Apie tai D.Romanovičius pirmadienį pasakojo Klaipėdos apygardos teisme, kuriame jau metus nagrinėjama Kauno Agurkinių gaujos baudžiamoji byla. Parodymus davė ne tik jis, bet ir dar vienas kaltinamasis Linas Perminas.
D.Romanovičius savo kaltę pripažįsta iš dalies.
Teisme turėtų paaiškėti, kas ir kodėl davė nurodymą nušauti kaunietį Vidmantą Sadauską.
V.Sadauskas buvo nušautas Kaune 2011 metų kovo 4-osios rytą, kai atvežė dukterį į mokyklą.
Žudikas vyro patykojo, kai sugrįžęs atgal jis įsėdo į automobilį.
Iš pistoleto „Makarov“ su duslintuvu į vairuotoją buvo paleisti devyni šūviai.
„Nebuvau nusikalstamo susiviejimo narys, nedalyvavu nė viename jų susitikime. Su Dariumi Čekalinu draugauju gal nuo 17-18 metų. Kartą jis pasakė – yra reikalas, reikalinga pagalba. Kai sužinojau, kad reikia nužudyti žmogų, iškart atsisakiau, nors ir siūlė pinigus. Paskui ėmė gąsdinti, kad susidoros su manimi ir su šeima. Vis vien nesutikau. Tuomet trys ar keturi vyrai mane išvežė į mišką, neva pasikalbėti. Mušė rankomis ir kojomis. Pasakė „arba – arba“. Tada sutikau. Supratau, kad reikia padėti Čekalinui. Konkrečiai nieko neįvardijo. Esą reikia pašalinti žmogų, kuris policijai daug žmonių pridavė. Parodė to žmogaus nuotrauką, paskui parodė kavinėje Šilainiuose. Pasakė, kur gyvena, kada iš namų išvažiuoja, atvežė ginklą, parodė, kaip naudoti. Pasakė, po visko manęs lauks pažįstamas asmuo arba pats parvažiuosiu namo“, – teisme aiškino D.Romanovičius.
Jis keletą kartų rytais stebėjo, kaip V.Sadauskas atveža dukrą į mokyklą. Tą rajoną jis gerai pažįsta, nes jame augo. D.Čekalinas esą vis skubino: „kodėl nedarai?“.
„Vieną rytą palaukiau, kada jis bus be dukros, ir padariau, – teigė kaltinamasis. – Jis sėdėjo automobilyje, taikiau į galvą, bet pasilenkė ant keleivio sėdynės, kliuvo į šoną, nugaros kairę pusę, galvą. Neskaičiavau, kiek buvo šūvių. Suvariau visą apkabą“.
Tuomet jis pamatė netoliese pažįstamą mikroautobusą, nes jį padėjo nupirkti užsienyje. Prie vairo sėdėjo Vilmantas Veršulis. Jame persirengė, drabužius sudėjo į maišą, ten įgrūdo ir ginklą. O kitą dieną išvažiavo į Olandiją.
„Klausdavau dėl pinigų, vis sakydavo palauk, palauk. Esą jiems nesumoka“, – teigė D.Romanovičius.
Jis neneigė, kad tai buvo ne pirmas jo susitikimas su V.Sadausku. Kartą šiam pagrasino pistoletu. Bet esą tik vėliau suvokė, kad tai buvo tas pats žmogus.
„Tada buvo pagąsdinimas. Gal metai iki nužudymo ar mažiau. Atvažiavo mano draugas Donatas Karosas, sako, padėsi, pastovėsi šalia, reikia vieną pagąsdinti pistoletu ir viskas. Laukėme prie jo namų, ėmė tempti, Karosas nuėjo parūkyti ir pasakė – jei kas, prišoksi ir pagąsdinsi. Vieną kartą pykštelėjau. Tik garsas buvo. Žmogus išsižiojo ir viskas. O aš nubėgau“, – sakė D.Romanovičius.
Agurkinių vadeivos Sauliaus Velečkos jis tikino nepažįstąs. Apie gaujos narių sulaikymą esą sužinojo iš televizijos.
Esą jis Olandijoje apie tą įvykį norėjo pasikalbėti su Vilmantu Veršuliu, kuris šioje byloje iš kaltinamojo tapo liudytoju, bet šis atsakęs: „Mažiau žinosi, ramiau miegosi“.
Su Agurkinių gauja sietas D.Čekalinas taip pat jau nepapasakos, kaip viskas vyko. Tų pačių metų gruodį jis buvo nušautas panašiomis aplinkybėmis prie vaikų darželio, kai atvažiavo pasiimti vaiko.
V.Sadausko artimieji teisme buvo apklausti pernai.
„Sauliaus Velečkos nepažįstu, tik kartą per televiziją mačiau.
Dažnai girdėdavau, kad vyras vis mini Agurką. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, nežinojau, kad jis grupuotės vadeiva.
Vyras kartą sakė, kad S.Velečka neprekiautų narkotikais, jeigu neturėtų ryšių policijoje“, – teisme kalbėjo V.Sadausko našlė Jurgita Sadauskienė.
Moteris prisiminė ir Tomą Mickevičių, pravarde Varlė, kuris 2009 metais jos vyrui padėjo rinkti parašus, kai šis sumanė dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose – abu buvo pažįstami nuo vaikystės. Bet parašų pritrūko.
„Man atrodo, T.Mickevičius turėjo reikalų su Agurku. Tiksliau – bėdų, nes vartojo narkotikus.
Mano vyras norėjo jam padėti. O paskui T.Mickevičius dingo. Vyras sakė, kad dės visas pastangas, bet išsiaiškins, kas tai padarė. Supratau, kad nužudė.
Sakė, jog jam siūlė 100 tūkstančių litų už tai, kad nesiknaisiotų šitoje istorijoje.
Po to jis pradėjo neigiamai kalbėti apie Agurkinius“, – sakė J.Sadauskienė.
2009 metais buvo padegtas V.Sadausko mikroautobusas.
Jis žmonai prasitarė nujaučiąs, kas tai galėjo padaryti – išvakarėse „Bernelių užeigoje“ kilo konfliktas, ir verslininkas vieną Agurkinį apspjovė ir nepagarbiai kalbėjo apie patį Agurką.
Žmona prisiminė dar vieną vyro pasakojimą, kai jį grįžtantį namo kažkas sekė ir buvo išsitraukęs ginklą, bet vyrui pavyko išsisukti.
„Jis jautė pavojų, netgi dėvėjo neperšaunamąją liemenę. Kartą pasakė: „Jei man kas nors atsitiks, tai bus Agurkinių darbas“, – kalbėjo J.Sadauskienė.
Dar sutuoktinis ją perspėjo, kad visą informaciją apie jį yra sukaupęs vienas žmogus – policijos pareigūnas.
O likus maždaug pusmečiui iki mirties V.Sadauskas esą buvo nusiteikęs atskleisti Agurkinių gaujos narkotikų kanalus ir padaryti viską, kad jie būtų uždaryti.
Priežasties, kodėl V.Sadauskas buvo nužudytas, ieškota ir apklausiant Kauno teisėsaugos pareigūnus.
Jie gerai pažinojo V.Sadauską, tačiau jis esą nebuvo jų informacijos šaltinis.
Pareigūnai teigė, kad V.Sadauskas ne kartą minėjo, jog konfliktuoja su Agurkiniais, pasakojo apie pasikėsinimą į jį.
Jie negalėjo tiksliai apibrėžti V.Sadausko ir S.Velečkos santykių, tačiau iš verslininko pasakojimų susidarė įspūdį, kad šis pažinojo Agurką.
