Praėjusį šeštadienį į saloną „Yurga“ įsiveržęs peiliu ginkluotas plėšikas surišo 47 metų A.Martinionienei rankas, kojas, užklijavo burną ir paguldė ant grindų.
Prieš pat išpuolį nujausdama, kuo viskas gali baigtis, A.Martinionienė karštligiškai spaudinėjo saugos signalizacijos pultelį – tikėjosi sulaukti pagalbos.
Tačiau apsaugininkai atvyko tik tuomet, kai plėšiko pėdsakai jau buvo ataušę, o moteris išsivadavusi iš pančių.
Nusikaltėlis elgėsi keistai – nebuvo prisidengęs veido, nors žinojo, kad salone viskas filmuojama. Jis neskubėdamas susišlavė brangiausius papuošalus, netgi ramino A.Martinionienę.
Po to liepė jai nieko nedaryti bent penkias minutes ir paspruko.
Po išpuolio salono šeimininkai pasigedo apie 60 tūkst. eurų vertės aukso dirbinių. Kitą dieną uostamiesčio policininkai kelyje Kaunas–Klaipėda sustabdė automobilį, kuriuo važiavo trys įtartini vyriškiai. Salone rasta dalis iš salono „Yurga“ pagrobtų papuošalų, 4500 eurų ir narkotikų.
Automobiliu važiavo ir juvelyrikos salone peiliu švaistęsis vyras – anksčiau ne kartą teistas 41 metų Ruslanas Ivanovas.
Paaiškėjo, kad pirkėju apsimetinėjęs R.Ivanovas ne kartą lankėsi salone „Yurga“.
Po kurio laiko A.Martinionienė ėmė manyti, kad šis vyras anksčiau ar vėliau kėsinsis ją apiplėšti. Tarp vadybininkės ir plėšiko kone savaitę vykusi dvikova primena psichologinį trilerį.
– Ar jūs galite prisiminti tą dieną, kada prasidėjo ši drama? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Martinionienės.
– Užpraeitą antradienį į saloną įžengė įtartinas tipas. Iš karto atkreipiau dėmesį į tatuiruotėmis išmargintas jo rankas, išrasojusį veidą.
Vyras, nuo kurio dvelkė pigių rūkalų kvapas, atrodė kažkoks sudirgęs. Jis sakė ieškąs dovanos tėvams, švenčiantiems auksines vestuves.
Vedžiodama po saloną rodžiau vitrinose sudėtus papuošalus, aiškinau.
– Kokie papuošalai jį labiausiai sudomino?
– Sakė ieškąs brangios dovanos. Atidariusi vitriną parodžiau kelis aukso žiedus. Vyras klausė, kokios prabos auksas, sakė pamiršęs akinius, todėl negali įžiūrėti prabavimo ženklų.
Jis užsigeidė žiedų su briliantais, nurodė ir aukso prabą.
Kai juos apžiūrinėjo, buvo nejauku stovėti šalia.
Pamačiusi, kad dvejoja, siūliau užeiti į kaimyninę galeriją „Pėda“ – gal ten ras tinkamesnių dovanų.
– Kaip vyriškis reagavo į tokį jūsų siūlymą?
– Pratrūko: „Ką čia peršate, aš savo tėvams bronzos gabalo nedovanosiu.“
Vis dėlto jis aplankė ir kitas parduotuves. Antrą kartą atėjęs pagyrė – esą mūsų salone darbai yra išskirtiniai, jam labiausiai patinkantys, todėl žiedus pirksiąs tik čia. Kaina – ne problema. Dar šiek tiek pasvarstys ir vėl ateis. Dar paklausė, kada salonas uždaromas.
– Kokį įspūdį paliko pirkėjo vizitas, jo kalbos?
– Kai jis pasišalino, iškart užrakinau duris, nes baiminausi, kad vėl neateitų. Kitą dieną vėl buvo neramu.
Kai darbo pabaigoje tas pats vyriškis vėl pasirodė, sutrikau, net išsigandau. Tai pastebėjęs jis ėmė mane auklėti – kodėl nesišypsau, nieko jam nerodau, nesiūlau.
– Svečias jus mokė, kaip aptarnauti klientus?
– Taip ir buvo. Pasakė jau atsinešęs akinius, kad galėtų apžiūrėti žiedus. Bet aš jų iš vitrinos netraukiau – papasakojau, ką jau buvo girdėjęs.
Tada jis panoro salone išgerti arbatos. Pastebėjęs, kad esu sutrikusi, aiškino, kad tikrai turėsiu pavaišinti arbata, kai įsigis nužiūrėtas brangenybes. „Gal kitą kartą“, – mėginau išsisukti.
– Ar jis užsisakė tuos žiedus, ar buvo išsitraukęs piniginę?
