„Man sakė, kad tai bus maždaug 60 tūkst. JAV dolerių reikalas. Tai išgirdęs pasikasiau galvą ir pagalvojau: būsiu durnas, jei nepasinaudosiu tokia proga, kodėl man neuždirbti? – prisimena I. Matulevičius, kuris dabar įkalinimo įstaigoje dažnai pagalvoja ne apie pinigus, o apie gardesnį maistą, kurio neįstengia įsigyti vietos parduotuvėje. – Žinojau, kad pusę teks atiduoti, bet nemažai ir liks. Pamąsčiau, kad geras kušas čia išeina.
Pinigai iš dangaus byra, kodėl tuo nepasinaudoti? Juk pirmąsyk neblogai pasisekė, niekas nepagavo, o dabar vėl panašus variantas. Toks nebaudžiamumo jausmas apėmė. Mintyse pradėjau skaičiuoti, ką už tuos pinigus nusipirksiu.”
Kodėl rinkausi senus, pigius automobilius?
Valera sakė, kad su I. Matulevičiumi aptarti G. Jurgaitienės apiplėšimo susitiko bemaž tris sykius. „Per susitikimus I. Matulevičius sakė, kad tai ne paskutinis darbas, yra daug kitų darbų, kalbėjo apie tolesnes perspektyvas, – atsimena Valerijus. – Aš jo paklausiau: „Nejaugi yra tiek daug žmonių, kad vos ne kas pusmetį juos galima imti?” Tai išgirdęs jis tarė: „Darbo užteks ne vieniems metams, jų daug yra...” Jis pareiškė, kad jie dirba šešiese, t. y. seka, renka informaciją.”
Per šiuos pokalbius V. Januškevičius sužinojo, kad G. Jurgaitienę dažniausiai lydi ginkluotas apsaugininkas – policininkas, dirbantis viename sostinės policijos komisariatų. Tačiau būdamas šalia Gariūnų vedėjos jis nevilki policininko uniformos, bet nemenka tikimybė, kad būna apsiginklavęs.
Šįsyk jis nusprendė į misiją važiuoti tuo pačiu baltu „Žiguli”, kuriuo naudojosi apiplėšiant A. Kelbovskį. „Kodėl rinkausi tokias pigias transporto priemones? Tikrai ne dėl to, kad „Žiguli” buvo pigiausi. Man buvo baugu važinėti kledaru žinant, kad juo nepabėgsi ne tik nuo besivejančios policijos, bet ir nuo įtūžusių banditų, lakstančių prabangiausiais džipais ar BMW, – aiškino Valera. – Toks automobilių pasirinkimas – taktiniais sumetimais. Juk jei šalia jūsų namo staiga atsiras koks kietos išvaizdos BMW arba „Mercedes”, kokia bus pirma reakcija? Žinoma, pagalvosite, kad tai banditai jums rengia pasalą. Net jei tai bus ne „Žiguli”, o tik „Volga”, irgi bus blogai: juk galite įtarti, kad tokioje didelėje bagažinėje kas nors gali slėptis. Taip ir priėjau prie išvados, kad „Žiguli” bus geriausia.”
Valera kruopščiai rengėsi apiplėšimui Grigiškėse – pasirinkto „Žiguli” automobilio galinėje dalyje, po sėdyne, išpjovė pertvaros angą, išgręžė skylutes bagažinėje, pro kurias būtų patogu stebėti auką. Iš bagažinės viską iškrovė – net ir benzino baką. „Tai padariau todėl, kad gulėdamas bagažinėje norėjau sekti G. Jurgaitienę, – dėstė V. Januškevičius. – Jai pasirodžius, ketinau iššokti iš bagažinės ir pagrobti jos nešamą rankinę su pinigais. Kadangi nelabai tilpau į daiktų prikrautą „Žiguli” bagažinę, teko išpjauti skylę viduje ir padaryti dvi skylutes bagažinėje, pro kurias galėčiau stebėti aplinką lauke.”
