Kaip pranešė teismas, G.Kliauga kaltintas ir buvo nuteistas už
piktnaudžiavimą tarnyba – esą jis pasisavino juodojo metalo
laužą ir taip padarė Panevėžio VPK turtinę žalą bei
diskreditavo pareigūno vardą.
Apeliacinis teismas apkaltinamojo nuosprendžio motyvus apie tai,
kad G.Kliauga piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas sau
turtinės naudos ir padarydamas didelę neturtinę žalą, įvertino
tik kaip deklaratyvius, kurie nėra pagrįsti įrodymais.
Nors pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė byloje
surinktus įrodymus, tačiau apeliacinio teismo kolegija nesutiko su
G.Kliaugos padaryto veikimo vertinimu kaip atitinkančiu
piktnaudžiavimo veikos požymius. Apeliacinis teismas pabrėžė, kad
nenustatyta, jog buvęs viršininko pavaduotojas padarė didelę
žalą, kas yra būtinas požymis kvalifikuojant veiką kaip
piktnaudžiavimą tarnyba.
„Dėl to, kad G.Kliauga išsivežė atliekas, tikrai nebuvo
padaryta didelė žala policijos komisariatui, nebuvo sutrikdytas jo
darbas ar diskredituotas policijos pareigūno vardas“, - pareiškė
Apeliacinis teismas.
Aukštas Panevėžio policijos pareigūnas buvo nuteistas už tai,
kad nuo 2012 metų vasario iki 2012 metų balandžio piktnaudžiavo
tarnybine padėtimi siekdamas sau naudos. Nuosprendyje teigta, kad
G.Kliauga, pasinaudodamas savo padėtimi, davė neteisėtą nurodymą
VPK darbuotojui VPK teritorijoje esančius metalinius voljerus
nugabenti į jam priklausančią sodybą Panevėžio rajone.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tokiais veiksmais
pareigūnas neteisėtai įgijo svetimą turtą – 560 kilogramų
juodojo metalo laužo ir padarė Panevėžio VPK 419 litų turtinę
žalą. Tokie pareigūno veiksmai, anot apygardos teismo, diskreditavo
policijos pareigūno kaip valdžios atstovo vardą, sumenkino
Panevėžio apskrities VPK, Policijos departamento prestižą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai
sutiko su G.Kliaugos skundo teiginiais, kad teismo išvados apie tai,
jog jis savavališkai davė nurodymą nuvežti metalines konstrukcijas
į savo sodybą, grįsti duomenimis, kurie byloje nenustatyti.
G.Kliauga ikiteisminio tyrimo ir teismų procesų metu vienodai ir
nuosekliai aiškino, kad nurodymų Logistikos skyriaus darbuotojui
vežti supjaustytus metalinius voljerus į savo sodybą jis nedavė, o
tik pasidomėjo galimybe pasiimti supjaustytas dalis sau.
Konstrukcijas į sodybą vežęs liudytojas šias aplinkybes
paaiškino taip pat.
Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad voljerai buvo visiškai
susidėvėję ir, jei nebūtų buvę išvežti pas G.Kliaugą į
sodybą, jie būtų išmesti į sąvartyną, nes buvo jau nurašyti.
Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nepasisakė, ar
išardytų voljerų dalys iš viso buvo turtas bei turėjo kokią nors
vertę.
Byloje yra rašytinių duomenų, kad voljerų dalys buvo
materialinės vertės neturinčios šiukšlės, netinkamos naudoti.
Anksčiau toks G.Kliaugos tvirtinimas pirmosios instancijos teisme
įvertintas tik kaip gynybinė versija.
Šis Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis dar gali būti
skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