– Išėjęs iš salono tas vyras netrukus grįžo ir pasakė norįs pirkti dovaną dabar, nes gali išleisti pinigus. Žiedų pirkimo procedūros užtrunka – reikia žinoti jų dydį, priderinti.
Kai tai pasakiau, jis akimirksniu išpyškino: „Mano motinos žiedo dydis – 16-asis. Tėvas – stambus, aukštas, jam reikia 22-ojo dydžio.“ Aš net žado netekau.
– Plėšikas turbūt siekė kažkaip įgyti jūsų palankumą?
– Nežinau, ko jis iš manęs norėjo. Teiravosi, ar seniai čia dirbu. Paklausė, koks mano vardas, o pats prisistatė Tomu.
Po to pasakė, kad bėga iš bankomato pasiimti pinigų pirkiniams ir greitai grįš.
Nepasakiau, kad mūsų salone pirkėjai dažniausiai atsiskaito mokėjimo kortelėmis. Darbo valandos jau baigėsi, paskubėjau užrakinti duris.
Išėjusi į gatvę net krūptelėjau – prie šviesoforo stovėjo tas pats žmogus. Jis pradėjo priekaištauti, kad saloną uždariau 20 minučių anksčiau.
Jis esą atėjęs su pinigais ir nieko neradęs – esu nemandagi, nemoku elgtis su klientais. Ne juokais įsiaudrinęs ėmė reikalauti darbdavio telefono numerio. Pasakiau, kad yra gavęs salono vizitinę kortelę.
Jis iš tikrųjų paskambino į prekybos tinklo „Yurga“ saloną Vilniuje ir apskundė mane. Kai pasidalijau įtarimais su tenykšte vadybininke, ji nusistebėjo – sakė, kad tas klientas kalbėjo pabrėžtinai mandagiai.
– Ar dar kam nors pasakojote apie įtartiną vyrą?
– Susisiekusi su salono šeimininkais viską jiems išklojau, paklausiau, ką daryti. Jie pasakė, kad tokiam pirkėjui nieko neduočiau į rankas, nes irgi įtarė nedorus jo kėslus. Padrąsino, kad salono patalpas sauganti tarnyba „Argus“ ateis į pagalbą. Kilus menkiausiai grėsmei man tereikia spustelėti saugos signalizacijos pultelį.
– Kokia buvo šios psichologinės dramos atomazga?
– Jis dar kartą atėjo. Pakartojo, kad būtinai reikia žiedų su briliantais, kuriuos nusižiūrėjo. Tuo metu salone buvo daugiau lankytojų, trumpam buvo užsukęs ir mano sūnus.
Vyras delsė, po to pasakė, kad trumpai išeis ir grįš su seserimi, kuri pinigais prisideda prie dovanos tėvams.
– Ką pamanėte po tokių pirkėjo žodžių?
– Supratau, kad jis – vagis, galbūt viskam pasiryžęs narkomanas, kuriam nusibodo laukti.
Paskambinusi tarnybai „Argus“ klausiau, kaip elgtis.
Budėtoja pakartojo tą patį – bet kokios grėsmės akivaizdoje turiu tučtuojau paspausti kišenėje laikomą saugos signalizacijos pultelį. Netrukus į saloną vėl įžengė tas žmogus. Ne su seserimi, o su peiliu rankoje.
– Kaip jis elgėsi – tik grasino ar iškart griebėsi smurto?
– Pamačiusi, kaip jis artinasi su peiliu rankose, pradėjau maigyti saugos pultelį.
Vyras liepė nieko nedaryti. Iš kuprinės išsitraukęs lipniosios juostos ritinėlį užklijavo man burną. Rankas surišo už nugaros.
Paguldęs ant grindų, supančiojo ir kojas.
Tada ėmė šluotis į kuprinę aukso papuošalus iš vitrinos. Sudaužęs kasos aparatą mėgino atidaryti skyrelį su pinigais.
Nujausdama, kas gali atsitikti, eurus už parduotas prekes iš kasos aparato jau buvau perdėjusi į seifą, bet plėšikas raktų nereikalavo, jam rūpėjo tik auksas.
– Ką darėte, kai plėšikas išsinešdino?
– Jis mane supančiojo taip, kad galėčiau išsivaduoti. Iš pradžių išlaisvinau rankas, po to kojas.
Užklijuota burna bėgau užrakinti salono.
Plėšikas pagrobė du ten buvusius telefonus. Šeimininkams apie tai, kas įvyko, pranešiau laidiniu telefonu.
Kai į saloną pasibeldė „Argus“ apsaugininkai, aiktelėjau: „Vyrai, kur buvote anksčiau?“
Jie negalėjo patikėti, kad plėšiko jau nėra. Jie teisinosi negalėję atvykti anksčiau, nes jų automobiliai – be švyturėlių. Senamiestyje tada vyko Šviesų festivalis.
