Ketvirtadienį Panevėžio apygardos teisme įvyko pirmasis teismo posėdis. Prieš pat jį R.Jurkevičius, artimųjų padedamas, sunkiai kopė laiptais į antrame aukšte esančią salę. Garbaus amžiaus teisiamasis prastai girdėjo teisėjo klausimus, o sakydamas savo amžių, šiek tiek suklydo. Pasisakė esąs jau 70 – metis, nors prieš dvi dienas buvo atšventęs 87 – ąjį savo gimtadienį.
Į teisėjo klausimą apie išsilavinimą, R.Jurkevičius pasakė, kad yra baigęs aukštuosius mokslus. 1970 metais jis baigė aukštąją KGB F.Dzeržinskio mokyklą.
Daugiau, nei 30 metų dirbęs KGB struktūrose, R.Jurkevičius buvo įvertintas pulkininko laipsniu. Jis teisiamas už įvykius, kuriuose galimai dalyvavo, būdamas 23 – jų jaunesnysis leitenantas, operatyvinio įgaliotinio padėjėjas.
Remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktais dokumentais, 1951 metų spalio pradžioje R.Jurkevičius dalyvavo ištremiant iš Lietuvos Biržų rajono ūkininkų Otilijos ir Romaldo Šimkūnų šeimą. Sutuoktiniai ūkininkai spalio 2 dieną iš savo namų buvo nugabenti į Kupiškio geležinkelio stotį ir iš ten ištremti į Tomsko sritį.
Buvo numatyta ištremti ir O.Šimkūnienės motiną, tuo metu į 67 – erių Oną Kudrienę. Tačiau kažkas iš vadų kilniaširdiškai nusprendė, kad tokio amžiaus ligota moteris neatlaikys kelionės. Todėl ji buvo palikta Lietuvoje.
Sunku įsivaizduoti, ką išgyveno tą naktį iš Lietuvos tremiami Šimkūnai. Su jais turėjo būti ištremtos dvi dukros. Tačiau vienai pavyko pabėgti ir pasislėpti. O kita trėmimo metu gyveno ne tėvų namuose.
„Aš jokio nusikaltimo nepadariau“, – teisme pasakė R.Jurkevičius. Jis atsisakė duoti parodymus. R.Jurkevičiaus vaikai ikiteisminio tyrimo apklausos metu pasakė, kad tėvas niekada nepasakojo, ką dirbo. Jis tik yra sakęs, kad sąžiningai dirbo visą savo gyvenimą.
Likę gyvi nukentėjusieji dėl garbingo amžiaus ir silpnos sveikatos taip neatvyko į teismą. Beveik visi jie parašė prašymus bylą nagrinėti be jų. Dalis nukentėjusiųjų mirė taip ir nebesulaukę galimybės pamatyti savo skriaudėją teismo suole.
Teisiamasis neprisipažįsta, liudininkai – tik patys nukentėjusieji. Kai kurie iš jų trėmimo metu buvo vaikai ir nelabai ką gali atsiminti. Ar įmanoma įrodyti nusikaltimą, kuris galimai buvo padarytas prieš 64 metus?
Panevėžio apygardos prokuroras Ričardas Juozainis sakė:
„Genocido bylos, kaip ir karo nusikaltimai, neturi senaties termino. Teisingumas turi būti. Kad atsirastų byla, kreipėsi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, prašydamas teisiškai įvertinti pateiktus dokumentus. Juose yra pakankamai įrodymų, kad tuo metu represinės struktūrose dirbęs R.Jurkevičius dalyvavo sulaikant ir perduodant žmones į ešelonus, vežančius į tremtį Sibire. Tam, kad įrodytume nusikaltimą, ir vyksta teismo procesas. Jis įvertins visas aplinkybes“.
Panašių bylų, kuriose būtų nuteisti nusikaltimuose žmogiškumui dalyvavę asmenys, nepriklausomoje Lietuvoje nėra daug. Yra maždaug 60 bylų, kuriose nusikaltusieji sėdo į teisiamųjų suolą. Didžioji dalis iš jų išgirdo nuosprendį ir buvo pripažinti kaltais. Tačiau tokio pobūdžio bylų teismuose mažėja. Vis dėlto nusikaltimai buvo padaryti daugiau, nei prieš pusę amžiaus, todėl gyvų kaltininkų ir jų aukų, bei liudininkų liko labai mažai.
