– Anksčiau mes jais neužsiėmėme. Jie buvo Panevėžio kriminalistų reikalas, bet turbūt girdėjote, kas ten dėjosi? Aguoniniai šeimininkavo mieste, o policininkai jiems tik pagarbą atidavinėjo...
– Kodėl jiems leidote keletą metų Panevėžyje daryti ką tik nori?
– To jau klauskite ne manęs, – atsiduso komisaras. – Ne mes patys sau užduotis skiriame.
– Pamenu, buvo rašoma, kad jūsų tyrimo grupė turėjo ir savų sąskaitų su Aguoniniais...
– Taip... – nutęsė komisaras. – Įjunkite diktofoną, pasakosiu toliau.
Grėsmė slenka iš Panevėžio
„Sveiki, vyrai“, – į kabinetą įžengia Rimas ir sveikinasi, tvirtai paspausdamas ranką, su kabinete sėdinčiais kaip ir jis tamsiais kostiumais vilkinčiais trimis vyrais.
Vienas jų – panašaus amžiaus kaip ir penktąją dešimtį pradėjęs Rimas, gal tik kokiais metais kitais jaunesnis, taip pat plačiapetis, plataus veido, augalotas, kiek krypuojančios eisenos, lyg būtų tarnavęs laivyne ir pratęs vaikščioti laivo deniui svyruojant.
Antrasis – maždaug trisdešimt penkerių metų, neaukštas, prakaulaus veido, liesas, bet irgi tvirto sudėjimo, plačių pečių.
Trečiasis – pats jauniausias, kokių 25 metų, labiausiai iš visų ištįsęs, putlių skruostų, vienintelis neryšintis kaklaraiščio.
„Jau turbūt visi žinote – Liepkalnio gatvėje susprogdintas savo bemsu važiavęs Kitaicas – Vadimas Ryžovas“, – sako Rimas sėsdamasis ant vienintelės laisvos kėdės.
„Žinom, vade, kaip jums pasisekė – sugebėjote ten prisistatyti pats pirmas, vos išlėkė Ryžovas į dausas. Kalbamės, kad vienam iš mūsų reikėtų lėkti kartu su ekspertais apžiūrėti įvykio vietos, o kitam dumti į ligoninę – gal pavyks pakalbinti Ryžovą“, – sako Rimo bendraamžis, su vos pastebimu draugiškos ironijos atspalviu vadindamas jį vadu.
„Taip, vežiau vaiką į mokyklą ir pataikiau ten tokiu momentu... O į ligoninę lėkti dar nėra ko. Skambinau. Kitaicas reanimacijoje be sąmonės, daktarai sako, kad greičiausiai neišgyvens. Jei atsigeivelės, tada kalbinsime. Kai ką spėjau iš jo išgirsti – esą jį Aguoniniai į dangų siunčia...“
„Oho! – choru aiktelėjo trys vyrai, o vyresnysis tęsė: – Jisai kalbėjo?! Mentui... atsiprašau, vade, pasipasakojo, kas jį patvarkė? Matyt, jaučia, kad jam galas, nes čia ne pagal jų įstatymus. Bet kas darosi? Ką Aguoniniai čia, Vilniuje, išdirbinėja?!“
„Tai ir yra svarbiausia, Sauliau. Mums reikės kuo greičiau išsiaiškinti, kas čia darosi. Gal gaujų karas persikėlė į sostinę? – pasisuko į savo bendraamžį Rimas. – Tokio įvykio seniai nėra buvę. Ne juokai – sprogimas kone Vilniaus centre.
Policijos vadai jau buvo iškviesti pas premjerą. Bylą tirti pavesta mūsų grupei, padės ir visas mūsų biuras. Kitaicas man tik spėjo pakuždėti, kad Aguoniniai kažką Vilniuje rengia. Jie čia vis dairosi, įsigijo policininkų uniformų.“
„Nieko sau! Kiek daug, vade, sužinojai!“ – vėl choru suošė vyrai.
