Po S.Rakauskaitės nužudymo Š.Žemaitis kepė šašlykus ir gėrė alų

Savo gyvenimo draugės 21 metų Samantos Rakauskaitės ir Linkuvos gimnazijos sargo 66 metų Algimanto Palkaus nužudymu bei plėšimu apkaltinto Š.Žemaičio bylos nagrinėjimas teisme buvo pradėtas dar rugsėjo pabaigoje. Per pirmąjį posėdį buvo apklausti devyni į teismą atvykę liudytojai.

Pirmadienį teismas apklausė į teismą iškviestą Š.Žemaičio brolį, visus penkis nukentėjusiuosius ir patį kaltinamąjį, kuriam už įvykdytus nusikaltimus gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Į posėdį liudyti buvo pakviestas vyresnysis Š.Žemaičio brolis 28 metų Žilvinas Žemaitis teisme pasirodė vienas pirmųjų.

Prieš teismo posėdį portalo lrytas.lt pakalbintas Ž.Žemaitis sakė jau šešerius metus dirbąs Anglijoje ir į namus grįžtąs tik atostogų.

Anglijos logistikos kompanijoje operatoriumi dirbantis vyras sakė, kad atvykimą liudyti teisme suderino su asmeninių reikalų tvarkymu. Vaikinas mokosi vairuoti vilkiką ir sieks gauti vairuotojo pažymėjimą.

Ž.Žemaitis sakė, kad 2012-aisiais pas jį gal pusmetį svečiavosi ir Šarūnas.

„Aš broliui suteikiau pastogę ir išlaikymą, suradau jam darbą. Tačiau Šarūną sugrįžti namo kvietė Samanta. Brolis taip ir padarė. Meilė. Čia nieko nepadarysi“, – prieš teismo posėdį sakė Ž.Žemaitis.

Į posėdžių salę konvojaus pareigūnų įvesdintas Š.Žemaitis, kaip ir prieš pirmąjį posėdį, ant galvos buvo užsimaukšlinęs striukės gobtuvą, o veidą dengėsi dokumentų aplanku.

Teismo salės narve kaltinamasis sėdėjo nuleidęs galvą. Veidą jis dengėsi iki pat posėdžio pradžios. Liudyti pakviestas kaltinamojo brolis Ž.Žemaitis sakė, kad Samantos dingimo išvakarėse jis buvo ką tik sugrįžęs į Lietuvą ir važiavo pirkti šuniuko į Joniškį.

Tada Ž.Žemaitis kartu matė ir brolį, ir jo gyvenimo draugę, o grįžęs iš Joniškio SMS žinute abu juos pasikvietė, aprodė pirkinį ir kartu su broliu išgėrė po keletą skardinių alaus.

„Šarūnas atrodė pavargęs. Jis namo išėjo apie vidurnaktį“, – prisiminė Ž.Žemaitis.

Kitą rytą brolis su sūnumi atėjo pas Ž.Žemaitį ir pranešė, kad dingo jo gyvenimo draugė.

Pasak Ž.Žemaičio, brolis jam sakė, kad savo draugę buvo kelis kartus užtikęs kito vaikino automobilyje. Tačiau dingus Samantai Ž.Žemaitis sakė nepatikėjęs, kad mergina galėjo pasprukti.

Po kelių dienų Ž.Žemaitis nuvyko į užplombuotą brolio namą pasiimti įrankių remontui.

Vyras sakė pasiėmęs grąžtą, elektrinį suktuvą ir galvučių rinkinį, kurių jam neva prireikė remontuojant savo bustą.

Pasak Ž.Žemaičio, šiuos įrankius brolis galėjo parsivežti iš užsienio. Kitą dieną minėtus įrankius paėmė pas Ž.Žemaitį atvykę kriminalistai.

Liudininko teigimu, brolio santykiai su Samanta buvo geri. Apie tai, kad Samanta ruošiasi palikti Šarūną, Ž.Žemaitis sakė prieš pat tragediją sužinojęs iš paties brolio.