1995 metų kovo 15 d. pistoletu TT ginkluotas V. Januškevičius atvažiavo prie G. Jurgaitienės namų. „Gulėdamas bagažinėje vis galvojau apie policininką: ar iš karto nukepti, ar dar pakankinti, – pasakojo jis. – Tuo metu bijojau, kad jis gali priešintis. Bet vėliau priėjau prie išvados, kad visiems reikia duoti šansą, t.y. nežudyti, tik pagąsdinti. Nutariau, jog reikia šaudyti aplink užpultuosius, kad nenužudyčiau. Tas planas beveik ir suveikė, tačiau viena kulka vis dėlto pataikė į G. Jurgaitienę.”
6 valanda 45 minutės. Išėjusi iš laiptinės G. Jurgaitienė ėjo savo automobilio link. Priėjusi prie mašinos pradėjo ieškoti raktų, suveikė signalizacija, moteris bandė atidaryti dureles. Tuo metu iš balto „Žiguli” bagažinės iššokęs V. Januškevičius paleido keturis šūvius į G. Jurgaitienę saugančio policininko automobilį „Audi 100”. Po to iš pistoleto TT iššovė dar kelis kartus.
„Tas policininkas tai pastebėjo, todėl sustojo prie mašinos. Aš paleidau dar kelis šūvius, – prisimena Valera. – Jam ir striukę peršoviau, maniau, kad sužeidžiau. Jis taip mane supykdė, kad galvojau: „Na, ką, reikės ir jį nušauti.” Nors nenorėjau nušauti, nes jo rankose ginklo nepastebėjau. Pagalvojau, kad greitai jie neatsigaus, todėl iškart nuėjau prie G. Jurgaitienės. Ji stovėjo ir žiūrėjo į mane.
Tuomet rusiškai jai pasakiau: „Mesk tašes!” Ji vis tiek tvirtai laikė du medžiaginius krepšius. Kadangi norėjau ją pagąsdinti, iššoviau kelis šūvius, ir viena kulka pataikė į jos kūno dešiniąją pusę – į pilvą, arti kepenų. Po to, kai apsaugininkas pasislėpė už mašinos, iššoviau dar kartą į mašinos sparną ir pastebėjau, kad šoviniai baigėsi. Iš viso paleidau 9 šūvius, mat buvau užtaisęs visą pistoleto dėtuvę. Policininkas tai pamatė ir, matyt, labai apsidžiaugė, pagalvojo, kad dabar mane bus galima paimti plikomis rankomis.”
Tarytum scena – iš juodosios komedijos
Tačiau tuo tos dienos nesėkmės nesibaigė. Atsisėdęs į savo automobilį Valerijus negalėjo jo užvesti, nes iš vakaro buvo nerūpestingai uždėjęs kontaktus ant akumuliatoriaus ir blogai juos užveržė. Važiuojant į Grigiškes jie atšoko, ir Valera negalėjo kurį laiką paleisti variklio.
„Sėdėdamas prie vairo pamačiau, kad policininkas artinasi prie manęs, – įtemptą situaciją atpasakojo V. Januškevičius. – Pastebėjau, kad jis kiša ranką į kišenę, todėl pamaniau, kad turi ginklą. Ten šalia laiptinės stovėjo kažkokie vyrai ir vienas jų agitavo mane suimti. Tada pamaniau: „Tik to dar trūko, užpuls ir suims žmonės be jokių ginklų!” Tad iš automobilio dėtuvės išsitraukiau automatą „Agram” ir demonstratyviai jį užtaisiau, kad policininkas pamatytų šaudyti paruoštą ginklą. Kai pamatė mano rankose automatą, visi suprato, kad neblefuoju. Atidariau dureles ir išlipau pastumti mašinos. Tą nelemtą akimirką pamaniau: „Jei nesugebėsiu vienas, reikės nukreipus ginklą prašyti, kad šie žiopliai pastumtų prigesusią mašiną. Bet šiek tiek stumtelėjau, ir automobilis užsivedė. Tokia buvo idiotiška situacija.”
