... Aš pats pas jas nuvažiuosiu“, – ir Bizonas mosteli ranka Kaukui, kad šis jau gali eiti.
„Žinai, aš tą komisarą Stašauską seniai pažįstu, mokėmės vienoje šūlėje, net kartu lankėme trenerio Brizgio karatė treniruotes“, – sako Bizonas.
„O, vadinasi, savas! Visi rimti vyrai – iš Panevėžio“, – sukrizena Agramas.
„Ko čia dantis rodai? – pykteli Bizonas. – Šis mentas mums joks savas. Smarkiai nosį riečia. Sykį buvom Panevėžyje susitikę. Net pažinti nenorėjo. Girdėjau, čia atvažiavęs bendrauja tik su prokurore Ramune Penkauskiene – na, ta, kuri išsiskyrusi, bet pasilikusi vyro pavardę.
Tai, va, jie kartu mokėsi Vilniuje univerkėje. Kursiokai. Kai Stašauskas Panevėžyje būna be žmonos, juodu vis susitinka. Aišku, pasikrušti. Tegul, bet blogai, kad ta boba labai mėgsta visur kaišioti nosį. Bijau, kad ko nors neprišnekėtų Vilniaus mentui, o čia su juo dar ir Kitaicas kažką šuru-muru. Lauksime, kol jis čia pasirodys. O tada...“
Prieblanda. Ežeru iriasi dviejų vyrų irkluojama valtis, kojomis remdamiesi į jos dugnu besiritinėjančią statinę. Nuplaukę iki vidurio, ją griebia ir permeta per valties bortą. Stebi, kaip statinė, sukėlusi burbulus, dingsta juodose vandens gelmėse. Pasižiūri vienas į kitą ir, nieko netarę, irkluoja link kranto.
Aguoniniai jau laukė
– Ir jūs greitai pasirodėte. Skaičiau, kad tuoj po sprogimo Vilniuje pats patekote Panevėžyje į rimtą bėdą. Kaip išsisukote? – režisierius paragino nutilusį komisarą pasakoti toliau.
– Taip, kitą dieną po sprogimo – tai buvo šeštadienis – man reikėjo važiuoti į Panevėžį. Seniai rengiausi. Gal girdėjote – mano tėviškė šalia Panevėžio.
Žmona nevažiavo. Liko Vilniuje dėl sūnaus. Vaiko laukė svarbios varžybos, o jo vieno palikti nenorėjome. Paauglys – mums išvažiavus sykį prisikvietė draugų ir prisivaidino – kompanija triukšmavo, kaimynai nusiskundė, grįžę aptikome ir alkoholio butelių.
Bet ir ačiū Dievui, kad šeima liko Vilniuje, nes Aguoniniai manęs jau laukė...
Spąstai paspęsti
Pilies menę primenančioje patalpoje sėdi Bizonas su Agramu. Įeina keturiasdešimties dar neturinti moteris kaštoniniais plaukais. Liekna, aukšta, rausvaskruostė.
„Kvietei, Algeli“, – saldžiu balsu kreipiasi į Bizoną moteris.
„Baik čia myžčioti: „Algeli, Algeli!“ Paskambink iš savo telefono Pinčiuko bobai. Paklausk, kas naujo sostinėje, pataukškite šį bei tą kelias minutes, nes, ką žinai, gal mentai ir jos klausosi, o tada sakyk, kad pakviestų Paulių, ir perduok telefoną man“, – sukomanduoja Bizonas.
Perėmęs telefoną Bizonas dar laukia, kol išeis iš kambario, matyt, žmona ar sugyventinė.
„Tai taip ir neatvažiavai vakar pas mus, Pauliuk, iškeitei į bobą“, – lyg ir juokais priekaištauja pašnekovui, tačiau tuoj surimtėja ir jau valdingai liepia pasikalbėti, su „mūsų draugu“ pavadintu asmeniu apie vieną iš Panevėžio į Vilnių nusibasčiusį frajerį, kuris dabar kelia rūpesčių.
„A, jau kalbėjaisi! Išvažiavo į Panevėžį... Na, gerai“, – ir iškart baigia pokalbį.