Š.Žemaitis brolio liudijimo klausėsi nuleidęs galvą ir tik retkarčiais pažvelgdavo jo link.

Paklaustas apie Šarūno būdą Ž.Žemaitis sakė, kad jis nebuvo agresyvus ir alkoholiu nepiktnaudžiavo, tačiau „brolį iš kelio vesdavo jo draugai“.

Pasak Ž.Žemaičio, brolis ant Samantos pyko, nes ji neva palaikė santykius su kitais vaikinais – SMS žinutėmis susirašinėjo su vienu į užsienį išvykusiu vaikinu.

„Brolis man sakė matęs tas žinutes“, – teisme tvirtino Ž.Žemaitis.

Tuo metu, kai buvo nužudytas A.Palkus, Ž.Žemaitis buvo užsienyje ir nieko apie tą įvykį negirdėjo.

Baigęs liudyti Ž.Žemaitis teismo salėje neužsibuvo ir iškart išėjo lauk. Į teismo salės narve sėdintį brolį Ž.Žemaitis žvilgsnį metė tik prieš užverdamas duris.

Pradėjus nukentėjusiųjų apklausą pirmoji liudyti stojo nužudyto A.Palkaus gyvenimo draugė Irena Dolumbauskienė. Sutrikusi moteris ėmė graudintis vos pradėjusi skaityti priesaiką.

Kartu su A.Palkumi 30 metų pragyvenusi ir dukterį sugyvenusi I.Dolumbaskienė gimnazijoje dirbo valytoja, o A.Palkus – sargu.

„Tą vakarą Algimantas man telefonu paskambino apie 21 valandą ir pasakė, kad viskas gerai. Vyras dar pradžiugino, kad už mane sutvarkė mokyklos sporto salę.

Aš sunerimau ryte, kai 6 val. 30 min. jam neprisiskambinau, nors Algimanto telefono signalas buvo geras“, – teisme liudijo I.Dolumbauskienė.

Sunerimusi moteris su sūnumi nuvyko į gimnaziją, rado išdaužtą durų stiklą, o viduje kraujo dėmių. Tada ji suprato, kad įvyko kažkas blogo.

Moteris sakė, kad 21 metus gimnazijoje sargu išdirbęs gyvenimo draugas grasinimų nesulaukė. Tačiau ėmus renovuoti gimnazijos pastatą pasipylė vagystės ir A.Palkui teko dalyvauti kriminalistų rengtose akistatose atpažįstant įtariamuosius.

Nukentėjusioji negailėjo priekaištų jo gyvenimo draugo nužudymą tyrusiems pareigūnams.

„Policijos šuo, sekdamas nusikaltėlio pėdsakais, policininkus atvedė į Š.Žemaičio kiemą ir tik ten pametė pėdsakus, bet to pareigūnams nepakako ir jie nesugebėjo išsiaiškinti nusikaltimo“, – piktinosi moteris.

Į gimnaziją per išdaužtą durų langą įsibrovęs žudikas lauk išėjo duris atsirakinęs iš aukos pagrobtais raktas. I.Dolumbauskinė išgyveno, kad kartu su gimnazijos durų raktais žudiko rankose atsidūrė ir viename ryšulyje buvę jos namų raktai.

„Dvejus su puse metų teko gyventi nežinomybėje ir skausme, pašlijo sveikata“, – teisme graudinosi nukentėjusioji.

I.Dolumbauskienė įsitikinusi, kad Š.Žemaitis jos gyvenimo draugą nužudė ne vienas, o kartu su bendrininku, kurį dabar dangsto.

Nukentėjusioji pareiškė 1892 eurų civilinį ieškinį materialinei žalai atlyginti ir 22 tūkst. 500 eurų neturtinei žalai atlyginti.

I.Dolumbauskienės Š.Žemaitis klausėsi ramiai, tik gana dažnai mirksėjo.

Po nužudymo dingo sąsiuvinis

I.Dolumbauskienės ir A.Palkaus dukra Edita Dolumbauskaitė sakė, kad apie netektį jai pranešė į namus telefonu paskambinusi motina.