„Reikia žinoti, kada išeiti į sceną. Ne veltui jus vis mokau: mūsų darbe svarbiausia nuojauta, – vadu vadinamas Rimas, ligtol sėdėjęs gižiu veidu, išspaudė šypseną. – Gal Kitaicui sąmonė buvo aptemusi, gal iš panikos, kad miršta, ir norėjo keršyti man, mentui, ėmė ir išklojo... Bet reikalas turi būti rimtas – esą Aguoniniai dar ir nušiko naujutėlį Ryžovo bemsą. Gal todėl, kad kažką rezga Vilniuje ir pasinaudoję jo mašina nukreiptų mūsų dėmesį?“
„Oho! Susprogdino, o dar Kitaico bemsą nušiko!“ – sušuko jauniausias kriminalistų grupės narys.
„Tai gal keršydamas už bemsą Kitaicas ir pavarė ant Aguoninių?“ – pakraipė pečiais Sauliumi vadinamas kriminalistas.
„Visko gali būti. Tai ir aiškinsimės, – nesileido į svarstymus grupės vadovas. – Tačiau signalas – rimtas, gaišti negalime. Sauliau ir Aliau, – Rimas pasisuko į tyliausią, vidurinį pagal amžių maždaug 35 metų vyrą, – kuo greičiau susitikite su savais žmonėmis ir išsiaiškinkite, ar jie ką nors žino apie Ryžovo susprogdinimą, o gal girdėjo, ko Aguoniniai trinasi Vilniuje. Atidėkite kitus darbus ir šiandien pasišnekėkite.“
„Nepamiršk, Rimai, kad šiandien jau penktadienis“, – replikavo grupės vadovui jo bendraamžis Saulius.
„O tu nepamiršk, kad pas mus, kai reikia dirbti, nėra jokių laisvadienių. Galite susitikti su informatoriais ir šeštadienį“, – atsikirto Rimas.
„Mes – galim, bet ne visada jie gali, – įsiterpė Alius. – Pats žinai, kartais neįmanoma garantuoti susitikimo saugumo ir slaptumo.“
„Gerai, nesakau, kad susitikti turite žūtbūt šiandien ar rytoj. Bet nedelskite“, – lyg nusileido grupės vadovas.
„O ką man, vade, daryti?“ – pasiteiravo jauniausias pasitarimo dalyvis.
„Vladislovai, būtų gerai, kad ir tu savų žmonių mus dominančiame pasaulyje jau turėtum, nors, žinoma, dar neseniai pas mus dirbi. Bet Policijos akademijoje turbūt nemokė gudrybių, kaip jų susiveikti?“ – juokaujamu tonu pasiteiravo Rimas.
„Mokėte, vade, jūs pats – juk mums kelis užsiėmimus vedėte, bet, kaip sakote: „teorija – sausa šaka“, – atsiliepė Vladislovu pavadintas jaunuolis.
„Nieko, neišgyvenk – ateis laikas, bus ir vaikas“, – sukeldamas visų pasitarimo dalyvių šypsnius pajuokavo Alius.
„Vladislovai, tu irgi gali kai ką naudinga nuveikti, – nuginęs šypseną tarė grupės vadovas. – Pagalvojau, gal vis dėlto verta nuvažiuoti į ligoninę pas Ryžovą. Jį turėjo operuoti. Gal ką šnekėjo užmigdytas? Sako, iš narkozės išeinantys žmonės kartais daug kalba. Pašnekėk su chirurgu. O gal ir Kitaicas bus jau atsigavęs, nors abejoju, ar galėsi šiandien su juo pakalbėti.“
„Tai išrašykit man kokį raštą, nes daktarai tikrai neprileis ir patys nenorės nieko kalbėti“, – paprašė Vladislovas.
„O tu jiems prieš nosį pamosuok mūsų Liūto ženklu ir prieštarauti neleidžiančiu tonu sakyk: „Kriminalinės policijos biuras.“ Žinok, suveikia panašiai kaip filmuose Amerikoje Federalinio tyrimų biuro ženklas. O mūsų dar ir gražesnis. Liūtas, nešantis ugnį, – jėga, o su ugnies fakelu tiesiog hipnotizuoja. Neatsispirs nė daktarai. Todėl, Vladuk, pirmyn“, – baigia pasitarimą grupės vadovas.
