„Nėra pagrindo teigti, kad M.Misiukonis, atlikdamas veiksmus,
suvokė, jog dalyvauja sulaikant būtent A.Kraujelį, kaip
partizaną“, – paskelbė Aukščiausiasis Teismas, atmetęs
partizano sesers kasacinį skundą.
Teismo vertinimu, M.Misiukonis nežinojo apie kaltinimus
A.Kraujeliui ir nėra pagrindo teigti, kad jis turėjo „specialų
tikslą (...) sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių
politinei grupei – partizanams“.
Aukščiausiasis Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad „nėra
jokio pagrindo abejoti A. Kraujelio partizaniška veikla ir jos
reikšme Lietuvos valstybingumui“, kad jis buvo sulaikomas 1965
metais, nepaneigia jo partizano statuso.
„1940-1990 metais Lietuvoje įvairiomis formomis vyko
pasipriešinimas SSRS okupacijai.
1944-1953 metais Lietuvoje vyko
visuotinis organizuotas ginkluotas pasipriešinimas, Lietuvos
partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir
okupacinio režimo struktūras.
Lietuvos partizanai priešinosi kitos
valstybės agresijai, šiuo konkrečiu atveju, sovietinei okupacijai.
Tokią teisę Lietuvos piliečiai turėjo pagal visuotinai
pripažintas tarptautinės teisės normas.
Šiuo laikotarpiu vykusi
ginkluota kova prieš sovietinę okupaciją vertintina kaip valstybės
savigyna“, – sakė teisėjas Armanas Abramavičius. A.Kraujelis buvo vienas iš paskutinių su sovietų okupacija
kovojusių Lietuvos partizanų. Jis veikė iki 1965 metų kovo, kai
saugumiečiams apsupus namus, kuriuose slapstėsi, nenorėdamas
pasiduoti gyvas, nusišovė.
Anot Aukščiausiojo Teismo, byloje nėra įrodymų,
paneigiančių aplinkybes, kad M.Misiukonis iš anksto sužinojo tik
tai, kad kitą dieną jis turės dalyvauti kratoje Utenos rajone,
tačiau informacija nebuvo detali.
Tik nuvykus į vietą, jis buvo
informuotas, kad krata bus daroma turint tikslą surasti ir suimti
ieškomą „ginkluotą nelegalą“ A. Kraujelį.
Teismas taip pat pabrėžė, kad žemesniųjų pakopų teismai,
vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo praktika, pagrįstai nusprendė,
kad tuo metu nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką,
kurios padarymu kaltinamas M. Misiukonis. Teisėjų kolegija nurodė, kad genocidui yra būtina tiesioginė
tyčia.
„Kolegija, aiškindama genocido sudėties požymius, konstatavo,
kad subjektyviai genocidas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai.
Tiesioginė tyčia genocido atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia,
kad jis organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones,
priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, politinei
ar socialinei grupei.
Būtinasis genocido subjektyvusis požymis –
specialus tikslas. Tai yra minėtos veikos pripažįstaos genocidu,
tik jeigu jomis siekiama sunaikinti visus ar dalį žmonių,
priklausančių šioms grupėms. Būtent šie genocido požymiai
reikšmingi sprendžiant, ar kaltininko veika laikytina genocidu,
atribojant jį nuo kitų nusikalstamų veikų“, – sakė teisėjas
A.Abramavičius.
Kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad M.Misiukonis,
dalyvaudamas sulaikymo operacijoje, suvokė, kad dalyvauja sulaikant
A.Kraujelį kaip partizaną.
M.Misiukonis vidaus reikalų ministro pareigas ėjo 1990-1992
metais. Jis teisme yra sakęs, kad sovietų pareigūnai A.Kraujelio
ieškojo kaip kriminalinio nusikaltėlio. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra
paskelbęs, kad nėra jokių įrodymų, jog A. Kraujelis būtų
žudęs taikius gyventojus, kaip teigė KGB.
Byla kelerius metus buvo sustabdyta laukiant Konstitucinio Teismo
išaiškinimo dėl genocido apibrėžimo.
Konstitucinis Teismas
paskelbė, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant
partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui,
įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą
lietuvių tautos dalį.
Anot Konstitucinio Teismo, už sovietmečiu vykdytas žudynes
socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių
tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai
turi įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.
Europos Žmogaus Teisių Teismas pernai spalį vieno teisėjo
balso persvara paskelbė, kad Lietuva su sovietų okupacija kovojusių
partizanų naikinimą nepagrįstai prilygino genocidui. Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50
tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.
