Lapinų grupuotei vadovavęs ir už tai 20 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas 34-erių L.Lapinskas prieš kalėjimų sistemą laimėjo jau dvi bylas, bet neseniai buvo smarkiai sumuštas.
„Galbūt tai kitų nuteistųjų kerštas, bet ar tam negalėjo užkirsti kelio pataisos namų darbuotojai?“ – svarstė šio kalinio advokatas Edgaras Dereškevičius.
Naujoką pasiuntė į spąstus
Keistas sutapimas: iš Pravieniškių į Alytaus pataisos namus perkeltas L.Lapinskas šios įstaigos darbuotojams jau iš anksto buvo raštu nurodęs, kuriame sektoriuje nenorėtų atsidurti.
Tačiau į nuteistojo būgštavimus niekas nekreipė dėmesio. Iš Pravieniškių į Alytų atgabentas L.Lapinskas iš karantino patalpos kaip tik ir buvo išsiųstas į šį sektorių. Jau po valandos jis kreipėsi į pataisos namų medikus.
Dėl kūno sužalojimų kalinys buvo nugabentas į ligoninę.
Ten medikai nustatė, jog jam sulaužytas šonkaulis, nosies kaulas, rankos plaštaka, galvoje prireikė šešių siūlių.
Mušeikos liko nežinomi
Alytaus prokuratūra dėl kūno sužalojimo pradėjo ikiteisminį tyrimą, bet L.Lapinsko advokatas E.Dereškevičius siekia, kad būtų pradėtas dar vienas tyrimas – dėl Alytaus pataisos namuose dirbančių pareigūnų tarnybinių pareigų neatlikimo.
„Žmogus buvo sumuštas bendrose pataisos namų patalpose – ten viskas turėtų būti stebima, o darbuotojai turėtų žinoti, kurie asmenys kelia pavojų.
Ten juk nėra jokių pašalinių – visi nešioja korteles su vardu ir pavarde“, – stebėjosi advokatas.
Kalėjimų departamento (KD) pareigūnai įsitikinę, kad nei tarnybiniam, nei ikiteisminiam tyrimui nėra pagrindo, mat nėra jokių duomenų, kad Pataisos namų darbuotojai su nuteistuoju elgėsi netinkamai.
KD patvirtino, jog muštynių išvakarėse buvo gauti L.Lapinsko motinos ir jo advokato prašymai neskirti nuteistojo į tam tikrą sektorių, nes ten esą gyvena prieš jį nusiteikę asmenys, bet jų pavardžių nenurodė. Jų teigimu, gavus šiuos prašymus, L.Lapinskui buvo leista rinktis iš kelių sektorių.
Kas sumušė Lapinų vadeivą, kol kas nežinoma. KD teigimu, L.Lapinskas nenurodė jį sužalojusių asmenų, teigė jų nematęs arba neatsimenąs.
Jis nebendrauja su tyrimą atliekančiais Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnais, neatskleidžia sumušimo aplinkybių ir motyvų.
Alytuje ilgai neužsibuvo
Apie sumuštą klientą advokatas sužinojo greičiau negu L.Lapinsko artimieji.
Tuomet paaiškėjo, kad pataisos namų taisyklėse nėra numatyta būtinybė apie nuteistųjų sveikatos būklę pranešti artimiesiems.
„Nuolat kalbama apie nuteistųjų gyvenimo sąlygų gerinimą, Norvegijos skirtą paramą, tačiau jokių pokyčių nematyti. Žmogus izoliuotas dėl to, kad yra pavojingas visuomenei, bet jo gyvybei taip pat gresia pavojus.
Iš ligoninės jis grąžintas ten pat, kur ir buvo sumuštas“, – kalbėjo E.Dereškevičius.
Prieš pat Velykas iš Alytaus L.Lapinskas buvo perkeltas į Kybartų pataisos namus.
Vienutėje – trejus metus
Apsaugoti L.Lapinską nuo pavojaus gyvybei bandė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai. Jie L.Lapinską iš pradžių uždarė į karcerį, o po to – į vienutę, kurioje jis praleido trejus metus.
L.Lapinskas teismuose įrodė, jog ilgai trunkantis atskyrimas nuo žmonių prilygsta kankinimui, o už neteisėtą kalinimą vienutėje iš valstybės prisiteisė 10 tūkstančių eurų.
Nemažai slaptų kalėjimo gyvenimo detalių buvo atskleista ir nagrinėjant jo bylą dėl pareigūno sukurstymo daryti nusikaltimą.
Prašymas pasiekė Pravieniškes
L.Lapinskas buvo teisiamas už tai, kad 2011 metų rugsėjį Lukiškių prižiūrėtojui Tomui Tamošiūnui perdavė raštelį su prašymu už 600 litų atlygį jam atnešti mobilųjį telefoną ir SIM kortelę.
Dėl šių daiktų perdavimo T.Tamošiūnas turėjo paskambinti Pravieniškių atvirojoje kolonijoje kalinčiam Svajūnui Dičmonui.
S.Dičmonas kalėjimo prižiūrėtojui telefonu nurodė šiuos daiktus paimti iš jo žmonos. Iš moters paimtus daiktus T.Tamošiūnas pirmiausia perdavė vienam iš Lukiškėse laikomų suimtųjų, o po kiek laiko, paprašęs sandėlininko pagalbos, juos pernešė į kamerą, kur kalėjo L.Lapinskas.
Kovą Apeliacinis teismas L.Lapinską išteisino – pritrūko įrodymų, kad prašymas atnešti telefoną buvo skirtas T.Tamošiūnui.
Neatmetama, kad prižiūrėtojas paėmė kitam kaliniui skirtą raštelį ir susigundė uždarbiu.
Kalinys laiškus slėpė sriuboje
* L.Lapinskas ir jo kameros draugas maistą dalijančiam kaliniui Ričkai paruošė du raštelius. Pirmasis buvo supakuotas maišelyje, kad nesušlaptų, o antrasis užvyniotas ant jo viršaus. Jame lapelį paimsiančiam kaliniui buvo surašyta instrukcija, ką daryti su antruoju.
* Kalėjime buvo įprasta, kad Rička, dalydamas maistą, surinkdavo raštelius, o vėliau iš savo telefono paskambindavo juose nurodytais numeriais.
* Kad raštelis nesušlaptų, L.Lapinskas žiebtuvėliu užlydė maišelio kraštus ir paketą padėjo ant metalinėse duryse esančios lentynos, kur dedamos lėkštės.
* Kai pradedamas dalyti maistas, kameros duris atidaro pareigūnas. Kai jis pasitraukia, maistą dalijantis kalinys pristumia vežimėlį ir gali paimti raštelius. Juos tenka slėpti ir sriubos, ir košės lėkštėse, todėl kaliniai stengiasi, kad rašteliai nesušlaptų.
* Kameroje buvęs L.Lapinskas teigė nematęs, kas paėmė jo paliktą raštelį, o T.Tamošiūnui teko pripažinti, kad laiškas greičiausiai buvo skirtas ne jam. Prižiūrėtojams jų nereikia slėpti sriuboje, todėl kaliniui nebūtų reikėję jo taip įpakuoti.
* Už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi T.Tamošiūnui teismas skyrė lygtinę dvejų metų nelaisvės bausmę.
* Apeliacinis teismas nusprendė, jog draudžiamus daiktus kameroje laikęs L.Lapinskas nusižengė tik kalėjimo drausmei ir už tai jau buvo nubaustas – 15 dienų praleido karceryje.