„Sauliau, luktelėk dar minutei...“ – vyrams pakilus eiti link durų sustabdo vyresnįjį Rimas.
„Norėjau dar tau kai ką pasakyti... – nunarinęs galvą lėtai ištaria Rimas, kai kabinete juodu lieka dviese. – Tik tarp mūsų... Niekas daugiau neturi žinoti. Dar nepranešiau nė vadams.
Tas banditas dar kai ką pasakė prieš prarasdamas sąmonę...“
„Ką?“ – neištvėrė stojusios tylos Saulius.
„Kad pas mus yra Aguoninių kurmis...“
„Ką čia šneki?! Mūsų grupėje?“ – Saulius taip atsilošė į kėdės atkaltę, kad ji subraškėjo ir, atrodė, tuoj sulūš.
„Ne, žinoma... Netikiu, kad mūsų grupėje... Mūsų biure... Galbūt.“
„Ką daugiau žinai?“
„Absoliučiai nieko. Tik pasakė, kad pas mus žiurkiauja...“
Vėl stojo tyla.
„Tai dar ne viskas, Sauliau...“
„To tau maža?! Kas dar?“
„Dar Ryžovas pasakė, kad Aguoniniai jam siūlė pasprogdinti prie Vidaus reikalų ministerijos... Tokį nedidelį bumt, be aukų.“
„Kas per nesąmonė? Kam jiems tai?“ – Saulius pasisuko į vis dar galvą nunarinusį Rimą, šis irgi pakėlė akis į pašnekovą.
„Ir aš nenoriu tikėti... Bet, pamaniau, gal tikslas – sukelti triukšmą ir nukreipti dėmesį nuo ko nors labai svarbaus?“
„Nuo ko nukreipti?“
„Kad žinočiau... Žadėjo Kitaico banditams gerai sumokėti už fejerverką, bet jis esą atsisakė. Jis mano, kad todėl jį ir komandiravo dievams. Kad tylėtų...“
Vos spėjo skaičiuoti lavonus
– Apie tą kurmį nieko neteko girdėti. Nerašė spauda, – pertraukė komisarą režisierius.
– To betrūko... Negi tai pasakosime žurnalistams? – truktelėjo pečiais šis.
– Bet ar tikrai buvo kurmis? Ar jį išsiaiškinote?
– Pakentėkite, dar iki jo nepriėjome... Ar įsivaizduojate, kas dėjosi tais laikais lietuviškąja Čikaga vadintame Panevėžyje? – nukreipė kalbą komisaras.
– Spauda rašydavo, kad ten siautėja Aguoniniai, bet kažkodėl ilgai jų niekas, atrodo, nė nemėgino sušluoti. Gal turėjo politinį stogą?
– Jie turėjo savo žmonių miesto policijoje, net valdžioje, dar turėjo daug babkių jiems papirkinėti, nors mažai ką ir reikėjo pirkti – jų visas Panevėžys bijojo. Ir ne veltui. Menki buvo su jais juokai...
– Net policija jų bijojo?
– Gyvenant Panevėžyje nė policininko uniforma nuo jų neapsaugodavo...
– Bet kodėl nieko nedarėte jūs, centras? Negi negalėjo komandiruoti „Aro“ ir visų per dieną sušluoti? – stebėjosi režisierius. – Juk spaudoje buvo minimos jų pavardės, žinomi vadai. Kas trukdė?
– Ne taip viskas paprasta. Pirmiausia reikia įrodymų. Spaudos pranešimų tam nepakanka. Ogi jie vaizdavo rimtus verslininkus. Jų reketuojami žmonės nesiskųsdavo, niekas nerašė policijai pareiškimų.
– Bet buvo nužudytų...
– Net apie trisdešimt. Gera dešimtis žmonių dingo. Manome, kad užmušti, bet kūnai iki šiol nerasti, o nėra lavono, nėra ir nužudymo bylos. Ir ką gali padaryti?