„Stašauskas jau Panevėžyje! Turbūt tūno kolektyviniuose soduose. Siųsk ten mūsiškius, tegul stebi. Tik atsargiai, iš tolo. Apsimeskite grybautojais. Tas mentas akylas, gali suprasti, kad jį sekame. Ir tuoj pat raportuokite man, ką matote“, – sukomanduoja Agramui Bizonas.
Susitiko su kurso drauge
– Komisare, skaičiau, kad Panevėžyje Aguoniniai jus sodo namelyje užklupo ne vieną, – dviprasmiškai sumirkčiojo akimis režisierius.
Komisaras piktai į jį įstebeilijo, tarsi klausdamas: „Koks tavo suknistas reikalas?“ Bet tas švancas nenukreipė kalbos kitur ir žybčiodamas gudriomis akutėmis laukė atsakymo.
– Taip, Panevėžyje susitikau su prokurore, savo kursioke. Mokėmės teisės. Norėjau akis į akį pasikalbėti apie Aguoninius... – išstenėjo komisaras.
Vakaras sodo namelyje
Atviroje namelio verandoje gurkšnodami kavą sėdi Rimas ir panašaus amžiaus moteris.
„Nesigaili, Ramune, kad baigusi universitetą atvykai į Panevėžį? Marinuoja tave apylinkės prokuratūroje, o seniai verta apygardos. Manau, turėtum grįžti į Vilnių“, – sako Rimas, žiūrėdamas į pintoje kėdėje atsilošusią, nuo besileidžiančios saulės prisimerkusią moterį.
„O pas ką man grįžt? Tu gi nepriimsi, savo gyvenimą turi“, – atšauna moteris ir pataršo ilgus tamsius plaukus.
Stoja tyla. Rimas pasimuisto kėdėje.
„Juk žinai, viena auginu dukrą. Gal metais vyresnė už tavo vaiką. Panelė, visko reikia... Panevėžyje bent turime šiokį tokį butą, o ką Vilniuje? Nuomai pusę algos išleisčiau, o iš ko gyventume? – ramiai, bet liūdnoku balsu svarsto moteris. – Pats žinai, tu man visada patikai... Bet ant kaklo aš tau niekada nesikoriau ir nesikarsiu. Turi gerą šeimą, Jūratė – puiki žmona...“
Matyt, toks kalbos posūkis nesmagus Rimui, nes jis, lyg sprukdamas iš pavojingos zonos, atsistoja ir tarsi rūpesčio kupinu balsu teiraujasi: „Ar nešalta? Vakaras, jau vėsta, gal atnešti kokį megztinį?“
Moteris tik numoja ranka ir papurto galvą. Rimas vėl atsisėda.
„Girdėjai, kas vakar atsitiko Vilniuje? Ko gero, Aguoninių darbas...“
„Tikrai jie? Nors nenustebčiau...“ – moteris tarsi išnyra iš savo minčių ir pakelia akis į Rimą.
„Kodėl? Ką nors žinai?“ – vėl policininku pasijutęs kone tardytojo gaidomis paklausia Rimas.
„Žinoti nežinau, man su jų bylų neduoda. Kiti su jais dirba. Pasakysiu tiesiai šviesiai – manau, ne su jais dirba, o greičiau jiems...“
„Įtari, kad Aguoniniai turi savo žmonių pas jus prokuratūroje?“
„Ne tik pas mus prokuratūroje, bet ir pas jus – policijoje, – tęsia moteris. – Vienus paperka, kitus įbaugina. Net policijos vadai nevengia ir viešosiose vietose prie alaus bokalo pasišnekėti su Aguoniniais.
„Su pačiu Bizonu?“ – perklausia Rimas.
„Ne, viešai daugiausia pasirodo tas rimtą biznierių vaizduojantis Vaikauskas. Pinčiuku jį vadina, nes liesas, žemas, akiniuotas, išplikęs, o kaktos šonuose kaip ragai stirkso garbanos, bet gudrus ir slidus. Sako, jis – Aguoninių smegenys. Tai, va, ir su policininkais, ir su prokurorais, ir su miesto valdžia Pinčiukas pasikalba.
