Vyras kriminalistams netrukus atskleidė, jog sugyventinę pasmaugė buitinio konflikto metu. Jis tikino nepamenantis kilusio konflikto priežasties, nes buvo labai girtas. Slėpdamas įkalčius aukos kūną jis motoroleriu nuvežė iki apleistos sodybos ir įmetė į šulinį. Kitą dieną jis pranešė apie neva dingusią mylimą jųdviejų kūdikį palikusią sugyventinę, vaidino nežinios ir sielvarto prislėgtą, vieną su vaikučiu likusį tėvą.
Kriminalistams nesunkiai pavyko demaskuoti Š.Žemaičio klastą. Surinkta tiek jo kaltės įrodymų, kad jaunas vyras palūžo – prisipažino padaręs baisų nusikaltimą, papasakojo jo eigą.
Kaip tyrėjams pavyksta perprasti gedinčiais apsimetančius artimųjų žudikus? Ar yra speciali taktika tiriant tokius nusikaltimus?
Šiuos klausimus pateikiau vieninteliam Lietuvos kriminalistui, per savo karjerą net du kartus itin garbingą Metų seklio titulą pelniusiam dabartiniam Kauno apskrities policijos vadovui Dariui Žukauskui.
Šis kriminalistas turi kuo didžiuotis – demaskavo du sūnus pasmaugusią Almą Bružaitę-Jonaitienę, tėvažudį Ruslaną Rožkovą, žmoną milijonu litų apdraudusį ir vėliau nuskandinusį Švedijos pilietybę įgijusį lietuvį Ričardą Simašką. Jis išaiškino žudiką Kazį Jonaitį, pramintą pakelių maniaku, auklės darbo ieškojusiai merginai galvą nupjovusį vieno Kauno prekybos centro mėsininką Ričardą Ivanovą.
D.Žukausko išaiškintų daug atgarsių sulaukusių ir itin painių nusikaltimų sąraše ir žudikas maniakas Vytautas Majauskas, Alytaus, Prienų, Kauno rajonuose pasmaugęs septynias pagyvenusias moteris.
Kauno apskrities policijai vadovaujantis nusipelnęs kriminalistas atskleidė, kas nulemia sėkmę esant iš pažiūros itin beviltiškoms situacijoms.
– Kriminalistai vėl sulaikė žmogų, kuris visų akyse gedėjo nužudyto artimojo. Jis jau pasakoja kraupias nusikaltimo, kurias pats įvykdė, detales. Kaip kriminalistai gedinčiame žmoguje įžvelgia žudiką?
– Pirmiausia, kas daroma atvykus į nusikaltimo vietą, ji itin kruopščiai apžiūrima. Jeigu nužudymas įvykdytas aukos namuose, žiūrima, ar nėra grumtynių pėdsakų, analizuojama kaip galėjo į vidų patekti ir pasišalinti nusikaltėlis, kreipiamas dėmesys net į iš pirmo žvilgsnio galbūt nereikšmingas, itin menkas smulkmenas.
Nusikaltimo vietoje užfiksuojami ir paimami visi įmanomi įkalčiai. Tai ir biologiniai (DNR) pėdsakai, pirštų antspaudai, mikrodalelės, kvapai.
Praktika rodo, jog nuo to, kaip kvalifikuotai ir išsamiai viskas buvo atlikta, labai priklauso tolimesnė tyrimo eiga. Pasitaiko atvejų, kai nusikaltimo tyrimas ilgą laiką lieka aklavietėje.
Tačiau po kelerių metų nusikaltėlį pavyksta išaiškinti. Jeigu nusikaltimo vietoje jis paliko savo biologinių pėdsakų, juos paėmę ir DNR ekspertizę atlikę specialistai duomenis saugo policijos sistemoje.
Šie duomenys niekur nedingsta, todėl nusikaltėlis gali būti išaiškintas ir po kelerių metų.
– Ar sunku rinkti įkalčius nužudymo artimoje aplinkoje, kai žudikas ir auka – tos pačios šeimos nariai?
– Šiuo atveju tyrimą sunkina tai, jog nusikaltimas buvo įvykdytas aplinkoje, kurią nusikaltėlis puikiai pažįsta, kurioje gyvena. Net jeigu ant nusikaltimo įrankio, pavyzdžiui, peilio rasime įtariamojo pirštų antspaudų, jis gali išsiginti sakydamas, kad jį lietė pjaustydamas dešrą.
Todėl būtina atlikti visapusę analizę, ieškoti nusikaltimo padarymo motyvų, studijuoti potencialaus įtariamojo asmenybę, rinkti kitus įkalčius.
Taip pat domimasi, kokį alibi turi potencialus įtariamasis, ar yra žmonių, galinčių jį patvirtinti. Ypač daug dėmesio skiriama aukos artimųjų ir kitų liudininkų parodymams, žiūrima, ar juose nėra prieštaravimų.
Jiems atsiradus, analizuojama, kur slypi neatitikimų priežastis. Atliekamas itin kruopštus analitinis darbas, jo metu tyrėjai paneigia arba patvirtina daugybę versijų.
Apibendrindamas galiu pasakyti, jog iš menkiausių dalelių dėliojama didžiulė mozaika. Tik ją sudėliojus visiškai ima ryškėti bendras vaizdas.
