Nusikaltimas sudomino ir kriminalinės žvalgybos pareigūnus. Jiems rūpėjo ne vien ištirti nelaimę, detalė po detalės atkurti tos dienos įvykius. Slapta dirbantiems pareigūnams buvo svarbu suprasti Nikolajaus elgesio motyvus.
Kodėl? Nes tai nebuvo įprastas nusikaltimas. Vaikinas nepriklausė organizuotai nusikalstamai grupuotei, teroristinei organizacijai, nebuvo politinis ekstremistas. Jis buvo kitoks.
Tokius kriminalinės žvalgybos pareigūnai vadina pavieniais asmenimis. Žmonėmis, kurie dėl savito tikrovės suvokimo ir vidaus problemų gali kelti grėsmę sau, artimiesiems ir visuomenei. Šis straipsnių ciklas – apie vadinamuosius pavienius asmenis ir viešus smurtinius išpuolius. Apie skaudulį, kuris pastaruosius du dešimtmečius sulaukia daug pasaulio teisėsaugos ir psichikos sveikatos specialistų dėmesio. Pastaraisiais metais ta grėsme pradėta domėtis ir Lietuvoje.
Misija – stebėti ir laiku sustabdyti
Vadovybės apsaugos departamento pastatas – pačiame Vilniaus centre. Niekuo neišsiskiriantis namas šalia judrios ir pilkos gatvės. Neįprasta tik tai, kad pro geležinius kiemo vartus nuolat išvažiuoja galingi juodi automobiliai tamsintais stiklais.
Čia dirbantys pareigūnai atsakingi už svarbių žmonių saugumą. Valstybės vadovų, politikų, užsienio delegacijų, kartais net liudininkų. Drūti vyrai juos ne tik dengia krūtinėmis, bet ir renka informaciją apie grėsmes.
Tačiau išskirtinių asmenų saugojimas – ne vienintelė departamento užduotis. Kriminalinės žvalgybos skyriuje dirba komanda, kuri prisideda prie mūsų visų saugumo. Vienas jų darbų – stebėti vadinamuosius pavienius asmenis ir padėti užkirsti kelią smurtiniams išpuoliams.
Šaudymai mokyklose, pasikėsinimai į žinomus žmones, grasinimai ir bandymai viešai nusižudyti. Tokie žiaurūs, protu nepaaiškinami nusikaltimai jau dešimtmečius kamuoja Vakarų Europą, Skandinaviją, Ameriką, Australiją. Dar visai neseniai atrodė, kad tokie įvykiai – pažangesnės, turtingesnės, brandesnės visuomenės problema. Tik ne Lietuvos.
„Prieš trejus metus Skandinavijos pareigūnai mus įspėjo, kad būtume pasiruošę, nes pavienių asmenų viešųjų smurtinių išpuolių reiškinys ateis ir į Lietuvą“, – pasakojo Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas Aleksandras Berezovskis. Tada kolegos perspėjo: imkitės veiksmų jau dabar, nelaukite, kol bus sukurtas specialus padalinys ar gautas finansavimas.
Nikolajaus išpuolis prieš specialiuosius agentus buvo vienas pirmųjų signalų, kad tas pavojingas socialinis reiškinys yra ir mūsų šalyje.
Teroristų planetoje – vis daugiau
Teisėsaugininkai išskiria keturias žmonių grupes, kurios kelia didžiausią grėsmę visuomenei: teroristai, politiniai ekstremistai, organizuotų nusikalstamų grupuočių nariai ir pavieniai asmenys. Visi jie gali surengti viešą kruviną išpuolį.
Pastaraisiais dešimtmečiais daugiausia dėmesio skiriama terorizmui. Tai suprantama – juk pasaulį smarkiai išgąsdino teroro aktai Amerikoje ir Europos sostinėse. Tačiau statistika rodo, kad Senajame žemyne teroristai yra surengę mažiau išpuolių nei pavieniai asmenys.
„Teroristų ir ekstremistų visuomenėje nėra daug, o jų keliamos grėsmės lygis yra kintamas. Tai priklauso nuo politinės ir socialinės situacijos.
Vadinamųjų pavienių asmenų skaičius visuomenėje yra didelis, nes kiekvienas mūsų galime patekti į tokią padėtį. Bet dauguma pavienių asmenų yra visiškai nepavojingi. Tačiau susieję didelį narių skaičių su palyginti mažu pavojaus lygiu, gauname, kad jų keliama grėsmė visuomenei yra reikšminga“, – paaiškino kriminalistas A.Berezovskis.
Pastaruosius dešimtmečius Vakarų Europoje pastebima tendencija, kad būtent pavieniai asmenys įvykdo daugiausia kruvinų smurtinių išpuolių. Jų nusikaltimai sukelia didžiausią atgarsį visuomenėje. 2009–2013 metais Nyderlanduose, Lenkijoje, Norvegijoje, Amerikoje pavienių asmenų smurtiniai išpuoliai pareikalavo daugiau aukų nei teroristų ar politinių ekstremistų.
Pavyzdžiui, norvegas Andersas Behringas Breivikas savo radikalias idėjas aplaistė 77 žmonių krauju. Budelis nepriklausė teroristinei organizacijai ar ekstremistinei grupei. Jis veikė vienas. Todėl Norvegijos tragedija – klasikinis pavienio asmens smurtinis išpuolis.