Moteris prisiminė, kad po kriminalistų apžiūros tvarkant daiktus rado kruvinas pirštines, kurias išmetė į šiukšlių konteinerį. Jas iš ten po kurio laiko išsitraukė vėl atvykę pareigūnai.

Dukra sakė, kad tėvas turėjo sąsiuvinį, į kurį surašydavo viską, ką pastebėdavo įtartina.

Šiame po nužudymo taip ir nerastame sąsiuvinyje turėjo būti įrašyti ir prie gimnazijos vakarais bei naktimis stoviniavusių įtartinų automobilių numeriai.

Nužudyto A.Palkaus sesuo Birutė Dubickienė sakė, kad brolis užvažiavo į svečius per Velykas kovo 31 dieną.

„Algis sakė: „Mane greitai nužudys, vagystės nesiliauja, eisiu lauk iš darbo. Gal dar iki gegužės padirbsiu ir eisiu lauk“, – paskutinį susitikimą su broliu prisiminė B.Dubickienė.

Moteris dar siūlėsi broliui į pagalbą – pabudėti gimnazijoje kartu su juo ir su savo šuneliu, tačiau A.Palkus pagalbos atsisakė.

Sužinojusi apie brolio nužudymą B.Dubickienė nuskubėjo į gimnaziją ir radusi kūną nutraukė ant jo užmestą drobulę.

„Veidas buvo supjaustytas ir sumuštas, kaip mėsos gabalas“, – teisme liudijo nužudytojo sesuo.

B.Dubickienė pareiškė 144 eurų ieškinį turtinei ir 10 tūkstančių eurų ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

S.Rakauskaitės motina Dalia Rakauskienė apie dukters dingimą sužinojo iš savo sūnaus.

„Man telefonu paskambinęs sūnus pranešė, kad Š.Žemaitis važinėja po miestelį ir ieško dingusios Samantos.

Kartu su sūnumi nuvykome pas Šarūną į namus. Jis buvo išsikepęs šašlykų ir ramiai gurkšnojo alų. Namuose radau rankinę su dukters asmens dokumentais. Tai dar kartą patvirtino, kad dukra pati tikrai niekur iš namų neišėjo.

Iš Š.Žemaičio namų visi vykome į policiją. Šarūnas geranoriškai sutiko važiuoti į policiją ir parašyti pareiškimą dėl Samantos dingimo bei duoti parodymus.

Šarūnas buvo ramus, o kitą rytą lyg niekur nieko išėjo į darbą. Aš jį įkalbinėjau pasakyti, kas įvyko, nes netikėjau, kad Samanta galėjo taip pati prapulti. Ji labai mylėjo vaiką, atsakingai žiūrėjo į darbą. Išeidama ji tikrai būtų pasiėmusi ir vaiką.

Samantai buvo siūlomas ir naktinis darbas, bet ji šio pasiūlymo atsisakė, nes bijojo palikti sūnų naktį kartu su Šarūnu, mat jam nieko nereikštų vaiką palikti ir išeiti leisti laiko su draugais“, – teisme tvirtino dukters netekusi moteris.

D.Rakauskienė sakė, kad dukra patirdavo psichologinį Šarūno smurtą. Motina pati davė dukrai pinigų rankpinigiams už kitą butą, į kurį Samanta ruošėsi persikelti palikusi Š.Žemaitį.

Dukters netekusi moteris iš Š.Žemaičio reikalauja atlyginti tik neturtinę žalą – ji pareiškė 25 tūkstančių eurų ieškinį šiai žalai atlyginti.

Nužudytos S.Rakauskaitės brolis Gytis Rakauskas, kuris dabar globoja dvejų su puse metų sesers sūnų, sakė, kad sunerimo vos tik sužinojęs apie keistą Samantos dingimą.