– Per trumpą laiką demaskavote savo vaikus pasmaugusią ir gedinčią motiną vaidinusią Almą Jonaitienę-Bružaitę. Prie vaikų karsto verkusi moteris po dviejų dienų buvo sulaikyta. Kas lėmė sėkmę šioje byloje?
– Veiksmų visuma. Pirmiausia itin kruopščiai apžiūrėjome vietą, kur buvo rasti vaikai, jų kūnus apžiūrėję ekspertai nustatė tolimesnei tyrimo eigai itin svarbių detalių.
Kartu su psichologais analizavome A.Jonaitienės-Bružaitės asmenybę, jos psichologinį portretą, daug dėmesio skirta aplinkai, kurioje ji augo ir pastaruoju metu gyveno.
A.Jonaitienė-Bružaitė mums pateikė gana painų alibi, detaliai pasakojo, kur ir kaip jos vaikai ėjo, kada grįžo. Moteris viską prisiminė minučių tikslumu, pasakojo, kiek litų ir centų davė vaikams.
Šiuos jos teiginius teko itin kruopščiai patikrinti. Juk nusikaltimas įvykdytas kaimo vietovėje, kur žmonės vieni kitus pažįsta. Tad vaikus, jeigu jie iš tiesų kur nors ėjo, kas nors turėjo matyti.
Viską patikrinus ir subendrinus rezultatus paaiškėjo – nėra nė vieno pašalinio asmens, galinčio patvirtinti jos pasakojimą. Tuo metu tapo aišku, jog vaikai iš namų niekur nebuvo išėję.
Policijos tyrėjams bendraujant su artimųjų netekusiais asmenimis, jei jie yra prisidėję prie jų mirties, gali išduoti neadekvati reakcija.
Kita vertus, netekties ištiktas žmogus savaime elgiasi neadekvačiai, yra emociškai nestabilus. Todėl nustatant, ar jo elgesys kelia pagrįstų įtarimų, sėkmę lemia kriminalisto patirtis, taip pat psichologinės žinios.
– Kada A.Jonaitienė-Bružaitė prisipažino įvykdžiusi baisų nusikaltimą – nužudžiusi du savo vaikus ?
– Tiriant šią bylą pirmą kartą šalyje kartu su psichologais buvo atlikta savo vaikus nužudžiusių tėvų veiksmų analizė, rėmėmės JAV mokslininkų tyrimais. Juose konstatuota, jog vyras vaikus žudo vienaip – naudodamas daugiau fizinės jėgos, o motinos veiksmų seka kitokia.
Kaip jau minėjau, buvo analizuojama aplinka, kurioje įtariamoji augo, kaip ji gyveno. Iš penkių punktų, kurių bent vienas apibūdina motiną žudikę, A.Jonaitienė-Bružaitė atitiko net du.
Nelikus abejonių, kad nusikaltimą įvykdė ši moteris, turėjome priimti itin atsakingą sprendimą, kada ją sulaikyti. Tarėmės su prokurorais, svarstėme ir diskutavome. Juk visa Lietuva tik ir kalbėjo apie šią bylą, o A.Jonaitienė-Bružaitė visuomenės akyse buvo savo nužudytų vaikų gedinti motina.
Ji buvo sulaikyta po vaikų laidotuvių praėjus dviem paroms ir iš pradžių atkakliai neigė savo kaltę. Moteris prisipažino tik po dviejų dienų, kai buvo nuvesta pas teisėją prašant ją suimti.
– Išnarpliojote ir 2003 metų rudenį įvykdytą garsaus Klaipėdos advokato Ruslano Rožkovo nužudymo bylą. Paaiškėjo, jog išžudyti visą šeimą siekė ir nusikaltimą organizavo advokato sūnus. Kaip pavyko atskleisti tiesą ?
– Pamenu, apžiūrint nusikaltimo vietą, į akis krito tai, kad į namą įsilaužta nebuvo, o į vidų patekta atrakinus duris raktu. Taip pat radome itin svarbų įkaltį – žudiko netyčia pamestą įspūdingo dydžio, brangų peilį.
Tapo aišku, jog tokio peilio, kuris tuo metu kainavo apie 120 litų, eilinis žmogus šiaip sau nepirktų.
Atlikome daugybę veiksmų, aplankėme panašiomis prekėmis prekiavusių parduotuvių. Vienos jų darbuotojas prisiminė šį peilį neseniai prieš nusikaltimą pirkusį jaunuolį, jį labai tiksliai apibūdino, o vėliau ir atpažino.
Sulaikius jaunuolį ant jo bato liežuvio krašto buvo rastas nežymus taškelis. Mes paėmėme mėginį, o ekspertai nustatė, kad tai nužudyto advokato R.Rožkovo kraujo pėdsakai.
Svarbi buvo dar viena detalė. Žudiko delne radome pjautinę žaizdą. Paaiškėjo, kad jis pats susižalojo nusikaltimo metu. Smogdamas masyviu peiliu aukai pataikė į kaulą, peilis atšoko ir jo geležtė įpjovė delną.
Beje, panašiomis aplinkybėmis ranką susižalojo ir Kaišiadorių rajone taksi vairuotoją masyviu peiliu mirtinai subadęs jaunas vyras.