Pasaulyje tokių sukrečiančių istorijų buvo dešimtys.
Taikinys – politikai, bet nukenčia visi
Dažniausiai pavienių asmenų taikiniais tampa valstybių vadovai, politikai, tarnautojai, žinomi žmonės, autoritetai. Visi, kurie reiškiasi viešojoje erdvėje arba priima svarbius sprendimus.
2006 metais Didžiojoje Britanijoje buvo įsteigtas Fiksuotųjų asmenų keliamos grėsmės vertinimo centras. Tai jungtinis policijos ir sveikatos priežiūros specialistų padalinys. Jis vertina ir valdo riziką, kurią karališkajai šeimai ir kitiems valstybės vadovams kelia pavieniai asmenys: priekabiaujantys, grasinantys, persekiojantys ar bandantys netinkamai komunikuoti.
Tarptautinė mokslininkų komanda apžvelgė visus 1990–2004 metais Vakarų Europoje įvykdytus neteroristinius išpuolius prieš politinius veikėjus. Paaiškėjo, kad per šį laikotarpį pavieniai asmenys įvykdė 24 pasikėsinimus į politikų gyvybę. Buvo nužudyti 25 žmonės, dar 43 – sunkiai sužeisti.
Šis tyrimas leido suvokti vadinamųjų pavienių asmenų keliamą grėsmę.
Vienas plačiai nuskambėjęs išpuolis – prieš dvejus metus Amerikos Tusono mieste 22 metų vyras šovė į galvą Atstovų Rūmų narei Gabrielle Giffords. Tuo metu ji bendravo su rinkėjais. Padrikai šaudydamas vyras nukovė šešis žmones ir dar trylika sužeidė.
Prieš penkerius metus Nyderlanduose 38 metų Karstas Roelandas Tatesas automobiliu „Suzuki“ įsirėžė į žmonių minią, kuri stebėjo iškilmingą paradą. Renginyje dalyvavo ir karalienė Beatrix. Per įvykį žuvo aštuoni žmonės, o devyni patyrė sunkių sužalojimų.
Prieš dešimtmetį jaunas vyras Mijailo Mijailovičius viename Stokholmo prekybos centrų peiliu sunkiai sužalojo Švedijos užsienio reikalų ministrę Anna Lindh. Nuo patirtų sužalojimų kitą dieną ji mirė ligoninėje. Po šio išpuolio Švedijoje, be tradiciškai saugomų asmenų, pradėti saugoti ir kiti vyriausybės ministrai.
2001 metais Šveicarijos Cugo miesto parlamente ginkluotas vyras nušovė 14 ir sužeidė 18 politikų, o galiausiai nusišovė pats.
Kruvinų išpuolių istorija rodo – nors pavieniai asmenys dažnai taikosi į svarbius žmones, nuo to kenčia ir kiti visuomenės nariai. Juk Norvegijos budelis A.Breivikas nužudė dešimtis žmonių, kurie nebuvo susiję su valstybės valdymu ar viešąja erdve.
Pareigūnai dirba su psichologais
Vienišų asmenų smurtiniai išpuoliai jau dabar yra toks pat pavojingas reiškinys kaip ir terorizmas, politinis ekstremizmas ar organizuotas nusikalstamumas. Tačiau pasaulis dar tik mokosi atpažinti grėsmę keliančius žmones, padėti jiems ir užkirsti kelią nelaimėms.
„Mes žinome, kas tai yra terorizmas, politinis ekstremizmas ir organizuotas nusikalstamumas. Yra sukurtos veiksmingos sistemos, ir mes mokame dirbti su tais reiškiniais. Pavienių asmenų išpuoliai yra mažiausiai suvokta grėsmė visuomenei“, – kalbėjo kriminalinių žvalgų vadas A.Berezovskis.
Daugelyje Europos šalių iki šiol nėra specialių institucijų, kurios rūpintųsi pavienių asmenų problema. Didžiojoje Britanijoje įkurtas Fiksuotųjų asmenų keliamos grėsmės vertinimo centras – vienas iš nedaugelio.
Ten dirbantys specialistai renka žinias apie tokius asmenis, kaupia duomenis, stebi ir analizuoja situaciją. Jie stengiasi užkirsti kelią smurtiniams išpuoliams ir padėti tokiems žmonėms išspręsti sunkumus.
Lietuvoje nėra ne tik tokios institucijos, bet ir bendro požiūrio į pavienių asmenų problemą. Teisėsaugos politiką formuojančioms institucijoms ji yra menkai žinoma.
2011 metais iniciatyvos ėmėsi Vadovybės apsaugos departamento Kriminalinės žvalgybos skyrius. Buvo suburta pareigūnų ir psichologų komanda.
Jie analizuoja informaciją apie netinkamą bendravimą su valstybės ir visuomenės veikėjais, priekabiavimus, grasinimus ar kitokį susirūpinimą keliantį elgesį. Bando nustatyti, ar tie žmonės gali kelti grėsmę saugomiems asmenims ir visuomenei.
Psichologų ir teisėsaugos pareigūnų bendradarbiavimas svarbus, nes pavienių asmenų keliama grėsmė dažnai susijusi su psichosocialiniais sunkumais.
Kokios yra viešųjų smurtinių išpuolių priežastys? Kaip Lietuvos pareigūnai užkerta kelią tokioms nelaimėms? Apie tai – kitose straipsnių ciklo dalyse.