Tiesa, jis dabar daugiau Vilniuje trinasi. Susikukavo su kažkokia vilniete. Neapsakoma gražuolė. Sekso bomba. Pinčiukas jai tik iki krūtų, bet kam jam ūgis ir stotas, kai kišenės pilnos babkių. Nežinau, kaip jie susipažino. Buvo ši panelė atsibeldusi į Panevėžį ir iškart pakerėjo Pinčiuką – išlėkė paskui ją į sostinę.
Gal su to bandito, kurį pasprogdino, gauja ko nepasidalijo ir karą pradėjo? Kalbama, kad jie dabar su Klaipėdos Vištpetriniais ir Kauno Daktarais jau visą Lietuvą dalijasi“, – ramiai svarsto moteris.
„Kažką Aguoniniai planuoja, o tas banditas – Kitaicas per daug žino, tapo jiems pavojingas. Sakau, gal tu ką girdėjai?“ – perklausia Rimas.
„Galiu tik patarti kuo mažiau su Panevėžiu apie Aguoninius kalbėtis. Geriausia, kad mūsiškiai nieko nežinotų, jei norite, kad nenutekėtų informacija. Nebent prireiks ką nors tyčia Aguoniniams pamėtėti...“
„Tai žinome... Ar teko tau kada susidurti su Bizonu?“
„Ačiū Dievui, ne. Tik iš matymo pažįstu. Tu, Rimai, atrodo, ir asmeniškai jį pažinojai?“ – lyg klausia, lyg teigia moteris.
„Taip, mokėmės vienoje mokykloje... Sykį net susikalėme, kai užkabino mano draugą Vladą. Žinai, tą, kuris dabar irgi mūsų biure dirba, tik kitame padalinyje.“
„O! Vadinasi, senos jūsų sąskaitos...“
„Nėra jokių sąskaitų... Tada dar jis nebuvo užsiauginęs tokio storo sprando, nepriminė bizono... Atrodė, visai fainas bachūras, tik jo gyvenimas nebuvo lengvas, – leidžiasi į prisiminimus Rimas. – Tėvas dirbo statybose, smarkiai gėrė, kuldavo ne tik žmoną, bet ir sūnų. Gal norėdamas duoti grąžos šis ir pradėjo lankyti karatė treniruotes.
Girdėjau, kaip sykį gyrėsi taip davęs girtam tėvui į ragus, kad tas griūdamas į spintelės stiklus net susipjaustė ranką. Vėliau jis subūrė paauglių gaują, kuri ilgainiui ir tapo Aguoniniais. Ši jaunoji banditų karta greitai sugebėjo išstumti senuosius Panevėžio kriminalinius autoritetus. Ne vieną ir po velėna pakišo.“
„Ir nieko net labai norėdamas čia negali padaryti, – linguoja galva Ramunė. – Nėra kaip prie Bizono prikibti. Oficialiai vadovauja degalinei, pats niekada nevažiuoja surinkinėti iš biznierių duoklės. Šie ir niekam nesiskundžia, nes žino, kad visur Aguoniniai turi ausų.“
„Bijau, kad net pas mus jie turi kurmį“, – kone sudejuoja Rimas.
„Ką tu sakai?! Negi iki jūsų prisirausė?“ – aikteli Ramunė.
„Tik, Ramune, mirtina tyla. Niekam nė mur mur. Netyčia leptelėjau, nors pats nieko nežinau – kažką Ryžovas prieš prarasdamas sąmonę sukuždėjo.“
Moteris jau žiojosi, matyt, prisiekti, kad Rimas gali būti dėl jos ramus, bet tuo metu suskambo jo mobilusis telefonas.
„O, sveikas, Vladai, kokia fantastiška tavo nuojauta! Ką tik apie tave kalbėjomės, – ir pridengęs ranka telefoną Rimas paaiškina Ramunei, kad skambina minėtas bendradarbis ir bičiulis Vladas. – Klausi, su kuo dabar kalbuosi? Daug žinosi, greit pasensi... Norėčiau su tavimi išgerti alaus, bet rytoj neišeis susitikti. Mat esu Panevėžyje. Ką sakai? Perduoti linkėjimų mūsų bendram prieteliui Bizonui? Būtinai perduosiu. Pasakysiu, kad vienas mentas Vilniuje jo nuo vaikystės niekaip negali pamiršti.“
Įžūlus išpuolis
„Ir ta kalė ten?“ – klausia Bizonas, atsigręžęs į galinėje mašinos sėdynėje išsidrėbusius Agramą ir Kauką.
