Nušalinimą buvo pareiškęs šioje byloje kaltu pripažintas
buvęs KGB darbuotojas Ilja Vorobjovas. Bylos duomenimis, jis dalyvavo
1956 metais sulaikant partizanų vadą Adolfą Ramanauską–Vanagą,
Viena iš kolegijos teisėjų Violeta Ražinskaitė paskelbė, kad
Baudžiamojo proceso kodekse nurodyti konkretūs teisėjų nušalinimo
pagrindai, o I.Vorobjovo motyvai jų neatitinka.
„Teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą ir
vadovaudamiesi įstatymais“, – sakė teisėja V.Ražinskaitė,
pridūrusi, kad nuteistojo motyvai yra formalūs ir subjektyvūs, jie
grindžiami prielaidomis ir samprotavimais.
Atmetus nušalinimą, byla apeliaciniame tvarka nagrinėjama
toliau.
Lietuvos apeliacinis teismas yra gavęs laisvės apribojimo bausme
nuteisto I.Vorobjovo ir Kauno apygardos prokuratūros apeliacinius
skundus. Prokuratūra prašo nuteistajam bausmę griežtinti,
paskiriant realią septynerių metų laisvės atėmimo bausmę,
I.Vorobjovas prašo išteisinimo.
Proceso dalyviams susirinkus į posėdį, nuteistasis I.Vorobjovas
pareiškė, kad nori nušalinti teisėją L.Žukauską. Nuteistasis
nurodė, kad prieš savaitę teisėjas išnagrinėjo ir paskelbė
verdiktą kito buvusio saugumiečio Stanislovo Drėlingo byloje ir
esą jau išsakė nuomonę apie tą bylą. Pasak I.Vorobjovo, tiek jo,
tiek S.Drėlingo bylos yra panašios, nes abu pripažinti kaltais dėl
genocido, sulaikant partizanų vadą.
„Prieš savaitę S.Drėlingas nuteistas, pirmininkavo tam
teismui teisėjas L.Žukauskas. Buvo nuteistas penkeriems metams
S.Drėlingas. Jis mano byloje yra liudytojas, aš – jo byloje
liudytojas. Teisėjas L.Žukauskas nuteisė S.Drėlingą ir išsakė
savo nuomonę apie mūsų nusikaltimą, Manau, kad L.Žukausku negaliu
pasitikėti – jis jau išsakė savo nuomonę, aš šalinu
L.Žukauską, nes nepasitikiu juo, kad teisingas bus nuosprendis“, –
posėdyje sakė I.Vorobjovas.
Jam pritarė ir jo gynėjas advokatas Vytautas Sviderskis,
teigdamas, kad teisėjų kolegijos pirmininko nuomonė jau paskelbta,
„jis šališkas objektyviąja prasme“.
„Tiriamas tas pats įvykis, tiriami tie patys įrodymai, svarbu
ypatingai išlaikyti teismui veidą ir atgarsį turinčiose bylose,
kad teismas išliktų kaip krištolas švarus. Mes prieš jus
asmeniškai nieko neturime“, – kreipdamasis į teisėją
L.Žukauską sakė advokatas V.Sviderskis.
Liepos 10 dieną L.Žukausko vadovaujama kolegija paskelbė, kad
nors A.Ramanausko-Vanago ir jo žmonos sulaikymo operacijos metu
rezistencija, anot istorikų, jau buvo pasibaigusi, tačiau partizanų
vadas tebebuvo aktyvus pasipriešinimo dalyvis, vienas vadovų, ir
būtent todėl jo buvo ieškoma, jis buvo sulaikytas ir vėliau
sušaudytas.
Apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad A.Ramanauskas buvo
aktyvus lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys,
vienas iš šio pasipriešinimo vadovų, dėl ko prieš jį nukreiptus
neteisėtus okupacinės valdžios jėgos struktūrų veiksmus galima
laikyti kaip nukreiptus prieš reikšmingą nacionalinės, etninės ir
politinės grupės dalį.
„Įvertinus nustatytas aplinkybes, A.Ramanausko ir
B.Mažeikaitės įkalinimas, nuteisimas, mirties bausmės
A.Ramanauskui įvykdymas ir Birutės Mažeikaitės deportavimas iš
Lietuvos teritorijos atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę buvo
pagrįstai kvalifikuoti kaip genocidas, siekiant fiziškai sunaikinti
Lietuvos gyventojų dalį, priklausančią nacionalinei, etninei ir
politinei grupei“, – paskelbė teismas.
„Vien tai, kad partizanai sugebėjo nuo prieš juos nukreiptų
represijų slapstytis ne tik partizaninio karo metu, bet ir iki jų
sulaikymo 1956 metais, nesudaro pagrindo neteisėtų veiksmų
nepripažinti genocidu“, – praėjusią savaitę paskelbė teisėjas
L.Žukauskas.
Prokuroras Sergejus Stulginskis nesutiko su pareikštu nušalinimu
šiam teisėjui ir prašė jį atmesti. Pasak kaltintojo, šioje
byloje bus vertinami I.Vorobjovo veiksmai, o ne kaltinimas
S.Drėlingui. Kad nėra pagrindo nušalinti teisėją, mano ir
nukentėjusioji, partizano dukra Auksutė
Ramanauskaitė–Skokauskienė.
„S.Drėlingas atvažiavo iš Vilniaus, o I.Vorobjovas turėjo
kitokias funkcijas, skirtingos medžiagos įrodančios jų
nusikaltimą. Tikrai nepagrįstas prašymas nušalinti“, – sakė
nukentėjusioji.
Apeliacinio teismo teisėjai yra paskelbę įvairių verdiktų
genocido bylose. Liepos 3 dieną šis teismas paliko galioti
išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo buvęs Lietuvos vidaus reikalų
ministras, buvęs KGB darbuotojas Marijonas Misiukonis buvo
išteisintas genocido byloje dėl paskutiniu Lietuvos partizanu
vadinamo Antano Kraujelio-Siaubūno žūties.
Balandžio 30 dieną Kauno apygardos teismas priėmė
apkaltinamąjį nuosprendį I.Vorobjovui ir nuteisė jį dviejų metų
laisvės apribojimo bausme. Teismo vertinimu, byloje pakako duomenų,
įrodančių, kad I.Vorobjovas dalyvavo sulaikant partizanus. Už
genocidą numatoma tik laisvės atėmimo bausmė, tačiau teismas
pasinaudojo Baudžiamojo kodekso straipsniu, leidžiančiu paskirti
švelnesnę bausmę, jeigu numatytos bausmės paskyrimas aiškiai
prieštarautų teisingumo principui.
Byloje nustatyta, kad I.Vorobjovas su Jadvyga Kuprėniene, kurios
byla dėl ligos yra išskirta, dalyvavo A.Ramanausko ir jo žmonos
B.Mažeikaitės suėmimo operacijoje Kaune, vykdydami žvalgybą.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad sovietų vykdytus
trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai
gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta
sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.
Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50
tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.
Sovietų diktatoriaus Josifo Stalino valdymo metais pokariu žuvo
daugiau kaip 21 tūkst. rezistentų, jų šeimų narių ir rėmėjų.
1956 metais suimtas vienas iš paskutinių partizanų vadų,
buvęs mokytojas A.Ramanauskas – Vanagas buvo nepaprastai žiauriai
kankintas ir kitais metais sušaudytas.
