Kaip BNS informavo teismo atstovė Kristina Petrošienė, Apeliacinis teismas nusprendė atmesti skundus ir paliko galioti pernai metų Kauno apygardos teismo nuosprendį, kuriuo I.Vorobjovas nuteistas dvejų metų laisvės apribojimo bausme.
I.Vorobjovas apeliacinės instancijos teismo prašė jį išteisinti, tuo metu prokuratūra prašė jam paskirti realią septynerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.
Kaip nurodo Lietuvos apeliacinis teismas, teismų praktikoje išaiškinta, kad pasipriešinimo okupacijai dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai – buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis. Ši visuomenės dalis turėjo esminės įtakos lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę, todėl atitinka saugomos grupės dalies pagal Konvencijos prieš genocidą požymius.
Todėl skundžiamame nuosprendyje padaryta pagrįsta išvada, jog A.Ramanauskas, slapyvardžiu „Vanagas“, ir jo žmona Birutė Mažeikaitė kaip partizanai buvo pagal tarptautinę teisę saugomos nacionalinės, etninės grupės dalis, prieš kurią buvo nukreipti okupacinės valdžios institucijų veiksmai. Jų abiejų įkalinimas, nuteisimas mirties bausme, mirties bausmės A.Ramanauskui įvykdymas, B.Mažeikaitės deportavimas iš Lietuvos atlikti laisvės atėmimo bausmę buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip genocidas, siekiant fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventojų dalį.
I.Vorobjovas teigė nežinojęs, kokie asmenys turėjo būti sulaikyti 1956 metų spalį vykusios operacijos metu, tačiau byloje surinkti duomenys patvirtina, kad buvo žinoma, jog bus sulaikomas žymus partizanas. Tai leidžia teigti, kad I.Vorobjovas žinojo apie KGB siekį fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, tokiems siekiams pritarė ir dalyvavo juos įgyvendinant, nors žinojo apie partizanams gresiančius kankinimus, nužudymą ar deportaciją.
Nors I.Vorobjovas tiesiogiai fiziškai ir nesulaikė partizanų, tačiau padėjo tai padaryti, nes be žvalgų, stebėjusių partizanus, pagalbos šių asmenų sulaikymo operacija galėjo nepasisekti. I.Vorobjovas turėjo užduotį stebėti išėjimą iš namo, pranešti apie partizanų judėjimą, judėjimo kryptį, sekti paskui juos.
Nuteistasis kėlė klausimą dėl apygardos teismo šališkumo, kadangi vienas kolegijos teisėjų nagrinėjo kito sovietinių represinių struktūrų pareigūno, nuteisto už analogišką veiką, bylą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl, I.Vorobjovo nuomone, tai rodo, jog teisėjas išsakė savo išankstinę nuomonę ir juo nebegalima pasitikėti. Tokius nuteistojo argumentus Apeliacinis teismas atmetė kaip formalius ir subjektyvius.
Prokuratūros skundą teismas atmetė argumentuodamas, kad garbaus amžiaus nuteistajam yra paskirta teisėta ir pagrįsta bausmė. I.Vorobjovas yra senyvo amžiaus, anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, jo vaidmuo padarytame nusikaltime buvo antraeilis, nusikaltimas padarytas labai seniai, nuo to laiko I.Vorobjovas kitų nusikaltimų nepadarė. Be to, bylos nagrinėjimas vyko labai ilgą laiką, dėl ko nuteistasis ilgai gyveno nežinioje dėl bylos baigties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą.
Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.
Sovietų diktatoriaus Josifo Stalino valdymo metais pokariu žuvo daugiau kaip 21 tūkst. rezistentų, jų šeimų narių ir rėmėjų.
1956 metais suimtas vienas iš paskutinių partizanų vadų, buvęs mokytojas A.Ramanauskas – Vanagas buvo nepaprastai žiauriai kankintas ir kitais metais sušaudytas.
