Apgautų kauniečių pagalbos šauksmai netyla kone kiekvieną savaitę. Šiais metais jau per 100 kauniečių užkibo ant telefoninių aferistų kabliuko.
Praėjusį savaitgalį plaukus nuo galvos rovėsi 83 metų senolė, patikėjusi, kad jos giminaitis sužeidė žmogų, už kurio operaciją esą reikia sumokėti nemažą sumą. Kaunietė į jos namus Aukštuosiuose Šančiuose atvykusiam vaikinui davė 800 litų, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Laikinoji sostinė".
Šiek tiek anksčiau 79 metų senolė, gelbėdama vyro anūką, tariamai sužalojusį mergaitę, sukčiams ištiesė 3000 litų.
Žmonės praranda ir gerokai didesnes santaupas – dešimtis ar net šimtus tūkstančių litų. Teisėsaugininkais apsimetę sukčiai iš Žaliakalnyje gyvenančios 74 metų moters išviliojo 310 tūkst. litų – nusikaltėliai tvirtino, kad kažkas bando pasisavinti pinigus, todėl būtina užblokuoti sąskaitas. Pensininkė jiems atskleidė slaptažodį ir prisijungimo kodus.
Dažnai patikima ir apsimetėliais pinigų surašinėtojais, santechnikais, elektrikais, gatvėse sutiktomis čigonėmis būrėjomis, netikro aukso prekeiviais.
– Kokie žmonės pažeidžiamiausi? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo psichologinę pagalbą teikiančios Lietuvos ambulatorinių psichikos sveikatos centrų asociacijos pirmininkės psichoterapeutės Vidos Matulionienės.
– Apie 70 metų ir vyresni, taip pat vaikai.
Senesniems žmonėms paprastai sunkiau susivokti, kas vyksta, jie truputį lėčiau mąsto, yra jautrūs, greitai susijaudina. Senoliai patiklesni, ypač jei anksčiau patys niekuomet nėra nukentėję nuo sukčių.
Nesvarbu amžius, didžiausias pavojus būti apgautiems yra žemesnio intelekto žmonėms, kurie nesidomi visuomenės gyvenimu, neskaito straipsnių apie tokias apgavystes, nepaiso patarimų, nenori šviestis.
– Spaudoje, internete – šimtai straipsnių apie sukčius, tačiau jiems toliau kraunami turtai. Kaip tai būtų galima paaiškinti?
– Daugelis žmonių mano, kad apgaudinėjami kiti, o štai jie iš tikrųjų turi padėti artimam žmogui, kuris pateko į bėdą.
Nuo sovietmečio išlikęs mąstymas, kad viskas sprendžiama pinigais ir pažintimis.
Todėl gyventojams neatrodo keista, kai jiems vidury nakties paskambina pareigūnas ir pareiškia galintis užglaistyti vieną ar kitą įvykį. Tai reiškia, kad valdžios institucijomis iki šiol smarkiai nepasitikima.
Be to, nereikia pamiršti, kad žmones smarkiai veikia stresas. Sukčiai reikalauja atsiskaityti nedelsiant, grasina, kad jų artimiesiems bus iškeltos baudžiamosios bylos.
– Ar jums pačiai teko atsiliepti į sukčiaus skambutį?
– Prieš keletą metų paskambinęs vyriškis ėmė dėstyti, kad mano šeimos narys kažką sužeidė, todėl reikia atsilyginti už gydymo išlaidas.
Jam dar nebaigus visko aiškinti, ėmiau garsiai juoktis. Jis iškart išjungė telefoną.
– Didžiausią laimikį aferistai sužvejojo Kaune, nuo seno garsėjančiame žmonių verslumu, apsukriais, bet nevisiškai teisėtais praturtėjimo būdais. Galbūt kauniečiai greičiau patiki sukčiais, nes yra įpratę prie kyšių?
– Nemanau. Aferistai veikia visur. Jie apgauna ir didesnių, ir mažesnių miestų, rajonų gyventojus.
– Kaip elgtis sulaukus tokio skambučio?
– Nuo nusikaltėlių geriausiai apsaugo situacijos žinojimas. Tarkim, išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus tikrai nepatikės sukčių tauškalais.
Svarbiausia – nepasiduoti panikai net tada, kai nusikaltėliai daro didžiulį spaudimą. Sukčiai pirmiausia siekia sukelti psichologinę įtampą, paralyžiuoti mintis.
Jei namuose nėra su kuo pasitarti, galima staigiai nueiti pas kaimynus – nemanau, kad jie dėl to supyktų.
Tačiau bet koks patarimas bus bevertis, jei panika ir baimė paims viršų.
Kad sukčiai neišviliotų pinigų, valstybė turėtų nesudaryti jiems sąlygų tai daryti, įvesti saugiklius. Tada apgavikų pastangos bus bevaisės.
– O kaip tai būtų galima pasiekti?
– Ne paslaptis, kad skambinama iš kalėjimų.
Jau ne vienus metus kalbama apie telefono ryšio slopinimo priemonių įrengimą įkalinimo vietose, tačiau darbai niekaip nebaigiami.
Kas trukdo policijos įgaliotiniams, seniūnijų darbuotojams apsilankyti pas vienišus senukus, perspėti apie jų tykančią grėsmę, iškabinti skelbimus laiptinėse, įmesti juos į pašto dėžutes?
Prisikėlimo bažnyčioje per mišias policininkai ir kunigai įspėja tikinčiuosius saugotis telefoninių sukčių, tačiau šio gero pavyzdžio maža.
Reikėtų socialinės reklamos per televiziją, daugiau šviečiamųjų straipsnių, dažnesnių vizitų pas senukus, didesnio bendruomenių aktyvumo.
Taip pat vertėtų įpareigoti bankus, kad jie įspėtų savo klientus nediktuoti sukčiams slaptažodžių, prisijungimo kodų.
Padaryta dar ne viskas, ir Kaunas, kurio viena gyventojų nuo sukčių labiausiai nukentėjo, galėtų parodyti daugiau iniciatyvos.