– O argi nebuvo ir kone viešai gatvėse užmuštų?
– Na, ir rastų lavonų buvo sočiai, tik įrodymų, kas tai padarė, stigo.
Galėjome įtarti, kad tai Aguoninių darbas, bet su tokiais įtarimais į teismą neisi. Tas bylas ilgai tyrė Panevėžys, o ten tai buvo beviltiškas reikalas.
Aguoniniai bendravo ir su vietos kriminalistais, ir su prokurorais, kol mes tyrimo neperėmėme, nė viena byla nebuvo ištirta. Lyg ir visas miestas įtaria, kieno darbas dar vienas lavonas, tačiau visi tyli burnas užsirišę. O jeigu kas ir mėgino prabilti, to seniai šiam pasauly nėra.
– Na, teko skaityti...
– Skaityti negana, reikėjo pamatyti... Paaugliams jie buvo herojai. Jauni Panevėžio chuliganėliai svajojo patekti pas Aguoninius. Veltui jiems kiemus šluodavo, kad tik pastebėtų. Ir girdavosi bendraamžiams, kad jie jau Aguoniniai.
Iš centro mėginome stebėti, kas darosi Panevėžyje, aišku, slėpdamiesi nuo vietos pareigūnų, nes iš karto nutekėtų informacija. Infiltravome savų žmonių, taip sakant, informatorių. Jiems grėsė mirtinas pavojus. Kai kuriems liūdnai baigėsi... Negalėjome patys patikėti, kad tai Lietuva.
Aišku, girdėjote, kad Aguoniniai turėjo dvarą netoli Panevėžio? Tikrą tvirtovę, saugomą automatais ginkluotų banditų?
Aguoninių tvirtovė
Aukšta tvora aptverto užmiesčio teritorija laigo keli vilkšuniai ir rotveileriai. Dviaukštis mūrinis pastatas, greta stovi medinė pirtis, šalia jos – baseinas, šaudykla, dar keli į sandėlius panašūs statiniai.
Paaugliško amžiaus vaikinai šlavinėja kiemą. Pasirodo kultūristo išvaizdos kokių dvidešimt penkerių metų skustagalvis ir sako jaunuoliams, kad nuvestų šunis ir dingtų iš teritorijos.
Vyriškis prieina prie vartų, spusteli pultelį, kad atsivertų. Į kiemą įvažiuoja dvivietė sportinė „Toyota Supra“, tiesa, jau pagyvenusi – ne mažiau kaip 5–6 metų. Išsiropščia, greičiau išsirita iš mašinos keturkampę spintą primenantis sprogimo vietoje Vilniuje šmėžavęs ir kažkam mobiliuoju telefonu skambinęs treninguotas jaunas vyras.
„Zdarov, Kubile, – sako vartus atidaręs skustagalvis, sukerta rankomis su atvykėliu, juodu dar trinkteli vienas į kitą pečiais.
„Dūmai, ar Bizonas jau čia?“ – atsiliepia Kubilu pavadintas treninguotasis.
„Kur jis bus? O kaip mūsų reikalai?“ – klausia Dūmu vadinamas skustagalvis.
„Jobino kaip reikiant, visas miestas sudrebėjo, tik, šūdas, Kitaicas dar gyvas. Išvežė greitoji. Bet neilgai – tuoj nusibaigs. Mačiau, kaip jam šikną nunešė.“
„Ką, matei, kaip šikna skrido oru?“ – nusiviepė Dūmas.
„Jį išvežė be sąmonės, operavo, dabar ligoninėje jau saugomas, prieiti nepavyks, bet neturėtų išgyventi taip sumaltas...“
„Kubile, nieko gero. Juk, pats žinai, savo galva atsakai, kad viskas būtų čiki čiki“.
„Ne tik aš – tu irgi. Bet viskas bus gerai... Bet, žinai, dar kai kas...“
„Kas?“ – per kiemą krypuojančia eisena žingsniuodamas sustingo Dūmas.