„Šarūnas buvo ramus, per tą paieškų savaitę jis visus stengėsi nukreipti nuo namų“, – teisme liudijo S.Rakauskaitės brolis, kuris taip pat pareiškė 25 tūkstančių eurų ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

G.Rakauskas sakė, kad jo paties santykiai su seserimi pašlijo, kai ji rimtai pradėjo bendrauti su Š.Žemaičiu: „Buvo matyti, kad Šarūnas nėra rimtas vaikinas ir sesuo su juo nebus laiminga.“

G.Rakauskas sakė negirdėjęs apie jokį užsienyje gyvenantį sesers draugą. „Ji apie jokį užsienį nesvajojo, o labai džiaugėsi gavusi darbo Linkuvoje“, – sakė nužudytosios brolis.

G.Rakauskas taip pat užsiminė, kad sesers dvejų metų sūnus, kurį jis ėmė globoti pirmus tris mėnesius po tragedijos, buvo neramus, naktimis klykdavo.

„Vaikas tikrai matė ar bent girdėjo, kas tą naktį įvyko namuose. Namas taip suplanuotas, kad nebuvo neįmanoma negirdėti ir nematyti, kas ten vyksta“, – teisme sakė G.Rakauskas.

Trečius metus einantis berniukas dar rišliai nekalba. Kad vaikas galėjo matyti žmogžudystę, artimieji spėjo pastebėję, kaip nerimo apimtas berniukas ima sukti ranka sau aplink galvą – S.Rakauskaitės burna ir kojos buvo apvyniotos lipniąja juosta.

Dviese išgėrė du litrus degtinės

„Su draugu buvome pas mane namuose. Dviese išgėrėme gal du litrus degtinės.

Mano draugas užmigo, o aš po vidurnakčio sugalvojau eiti į mokyklą.

Išspyriau durų langą. Įėjau į vidų, pasiėmiau įrankių. Po to pamačiau, kad sargo kambarėlyje dega šviesa.

Priėjęs tarpduryje pamačiau stovintį sargą, pastūmiau jį, o kai jis parkrito, kelis kartus spyriau. Po to aš nuėjau“, – stojęs duoti parodymųs aiškino A.Palkaus nužudymu kaltinamas Š.Žemaitis.

Kodėl ėjo į gimnaziją, Š.Žemaitis tvirtino nežinąs. „Žinojau, kad ten visi vagia“, – aiškino kaltinamasis.

Eidamas į gimnaziją Š.Žemaitis pasiėmė roges, į kurias susidėjo grobį, bet girtam vagišiui nepavyko visko išgabenti, dalis apvogtų daiktų pakeliui nukrito.

Kaltinamasis tvirtino, kad į namus grįžo tuščiomis – ir be grobio, ir be rogučių. Kruvinus rūbus sudegino draugė „Grįžus prabudo Samanta ir pamatė mano iškruvintus drabužius. Kai paklausė, kur juos išsikruvinau, atsakiau, kad nužudžiau sargą.

Samanta sudegino kruvinus rūbus, ir mes nuėjome miegoti“, – teisme ramiai pasakojo Š.Žemaitis.

Paklaustas, kodėl draugei pasakė, kad nužudė sargą, Š.Žemaitis atkirto, kad tada jam taip „susišvietė“, nes buvo girtas. Kaltinamasis sakė manęs, kad sargo mirtinai nesumušė.

Kad sargas nužudytas, Š.Žemaitis sakė sužinojęs tik kitos dienos popietę. Į klausimą, kodėl smogė sargui, kaltinamasis atkirto: „Nežinau. Gal išsigandau.“

Duodamas parodymus kaltinamasis tvirtino, kad būdamas antrajame gimnazijos aukšte išgirdo iš trečiojo aukšto sklindančius garsus, lyg kas būtų kalbėjęsi. Š.Žemaitis sakė pamanęs, kad ten naktį darbuojasi gimnazijos pastatą renovuojantys darbininkai.

Atsiprašė tik paragintas advokatės

A.Palkaus sesuo kaltinamojo klausė, kaip jo brolio veide atsirado pjautinių žaizdų.

