Pastaruoju metu Kriminalinės policijos biuro (KPB) pareigūnai demaskavo keletą stambių nusikalstamų grupuočių. Tai ir senos, savo veiklą pradėjusios dar sovietmečiu, ir visiškai naujos grupuotės.
– Kuo skiriasi senosios kartos grupuotės nuo naujųjų organizuotų nusikaltėlių? – taip „Lietuvos rytas“ pradėjo pokalbį su KPB viršininko pavaduotoju Andžejumi Roginskiu.
– Skirtumas didelis. Anksčiau nusikalstamų grupuočių lyderiai bandė laikytis tam tikrų nusikalstamo pasaulio taisyklių, turėjo savo „elgesio kodeksą“. Tada vyravo smurtiniai, vadinamieji reklaminiai, demonstratyvūs, visuomenę šokiruojantys nusikaltimai.
Dabar grupuotės savo veiklą labiau supranta kaip verslą ir siekia gauti kuo daugiau pelno.
Gerokai padaugėjo ir, manau, ateityje dar labiau daugės finansinių nusikaltimų. Pinigų plovimo schemos tampa vis sudėtingesnės, vis dažniau nusikaltimai vykdomi pasinaudojant elektronine erdve.
Kitas skirtingas bruožas – gaujos daug dažniau naudoja įvairius kontržvalgybos, kontrsekimo metodus ir techniką. Pasitaiko net atvejų, kai nusikaltėliai seka pareigūnus ir vieni kitus.
– Jau buvo skelbta apie didžiulį pelną, kurį gaudavo KPB demaskuota Marijano Taraškevičiaus vadovaujama kontrabandininkų grupuotė. Kokios sumos yra įtakingiausių grupuočių lyderių rankose?
– Tai tikrai dideli pinigai. Štai sulaikę M.Taraškevičių vien tik jo rankinėje aptikome 70 tūkstančių eurų. Vienas iš kelių jo prabangių automobilių buvo pagamintas Vokietijoje pagal specialų užsakymą ir kainavo apie 150 tūkstančių eurų.
– Tai nors ir brangūs, tačiau vis dėlto blizgučiai. Kalbama, kad, pavyzdžiui, šiuo metu įtakingiausiu Kauno nusikalstamo pasaulio veikėju vadinamas Rolandas Dromantas statytinių vardu jau pradėjo supirkinėti ne tik alkoholio, bet ir stambias pieno pramonės įmones...
– Mes atidžiai stebime bet kokius bandymus išplauti iš nusikaltimų gautus pinigus ir tapti verslininkais. Daug tikėjomės iš Baudžiamojo kodekso straipsnio dėl neteisėto praturtėjimo. Tačiau po Aukščiausiojo teismo išaiškinimo tapo aišku, kad šis straipsnis nėra veiksminga priemonė.
Mums reikia naujų ir modernių instrumentų. Dabar intensyviai dirbame Seime sudarytoje darbo grupėje, kuri rengia naują efektyvesnį Organizuoto nusikalstamumo kontrolės įstatymo projektą. Tikiu, jog šis įstatymas padės užtikrinti, kad nusikalstamumas nebūtų pelningas.
– Sovietmečiu už plėšimą nuteistas tuomet dar pradedantis nusikaltėlis Henrikas Daktaras net apsiverkė. Tačiau ne todėl, kad teks už grotų praleisti ilgus metus, bet todėl, kad paaiškėjo, jog jį išdavė du artimiausi žmonės.
Dabar beveik visi Daktarų ir kitų gaujų nariai bendradarbiauja su pareigūnais. Kaip pavyksta nusikaltėlius įtikinti bendradarbiauti?
– Tai susiję su mūsų naudojamais taktiniais sprendimais, apie kuriuos mes niekada viešai nekalbame. Tačiau galiu paminėti, kad atliekame labai rimtą psichologinį darbą su grupuočių nariais.
Kiekvienai apklausai, kiekvienam pokalbiui pareigūnai labai kruopščiai ruošiasi, surenkama visa informacija, išnagrinėjamos įtariamųjų asmenybės.
– Vadinasi, jums talkina ir profesionalūs psichologai, kurie padeda užčiuopti silpniausias nusikaltėlių vietas?
– Taip, mes turime psichologų, tačiau ir mūsų pareigūnai yra apmokyti.
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl pernai įsteigėme KPB Mokymo centrą, – psichologinių žinių poreikis. Šiame centre mokome pareigūnus kriminalinės žvalgybos paslapčių ir išskirtinį dėmesį kreipėme į psichologiją.
Beje, pastebėjau, kad daug efektyviau įtikinėti jau didelę nusikalstamą patirtį turinčius žmones nei jaunosios kartos atstovus. Kai kurie jauni žmonės serga perdėtu maksimalizmu, romantizuoja nusikalstamą gyvenimą.
Tačiau vien psichologinio darbo nepakanka. Vienas svarbiausių įrankių siekiant įtikinti grupuotės narį bendradarbiauti su teisėsauga – mūsų įstatymai, leidžiantys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, ir liudytojų bei nukentėjusiųjų apsaugos programa.
Dėl tokių įstatymų mums pavydi ne vienos šalies pareigūnai, su kuriais tenka dalytis patirtimi.