Iškart po nusikaltimo Valera nurūko į artimiausią miškelį, užkasė pinigus, ginklus, suplėšė drabužius, batus ir važiuodamas išmetė per langą. „Šiaip visaip pasitaikydavo su tais per nusikaltimą panaudotais drabužiais: ir sudegindavome, ir į šiukšlių dėžes išmesdavome, ir atiduodavome pažįstamiems, – apie įkalčių naikinimą pasakojo V. Januškevičius. – Volodka (V. Rafejenkovas) kartais sakydavo: „Ai, tu nori išmesti, gal nereikia, duok man, atiduosiu tam pijokui, jis neturi kuo apsirengti. Tad kartais ir labdarą dalindavome.”
Sustojęs miškelyje ant prieš nusikaltimą specialiai apardyto „Žiguli” Valera prisuko masyvius buferius, tikruosius numerius, persirengė tvarkingais drabužiais ir vėl sėdo prie vairo. Bagažinėje mėtėsi kelios lentos – tam atvejui, jei sustabdytų policija: galėtum teigti, kad esi sodininkas iš gretimos sodininkų bendrijos.
„Ir beretę tokią užsidėjau, akinius. Ramiausiai per Trakus pervažiavau, o ten jau visur siautė policininkai, – atsimena Valera. – Aišku, visada po tokių išpuolių norėdavosi spausti pedalą ir kuo greičiau bėgti iš įvykio vietos, bet nusprendžiau, kad reikia ramiau vairuoti. Keliuose išsirikiavusiems policininkams net nekilo minčių manęs stabdyti. Ir kodėl jie turėjo tai daryti? Kam stabdyti seną mašiną vairuojantį kažkokį kolūkietį?”
Tikėjosi, kad išgyvens
Sutvarkęs būtiniausius reikalus V. Januškevičius klausėsi pranešimų, transliuojamų per radiją. Gaudė bet kokią informaciją apie G. Jurgaitienės sveikatos būklę. „Mes dar tikėjomės, kad ji liks gyva. Paėmėme jos rankinę su dokumentais. Pamaniau, kad grąžinsiu jai tuos dokumentus. Galvojau, kam man jų reikia, juk žmogus paskui jaudinsis ir daug vargs netekęs svarbių pažymėjimų”, – sakė Valera.
Tačiau tą patį vakarą per televizorių žiūrėdamas žinias jis išgirdo kraupią žinią, kad moteris praėjus kelioms valandoms po apiplėšimo mirė ligoninės operacinėje.
„Kai tai sužinojau, iškart sudeginau jos dokumentus, – sakė Valera. – Man buvo tikrai obidna (skaudu), kad taip išėjo. Manau, jei būčiau šaudęs „Makarov” pistoletu, taip nebūtų atsitikę, nes jo vamzdis patogiai rankose laikosi, o TT makaluojasi. Nežinau, gal nepratęs buvau su šiuo pistoletu, bent man taip pasitaikydavo.”
„Šios moters nužudymą pavadinčiau savo darbo broku, nes nenušoviau policininko, kuris priešinosi, o nušoviau moterį, kuri man faktiškai jokios grėsmės nekėlė, – vėliau aiškindamas Gariūnų vedėjos nužudymo aplinkybes prokurorams kalbėjo Valera. – Į policininką iššoviau šešis šūvius. Patikėkite, jei būčiau norėjęs jį nušauti, man būtų užtekę vienintelio šovinio.”
V. Januškevičius net ir praėjus daugeliui metų tvirtino, kad G. Jurgaitienės žmogžudystė iš viso nusikaltimų sąrašo jam paliko nemaloniausių nuosėdų. Tai vienas tų nužudymų, apie kuriuos jis stengiasi ne tik negalvoti, bet ir vengia viešai kalbėti.