Š.Žemaitis tvirtino smogęs tik penkis smūgius, bet peiliu sargo nežalojęs.

Dėl tokio atsakymo pasipiktinusi B.Dubickienė rėžė: „Negi tavo sportbačiai buvo su peiliais?!“

Advokatės paklaustas, ar gailisi to, ką padarė, ar atsiprašė nukentėjusiųjų, Š.Žemaitis išsyk nieko neatsakė.

Advokatės paragintas atsiprašyti kaltinamasis be jokios intonacijos išlemeno: „Ne, tai atsiprašau, kas įvyko, gailiuosi.“ Tvirtino draugę tenorėjęs pagąsdinti

Kaltu dėl Samantos nužudymo prisipažinęs Š.Žemaitis sakė, kad vakarui sau buvo nusipirkęs alaus, o Samantai – šampano.

„Vakare dar ėjau pas brolį pažiūrėti jo nusipirkto šuniuko. Grįžau, vaikas jau miegojo.

Kartu su Samanta parūkėme, o po to ji pareiškė, kad išsikrausto ir reikia susirinkti daiktus. Iš pradžių nepatikėjau, bet ji pasakė, kad jau turi kitą butą ir sumokėjo rankpinigius.

Pradėjome pyktis, ji man pradėjo aiškinti, kad esu durnas, kvailas. Aš ją pastūmiau. Tada ji pagrasino iškviesti policiją. Mes vėl ėmėme pyktis.

Tada suėmiau rankomis už kaklo ir pasmaugiau. Taip išėjo“, – teisme ramiai pasakojo Š.Žemaitis.

Kaltinamasis tvirtino, kad smaugdamas gyvenimo draugę tenorėjo ją pagąsdinti.

Suko galvą, kur paslėpti kūną

Supratęs, kad Samanta nebegyva, Š.Žemaitis sakė išsigandęs ir ėmęs sukti galvą, kur paslėpti kūną.

Lavoną žudikas apvyniojo polietileno plėvele, lipniąja juostele užklijavo burną. Aukos kūną Š.Žemaitis įkišo į du maišus. Iš pradžių šį nešulį žudikas užkėlė į namo palėpę, bet po dešimties minučių nusprendė kūną išvežti lauk. Privažiavęs prie negyvenamos sodybos aukos kūną Š.Žemaitis įmetė į vandens pilną duobę, o kad lavonas neiškiltų į viršų, užrideno akmenį. Samantos striukę ir batus žudikas tą pačią naktį sudegino, o telefoną išmetė. Išduoti draugė negrasino? Prokurorės paklaustas, ar Samanta negrasino pranešti apie jo įvykdytą sargo nužudymą, Š.Žemaitis atsakė, kad gyvenimo draugė jam apie sargo nužudymą nė karto neužsiminė ir išduoti negrasino. Ant S.Rakauskaitės kūno buvo rasta ne tik smaugimo, bet ir kitų gyvybei pavojingų smurto žymių.

Kaip jos galėjo atsirasti, Š.Žemaitis paaiškinti negalėjo.

Samantos mama Š.Žemaičio paklausė, ką tokio padarė jos dukra, kad jis taip pasielgė. „Nieko nepadarė, supykau, kad nusprendė mane palikti“, – ramiai rinkdamas žodžius atsakė Š.Žemaitis.

Kai S.Rakauskaitės motina atkirto, jog už tai žmonės nežudomi, Š.Žemaitis pareiškė, kad gyvenimo draugę tenorėjo pagąsdinti, o ne nužudyti.

Į kitą teimo posėdį, kuris vyks lapkričio 23-iąją, bus kviečiamas liudyti vienas papildomas liudytojas ir teismo medicinos ekspertas. Per tyrimą atskleidė dvi žmogžudystes

Pakruojo rajono Linkuvos gimnazijoje sargu dirbęs A.Palkus savo darbo vietoje buvo rastas negyvas 2013-ųjų balandžio 6-ąją. Vyro galvoje rasta muštinių ir kirstinių žaizdų.