Valstybė sukūrė ir skyrė šiuos įrankius siekdama nusikalstantiems asmenims suteikti papildomą galimybę tapti normalios visuomenės dalimi, o mes tuo naudojamės.
– Ar sutikusiems bendradarbiauti nusikaltėliams keliamos kokios nors sąlygos?
– Pagrindinė sąlyga yra viena – jie privalo papasakoti apie visus savo padarytus ar žinomus nusikaltimus ir nieko nenuslėpti. Tai yra susitarimas, kuris gali būti sudaromas dalyvaujant prokurorui ir tvirtinamas tiek žodžiu, tiek raštu.
Asmeniškai man duoto žodžio laikymasis – labai svarbus dalykas. Ir aš jo laikausi. Pastebėjau, kad ir senosios kartos nusikaltėliai vertina duotą žodį. Tačiau jaunimui dažnai nėra nieko šventa. To nesuprasdami jie kenkia patys sau.
Jeigu bendradarbiauti sutikęs asmuo ima išsisukinėti, sulaužo duotą žodį, jam tai geruoju nesibaigia. Taip jau yra atsitikę ne vienam žodį sulaužiusiam nusikaltėliui.
Pavyzdžiui, prisimenu, kai vienos Vilniaus apskrityje veikusios grupuotės narys sutiko bendradarbiauti, tačiau vėliau pradėjo klaidinti pareigūnus, kalbėti tik sau naudingus dalykus, slėpė tam tikrus faktus.
Tai nustatę aiškiai jam pasakėme, kad visi susitarimai atšaukiami ir jis bus traukiamas atsakomybėn įprasta tvarka. Rezultatas – šis žmogus buvo nuteistas ilgiems įkalinimo metams.
– Jums yra tekę pačiam bendrauti ne tik su nukentėjusiaisiais, bet ir su daugeliu nusikalstamo pasaulio garsenybių. Kuri jų padarė didžiausią įspūdį?
– Išskirčiau Sigitą Gaidjurgį. Man susidarė įspūdis, kad tai labai gudrus, klastingas ir pavojingas žmogus, kuriam nėra nieko šventa.
Kartą su juo bendraujant ištarė: „Norite papasakosiu bajerį?“ Ir ėmė pasakoti, kaip kartą buvo susidorota su vienu verslininku.
Peršautas vyriškis buvo nuvežtas į mišką, nuogai išrengtas ir įmestas į duobę. Gaidjurginiai ją užkasdami nutarė parūkyti. Tuomet „negyvas“ verslininkas netikėtai atsikėlė ir ėmė bėgti.
„Mes jį prisivijome ir uždaužėme kastuvais“, – juokėsi S.Gaidjurgis.
Jam tai buvo juokinga, o man – baisu net galvoti, kiek laiko laisvėje gyveno tokia būtybė, kurios žmogumi pavadinti negaliu.
Tą pokalbį prisimenu iki šiol ir tai man suteikia papildomų paskatų siekti, kad tokie veikėjai niekada neišeitų į laisvę.
Savotišku talentu pasižymėjo jau minėtas M.Taraškevičius. Manau, kad jis iš anksto rengėsi tam, kad bus sulaikytas, ir ketino apsimesti psichikos ligoniu.
Jis turėjo galimybę ilgą laiką stebėti artimoje aplinkoje gyvenantį psichikos negalią turintį asmenį, skaitė medicinos literatūrą apie jo ligą.
Sulaikytas ir tardomas jis meistriškai vaidino ligonį. Kalbėdamas neadekvačiai elgdavosi, į visas puses vartydavo akis, bandydavo vaizduoti, kad jo mintys nuolat šokinėja.
Iš pradžių net psichiatrijos ekspertai konstatavo, jog taip simuliuoti ligos neįmanoma.
Tačiau mes nepatikėjome – pastebėjome, kad užkluptas netikėtos situacijos ar klausimo jis kiek sutrinka. Galiausiai pasiekėme, kad būtų panaikintos dviejų ekspertizių išvados, jog jis nepakaltinamas.
Griebiasi ir šmeižto
Prieš kiek laiko apie A.Roginskį buvo paskelbta informacija, neva jis, įsivėlęs į muštynes, pametė tarnybinį pažymėjimą, vėliau – net ginklą, Pavilnyje ir kitose vietose neteisėtai įsigijo sklypų. Tokio pobūdžio publikacijų buvo pasirodžiusių žiniasklaidoje.
Kaip vėliau paaiškėjo, visa tai neturi nieko bendra su tikrove, o gandus platino KPB pareigūnų smūgius patyrę nusikalstamo pasaulio šulai siekdami pakenkti A.Roginskiui.
A.Roginskis teigė, kad dirbdamas tokį darbą supranti, kad priešų yra daug. Kai kurie jų galingi ir itin pavojingi. Dėl to pasirinkęs šią profesiją turi būti pasiruošęs viskam.
Tačiau pareigūnas prisipažino, jog buvo netikėta, kad siekiant susidoroti su juo griebtasi šmeižto per žiniasklaidą. Tiesa, informacijos apie tokius ketinimus jis su kolegomis turėjo.
A.Roginskis mano, tokios situacijos užgrūdina ir leidžia rasti papildomų jėgų bei profesinio azarto toliau aktyviai dirbti ir saugoti mūsų piliečius nuo nusikaltėlių.