„Kažkaip ten iš karto, vos spėjo jobinti, išdygo mentas... Žinai, tas iš centrinės kriminalkės – Rimas... Pavardė, atrodo, Stašauskas, kur čia, Panevėžyje, kadaise gyveno ir turi sodą.“
„Na, ir kas? Turėjo mentai atvažiuoti, kai taip jobino per visą miestą.“
„Per greitai. Nebūtų spėjęs atvažiuoti. Lyg iš anksto žinojo, kas bus... – pakraipė galvą Kubilas. – Bet ir ne tai blogiausia...“
„Kas dar? Netempk“, – nekantravo Dūmas.
„Mačiau, Kitaicas tam mentui Rimui kažką šnabždėjo į ausį prieš tai, kai visai susileido...“
„Negi manai, kad Kitaicas galėjo mentui išpažintį atlikti? Netikiu...“ – pakraipė galvą Dūmas.
„Netikiu ir aš, bet... Žinai, geriau Bizonui dar šito nesakyti. Gal Kitaicas tuoj nusibaigs, gal jau net nusibaigė ir reikalas savaime susitvarkys“, – tarsi klausė Kubilas, stebeilydamasis Dūmui į akis. Šis pritariamai linktelėjo, ir vyrai nuėjo vidun į dviaukštį rūmą.
Viduje – lyg viduramžiškos pilies menė: aukštos, skliautuotos lubos, plati erdvė, kilimai ant grindų ir sienų, krištoliniai šviestuvai, didžiulis masyvus ąžuolinis stalas, prie vienos sienos – tokio pat medžio baras, o už jo lentynose gausybė gėrimų butelių.
Prie stalo susėdę apie dešimt vyrų ir kelios moterys. Visų žvilgsniai nukreipti į plačiapetį, stambų kaip jautis, aukštą, kiek pliktelėjusį barzdotą maždaug keturiasdešimtį vyrą. Į akis jį vadina Algiu, o kalbėdamiesi tarp savęs – Bizonu. Šis lyg ir juokauja – sulig kiekvienu jo žodžiu visi darniai sukikena.
„Nežinote, kodėl Pinčiukas nesirodo?“ – klausia bendrų Bizonas, o šiems pakraipius pečiais skambina mobiliuoju telefonu.
„Sveikas, Pauliuk, tai ko vėl pas mus neatvažiavai? Visi vyrai susirinko, o tu ką? Prie bobos skverno prikepęs? Gal lituko pagailėjai bilietui? Na, žiūrėk, žiūrėk...“ – lyg juokaudamas, bet su metaliniu grasinimo atspalviu balse kalba Bizonas.
„Na, kuris galit su manim lenktyniauti, kas daugiau išgers? – klausia Bizonas ir čiupęs nuo stalo apypilnį „Absolut“ butelį užsiverčia ir gargaliuodamas, springdamas didžiuliais gurkšniais laka vis labiau lošdamasis atgalios.
Staiga praranda pusiausvyrą ir virsta su kėde aukštielninkas, tačiau net griūdamas išpūstomis akimis stebeilija į aplinkinius tarsi juos tirdamas.
Arti sėdintis Kubilas pašoka, lyg ir mėgina jam tiesti ranką, norėdamas padėti atsistoti, bet išgąstingai susilaiko. Kiti apsimeta, kad nieko neįvyko, nieko nepastebėjo.
Pasiritęs keturpėsčias, negrabiai atsistojęs, bet neišleisdamas butelio iš rankos Bizonas nusiviepia: „Geras bajeris, ar ne?“
Ir akimoju pasisuka į Kubilą, žaibiškai prišoka, pirmiausia tvoja buteliu jam per galvą ir dar nespėjusį nugriūti ima patrakusiai daužyti kumščiais, šis tėškiasi ant nugaros, tuomet spardo jam į galvą, užšoka abiem kojom ant krūtinės ir kelissyk pašokinėja.
Niekas nesikiša, visi nustėrę tik stebi.
Žmonių grobimai, užsakomosios žmogžudystės, reketas, sprogimai. Visa tai neseniai buvo Lietuvos kasdienybė. Kaip pareigūnai kovojo su organizuoto nusikalstamumo slibinu ir galiausiai jį įveikė?
