Už tai Rokiškio rajono apylinkės teismas moterį nuteisė keturiems
mėnesiams viešųjų darbų visuomenės labui, įpareigodamas per mėnesį
dirbti ne mažiau, kaip 30 valandų.
Devynių klasių išsilavinimą turinčiai nepilnametei teismas skyrė keturių
mėnesių laisvės apribojimą ir įpareigojo tęsti mokslus.
Apeliacinį skundą parašęs paauglės tėvas laisvės neišvydo, nors ir labai
to siekė, prikalbinėdamas savo dukrą ir gyvenimo draugę meluoti
apeliacinio teismo posėdyje.
Vyras buvo nuteistas metams ir trim mėnesiams nelaisvės už žiaurų elgesį
šeimoje ir grasinimą nužudyti. Jis būdamas girtas namuose vaikščiojo po
kambarius su peiliu ir liejo agresiją, skriausdamas savo paauglę dukrą
bei sugyventinės mažametę mergaitę.
Kartą jis įėjo į kambarį, kuriame buvo abi mergaitės. Neblaivus vyras
spyrė koja mažajai. Paskui čiupo savo dukrą už kaklo ir ėmė ją smaugti,
kol šiai aptemo akyse. Tuo metu svečiuose buvęs smurtautojo draugas
sutramdė savo sugėrovą.
Tačiau girtas šeimininkas grasino peiliu "pribesti" ne tik gyvenimo
draugę, bet ir savo dukrą. Vėliau sakė namus padegsiąs, o pats
pasikarsiąs.
Iškviesti policijos pareigūnai sulaikė smurtautoją. Vėliau dėl to
teismas jam skyrė laisvės atėmimo bausmę už smurtavimą ir žiaurų elgesį
šeimoje.
Po kurio laiko rokiškėnas įkalinimo įstaigos ėmė rašyti graudžius
laiškus savo gyvenimo draugei ir paauglei dukrai. Juose žadėjo
pasitaisyti, daugiau negerti, nesmurtauti ir joms padėti materialiai.
Vyras prašė, kad jos abi apeliaciniame teismo posėdyje atsisakytų
ankstesnių savo liudijimų. Jis tikino, kad nukentėjusioms už pakeistus
parodymus nieko nebus, o jam bausmė bus sušvelninta.
Rokiškėnas vylėsi, kad teismas laisvės atėmimą jam pakeis į baudą.
Tokio turinio laiškai iš kalėjimo į Rokiškį plaukdavo po tris per
savaitę.
Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant smurtautojo apeliacinį skundą,
nukentėjusi moteris ir paauglė mergaitė ėmė kalbėti kitaip, nei
ankstesniuose posėdžiuose. Jos atsisakė savo ankstesnių parodymų. Abi
tvirtino, kad nuteistasis nesmurtavo, negrasino ir nesmaugė savo
dukters.
Tačiau teismas jomis nepatikėjo. Todėl pačios liudininkės tapo
kaltinamosiomis. Teisiamos jos abi prisipažino melavusios ir
dėl to gailėjosi.