Šiems linktelėjus kelias akimirkas tyli.
„Dar geriau. Užversim ir ją. Todėl pats važiuoju su jumis, nes darbo bus daug, be manęs gerai nesutvarkysit. Aišku, jau rytoj sulėks čia Vilniaus mentai, siautės, bet pakišim jiems Bartkų. Žinot, tas, kuris turi Panevėžyje kioskų, cigaretėmis šmugeliauja, daugiausia dirba Klaipėdoje per Vištpetrinius, bet ir mums susimoka.
Tai, va, ta kalė prokurorė siuva jam rimtą bylą, į jokias kalbas nesileidžia, nors Bartkus siuntė pas ją advokatus susitarti.
Jis prisiliuobęs gyrėsi, kad užsakęs ją Vištpetriniams patvarkyti. Prie liudininkų kalbėjo. Pinčiukas pasistengs pamėtėti šį siūlo galą Pinkertonams iš Vilniaus. Tegul eina tuo pėdsaku, o mes per tą laiką savo rimtą reikalą sutvarkysim.“
Automobilis važiuoja pamiškės keliuku. Sustoja prie vielos tinklo tvoros. Už jos – obelų sodas, matyti nedideli nameliai. Temsta.
Vyrai pakelia po sėdyne pakištus trumpavamzdžius automatus su duslintuvais.
„Kai baigsim, Vitalijau, puškas iškart nuveši supjaustyti. Šįkart dar ir metalą sulydykite, kad nė pėdsako...“ – nurodo Bizonas.
Bėgo vyrai su automatais
Skamba mobilusis telefonas. Atsiliepęs Rimas klausosi nieko nesakydamas.
„Ligoninėje mirė Kitaicas, – sako šalia verandoje sėdinčiai Ramunei. – O tikėjausi, kad gal pavyks ką nors iškvosti apie Aguoninių kurmį...“
Rimas sėdi apniukusiu veidu, nugrimzdęs į savo mintis. Ramunė atsidūsta ir sako, kad jai reikia grįžti namo. Vėlu, dukra nerimaus. Rimas tarsi atsitokėja, lyg akimirką sudvejoja, ar ją sulaikyti, bet jai atsistojus ir pats pakyla nuo kėdės: „Na, ką gi, parvešiu.“
Ramunė prieina prie greta namelio stovinčio „Audi“ automobilio, įsitaiso priekinėje keleivio sėdynėje. Rimas atsidaro dureles iš vairuotojo pusės rengdamasis sėstis, perbraukia į žolę batus.
Staiga – šūvių prapliupa. Pažyra automobilio lango stiklai. Rimas žaibiškai krinta ant žemės šaukdamas: „Ramune, krisk ant dugno!“
Šūviams tratant Rimas persiverčia kelis kartus kūliais, pasikelia ir keturpėsčias įbėga į namelį. Byra ir jo langų stiklai. Slėpdamasis už durų staktos Rimas išsitraukia iš dėtuvės pistoletą.
Šaudymas liaujasi. Prietemoje matyti link namelio bėgantys susilenkę du vyrai su automatais. Rimas ima į juos šaudyti. Pasigirsta riksmas ir tarsi kulkų serija – keiksmažodžiai: „Job, job, job...“
Vienas vyrų suklumpa, kitas prišoka prie jo ir, stvėręs už pažastų, tempia šalin nuo namelio. Rimas šaudo, kol baigiasi šoviniai. Vyrų siluetai dingsta prietemoje tarp sodų medžių. Netrukus pasigirsta paleidžiamas variklis ir tolstančio automobilio ūžesys.
Rimas prišoka prie „Audi“, atplėšia dureles. Ant priekinės sėdynės ant šono pasvirusi, krauju apsitaškiusi moteris.
„Ramune! Ramune!“ – purto prisilietęs prie jos peties.
Jokių gyvybės ženklų.