Išsiaiškinti šią žmogžudystę pareigūnams pavyko tik po dvejų metų, kai Linkuvą sukrėtė dar vienas žiaurus nusikaltimas – be žinios dingo, o vėliau buvo rasta nužudyta Š.Žemaičio gyvenimo draugė S.Rakauskaitė.

Apie mįslingą S.Rakauskaitės dingimą Š.Žemaitis pranešė balandžio 11-osios ryte. Vyras tikino, kad naktį jo gyvenimo draugė išėjo ir nebegrįžo.

Tokia vyro versija pasirodė neįtikinama – savo dvejų metų sūnų mylėjusi moteris negalėjo jo palikti.

Galiausiai Š.Žemaitis prisipažino, kad balandžio 11-osios naktį per namuose kilusį barnį pasmaugė savo gyvenimo draugę, o jos kūną nuvežė į apleistą sodybą ir įmetė į vandens pilną duobę.

Per tyrimą paaiškėjo, kad S.Rakauskaitė ruošėsi gyvenimo draugą palikti. Jauna moteris nusižiūrėjo atskirą butą, o balandžio 9-ąją davė už jį rankpinigių.

Už grotų atsidūręs Š.Žemaitis netrukus prisipažino nužudęs ne tik gyvenimo draugę, bet ir gimnazijos sargą.

Tyrėjai nustatė, kad į Linkuvos gimnaziją naktį įsibrovęs Š.Žemaitis užpuolė sargą ir jį pargriovęs ne mažiau nei 14 kartų spyrė ir dar ne mažiau kaip tris kartus dūrė peiliu.

Sunkias traumas patyręs A.Palkus mirė nuo galvos sumušimo. Nužudytasis buvo rastas be batų.

Užpuolikas pagrobė sargo televizoriaus priedėlį bei gimnaziją renovavusių statybininkų įrankius: perforatorių, suktuką, kampinį šlifuoklį, kelis elektriniu ilgintuvus.

Žudiko grobiu tapusių daiktų vertė siekė 740 eurų.

Dar rugsėjo pabaigoje prieš teismą stojęs Š.Žemaitis neneigė kaltės dėl gyvenimo draugės nužudymo, tačiau kaltę dėl gimnazijos sargo nužudymo pripažino tik iš dalies – tvirtino, kad sargui sudavė daug mažiau smūgių, nei yra nurodyta kaltinamajame akte.

Per pirmąjį teismo posėdį paaiškėjo, kad S.Rakaukaitė žinojo, jog Š.Žemaitis yra susijęs su gimnazijos sargo nužudymu ir apie tai prasitarė savo draugei bei kaimynei.

Teisme liudijusi Š.Žemaičio ir S.Rakauskaitės kaimynė Antanina Urbonienė sakė, kad po šeiminio barnio pas ją pasiguosti atėjusi Samanta prasitarė, jog Šarūnas susijęs su sargo nužudymu.

„Jau kitą dieną Šarūnas su Samanta susitaikė. Ko neprikalbėsi susipykęs, todėl į tokią Samantos užuominą dėmesio neatkreipiau“, – teisme liudijo kaimynė.

Per pirmąjį posėdį teisme liudijusi šešiolikmetė S.Rakauskaitės draugė sakė, kad Šarūnas su Samanta dažnai pykosi, vyras savo gyvenimo draugę dažnai apstumdydavo, kartą trenkė jai šalmu per kojas.

„Apie sargo nužudymą man Samanta užsiminė po kelių mėnesių. Ji sakė, kad tą naktį Šarūnas namo grįžo kruvinas ir prisipažino nužudęs sargą“, – teisme paliudijo šešiolikmetė S.Rakauskaitės draugė.

Pasak šios merginos, šia paslaptimi Samanta su ja pasidalino tam, kad apie tai būtų kam nors žinoma, jei kas nors nutiktų jai pačiai.

Kraupią paslaptį draugė saugojo tol, kol buvo rastas Samantos kūnas, ir tik tada apie tai pranešė policijai.