Balandžio 4 dieną V.Januškevičiui suėjo 59 metai.
Šiemet, kaip dažnai nutinka prieš didžiąsias metų šventes, ilgamete kalėjimo bausme nuteisti asmenys linkę priminti apie save. Šįsyk sulaukiau skambučio iš jau beveik 17 metų Lukiškių kalėjime gyvenančio V.Januškevičiaus.
Nesulaukia dukters vizitų
Šis vyras už 13 žmonių nužudymus, sprogdinimus, mirtimi pasibaigusius apiplėšimus
griežčiausia Lietuvoje taikoma bausme – iki gyvos galvos nuteistas net septynis kartus. Anksčiau bendravau su juo rašydamas knygą.
Praeityje kategoriškai kontaktų su žiniasklaida vengdavęs ir tik knygoje išsamiai atsivėręs V.Januškevičius tvirtina, kad tai vienintelė jo išpažintis.
Pasikalbėti užsigeidęs V.Januškevičius prisipažino, kad visiškai nebendrauja su vienintele iš likusių artimųjų žmonių – dukterimi. Jam neaišku, kodėl dukra nelinkusi bendrauti. Dėl to jis nesmagiai jaučiasi, mat daugiau artimų žmonių neturi. Visi arba mirę, arba nutraukę santykius paaiškėjus apie jo nusikaltimus.
Todėl buvęs 1990-ųjų garsiausių užsakytų žmogžudysčių dalyvis tarsi atsiprašinėdamas pareiškė, kad neturįs daugiau su kuo pabendrauti, tad nutarė surinkti mano mobiliojo telefono numerį.
Lukiškių kalėjime tokiems kaip jis per mėnesį leidžiami vos keli skambučiai į laisvę.
Piktinasi kalėjimo tvarka
„Aš jau niekada neišeisiu į laisvę, tad prašau suteikite bent normalesnes sąlygas bendravimui su išoriniu pasauliu, – telefonu kalbėjo buvęs samdomas žudikas. – Gana tų pasimatymų su artimaisiais tiktai „per stiklą“, norėtųsi su jais susimatyti vienoje patalpoje. Vis dar stebina ir skambučių skaičius.
Kodėl mums nuteistiems iki gyvos galvos jie yra taip ribojami? Per televiziją rodė apie užsienio kalėjimus, tai tenai yra net kaliniams skirtas internetas. O kai kur net telefonai kamerose į sienas įmūryti ir skambinti gali kiek panorėjęs arba kiek išgali pagal savo finansinę padėtį. Kitose šalyse pasimatymai nuteistiesiems su artimaisiais leidžiami po du kartus per savaitę, o pas mus net ir telefoniniai skambučiai retesni“.
Augo tenai, kur vėliau sprogdino
Kalinys teigia gyvenantis atsiskyrėlio gyvenimą, todėl retai bendraujantis su kitais nuteistaisiais. Be to, anot jo, po jo išpažinties garsioje knygoje vyriškis sulaukdavęs ir kreivų žvilgsnių iš kitų kalinių. Juk sena tiesa, kad nusikaltėlių pasaulyje ne itin toleruojami tie, kurie ryžtasi pasipasakoti apie savo kriminalinius žygdarbius.
V.Januškevičiui jau geriau persimesti vienu kitu žodžiu su kalėjimo darbuotojais – sargybiniais, viršininkais, psichologais ar medikais.
Dažniausiai Valera prisistatantis vyras teigia retai sulaukiantis finansinės paramos iš savo dukters, tad sakė svajojantis bent apie nedidelę finansinę paramą, kadangi kalėjimo ligoninėje tikisi susitvarkyti savo dantis.
Ilgametis kalinys taip pat stebisi, kad jam mažai kas berašo: „Dabar mažai kas iš viso rašo laiškus, tad jei man kas ir parašys, – būtinai atsakysiu. Aš turiu daug laiko tokiam bendravimui. Atsakysiu į visus jums rūpimus klausimus. Tad man gali rašyti bet kuris panoręs žmogus. Aišku, pirmenybę skirčiau moterims“.
V.Januškevičius gimė 1956 metais Vilniuje. Augo pačiame sostinės centre – Jogailos (anuomet V.Kapsuko) gatvėje. Jo vaikystė prabėgo 8-uoju numeriu pažymėto daugiabučio namo kieme.
Per kelis namus esančiame pastate sovietmečiu veikė Vilniaus gyventojų ir miesto svečių pamėgta „Vaikų pasaulio“ parduotuvė. Sutapimas ar ne, bet būsimojo bomberio vaikystės kiemas yra per keliolika žingsnių nuo Vilniaus gatvės 9/2 numeriais pažymėto namo.
Šalia jo – 1995 metų gegužės 26-osios vidurdienį driokstelėjo vienas galingiausių sprogimų Lietuvos kriminalinėje istorijoje, kai V.Januškevičiaus savadarbis sprogmuo buvo pakištas po su mafija sieto bankininko Rimanto Grainio „Mercedes-Benz“ automobiliu.