Pirma nušauta moteris sukėlė sąmyšį
Žiniasklaidai plačiai pagarsinus apie apiplėšimą Grigiškėse, šią nusikalstamą operaciją atlikti pavedęs G. Bazurinas savo namuose ant I. Matulevičiaus šaukė: „Začem babu zavalili?” („Kodėl moterį užmušėte?”).
Ivanas buvo sutrikęs, nes dar nežinojo žinios, kad moteris ligoninėje mirė. „Valerai aiškinau, kad žmonės supykę dėl tokio jo poelgio, – prisimena I. Matulevičius. – Buvo kalbų, kad po to V. Januškevičius ir V. Rafejenkovas norėjo mane padėti į vietą. Juk aš buvau tarp dviejų ugnių, G. Bazurinas su Valera galėjo tiesiogiai bendrauti. Be to, jiems daugiau pinigų liktų, nereikėtų mano dalies atiduoti. Bet kadangi tuo metu niekas iš jų nežinojo, su kuo aš tiesiogiai dirbu, viskas taip ir liko. Jie įvertino riziką, kad kur kas patogiau dirbti per tarpininką. Tuo metu apie gresiančias pasekmes negalvojau, labai norėjau su jais dirbti, nes man reikėjo grąžinti dideles skolas.”
Anot buvusių Ivano bičiulių, vyras, net gaudamas nemažas JAV dolerių sumas, neįstengė tinkamai susitvarkyti buities. „Jis gyveno viename centrinių Vilniaus rajonų. Kai užeidavome į svečius, jausdavomės lyg patekę ten, kur ką tik baigėsi karas. Jie gyveno be jokių patogumų – tualetas buvo lauke, ant langų nebuvo jokių užuolaidų, o vietoj sienos I. Matulevičius nuo tėvų atsitvėrė spinta”, – tokią buvusio žudikų gaujos ryšininko aplinką šiandien prisimena buvę I. Matulevičiaus bendrai.
Kilo natūralus klausimas, kokio dydžio galėjo būti meniškos prigimties žmogaus, kuris prieš tai ilgus metus gyveno ne iš kriminalinės veiklos, o iš darbo teatre ir Muzikos akademijoje, skolos? „Kur tuos pinigus padėdavau? – kiek sutrikęs perklausė I. Matulevičius. – Pirmiausia įsigijau labai daug reikalingų ir nereikalingų daiktų. O paskui ėmiau švaistyti į kairę ir dešinę. Pradėjau važinėti pas tokius bičiulius į Klaipėdą. Tame mieste labai daug pinigų esu palikęs. Keldavau ilgai trunkančius balius, kurie dažniausiai vykdavo restoranuose. Visiškai nesiskaičiau su tais pinigais. Juk jie buvo įgyti per kraują ir atrodė tarsi našta, todėl norėdavau kaip įmanoma greičiau jų atsikratyti.”
Po G. Jurgaitienės apiplėšimo Valera su I. Matulevičiumi ne kartą aptarinėjo šį nekaip pasibaigusį nusikaltimą. „Aš jo klausiau: „Valera, kam tu tą moterį užlenkei, ar supranti, kas dabar prasidės? Jei būsime surasti, visi gausime iki gyvos galvos arba išvis būsime sušaudyti (tais metais mūsų teisinėje sistemoje dar egzistavo mirties bausmė).” Manęs išklausęs Valera ramiai tarė: „Aš neturėjau kitos išeities – ji pradėjo rėkti, kaimynai per langus lįsti ir jau atrodė, kad kas nors tuoj policiją iškvies. O policijos nuovada buvo maždaug du šimtai metrų nuo to namo. Gal jūs norėjote, kad mane policija supakuotų ir be pinigų būtume likę?” Supratau, kad jis negalėjo į ją nešauti. Taikė į kojas, bet kadangi lauke buvo prieblanda, netyčia pataikė į kepenis.”
