Pareigūnai – draugai tik trumpam
„Pasakysiu taip: kai su pareigūnais bendrauji – ar sovietmečiu, ar jau nepriklausomybės metais, gali šnekėtis tarsi su geriausiais draugais. Bet kai jie sugrįžta į savo kabinetus, surašo viską taip, kaip jiems viršininkai nurodo, – anų ir šių laikų teisėsaugos atstovų darbą apibūdino V. Januškevičius. – Suprantate, juk jie nėra laisvi žmonės. Tas vienas gerai žinomas prokuroras, kuriam buvo pavesta tirti mūsų paskutinių nusikaltimų bylas, tarp apklausų atvirai sakydavo, kad asmeniškai norėtų vienaip padaryti, bet po to netikėtai pakeisdavo nuomonę ir aiškindavo, jog jo tiesioginis viršininkas yra nurodęs, kad viskas būtų kitaip. Ir viskas. Tad, sakyčiau, skirtingos epochos nė trupučio nepakeitė teisėsaugininkų, nes jų mąstymas liko toks pat. Juk kai buvau teisiamas pirmą kartą, teisėjas man norėjo skirti šešerius metus, bet užteko kažkurio asmens vienintelio skambučio, ir viskas staiga pasikeitė.”
Pirmosiomis dienomis patekęs į tuometę Vilniaus nepilnamečių koloniją Rasų gatvėje, kur dabar bausmę atlieka ne jaunieji prasižengėliai, o buvę teisėsaugos pareigūnai, valdininkai, politikai, garsiausiai nuskambėjusių finansinių piramidžių, kontrabandinių krovinių gabenimo tarptautiniais reisais iniciatoriai, Valerijus sako pasijutęs laimingu žmogumi.
„Turbūt ten buvau vienintelis toks žmogus, – prisiminęs pirmąsias savaites nepilnamečių įkalinimo įstaigoje sakė Valera. – Tiesa, buvo dienų, prilygusių didžiausiam košmarui. Kai kurie dalykai išties šokiravo, bet man atrodė, kad vien tai, jog nesu namie, yra gerai, turiu tuo džiaugtis.”
V. Januškevičiui atsidūrus už grotų, tėvai jo neišsižadėjo – dažnai lankydavo, rašydavo laiškus. Tiesa, skaičiuodamas dienas kalėjime jis kentėjo nuo minties, kad čia pateko dėl to, jog iš susijaudinimo ir baimės nušovė žmogų, kad paimtų jo pinigus ir išvengtų barnių su tėvais dėl nekenčiamame technikume prarastos stipendijos.
„Taip ir nepavyko sužinoti kodėl, bet dažniausiai į pasimatymus ateidavo motina. Tėvas nebuvo linkęs manęs lankyti. Kartą motina yra sakiusi, kad tėvą per prievartą tempia pas mane. Matyt, juos abu vienodai slėgė kaltės jausmas. Ko gero, tėvas sunkiai išgyveno dėl to, kad tapau kalėjimo gyventoju. Vis dėlto nusikaltimą padariau dėl stipendijos, o ne kokio nors alkoholio buteliuko”, – pasakojo V. Januškevičius.
Lemtingos pažintys
Valerijus nebuvo linkęs konfliktuoti, todėl belangėje nesunkiai užmezgė ryšius su kitais nuteistais nepilnamečiais. Kalėjime užsimezgusi draugystė su kitais vaikinais paruošė dirvą dar didesniems bendriems kriminaliniams nuotykiams tolimesnėje ateityje. „Jeigu ne pažintys su gerokai vyresniais, didesnę kriminalinę patirtį turėjusiais nuteistaisiais, nebūtų buvę jokių vėlesnių kriminalų, – sakė Valera. – Tuo esu visiškai tikras. Vladimiras Rafejenkovas zonoje buvo tarsi tėvas, didžiausias gyvenime sutiktas autoritetas. Jis labai įtaigiai mokėjo save pateikti. Galbūt taip buvo dėl to, kad mus skyrė nemažas amžiaus skirtumas. Aš buvau dvidešimties, o jis keturiasdešimties metų. Kalėjime jis buvo išsikovojęs gerą vardą tarp jaunų zekų.”
Valerijus su V. Rafejenkovu susipažino atlikdamas bausmę Pravieniškių sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
V. Rafejenkovas gimė 1937 metų lapkričio 25 dieną Baltarusijoje, Vitebske. 1975-ųjų gruodžio 4-ąją Vilniaus miesto Lenino rajono teisme pagal tuomečio Baudžiamojo kodekso 148-ojo straipsnio 2 dalį (užpuolimas turint tikslą užvaldyti asmeninį piliečių turtą, susijęs su smurtu, pavojingu nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai, arba su grasinimu pavartoti tokį smurtą (plėšimas), arba ta pati nusikalstama veika, padaryta grupės iš anksto susitarusių asmenų arba padaryta asmens, pirmiau nusikaltusio plėšimu, turint tikslą užvaldyti valstybinį, visuomeninį ar piliečių asmeninį turtą, arba banditizmu, – baudžiama laisvės atėmimu nuo 5 iki 12 metų su turto konfiskavimu ar be jo) buvo nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Pravieniškėse Valerijus susipažino ir su Ivanu Matulevičiumi bei Genadijumi Bazurinu.
I. Matulevičius gimė 1954 metų spalio 23 dieną Vilniuje. G. Bazurinas, gimęs 1956-ųjų spalio 7-ąją, – irgi sostinėje. Abu jie 1974-ųjų birželio 28-ąją Lietuvos SSR Aukščiausiajame Teisme nuteisti dėl merginos išžaginimo.
I. Matulevičiui teismas skyrė dešimties, o G. Bazurinui – aštuonerių metų nelaisvės bausmes.
„Su Valera buvome pažįstami iki zonos, nes abu šaudėme. Tiesa, skirtingose Vilniaus šaudyklose, – prisimena dabar paskutinius metus už vėlesniais laikais padarytus nusikaltimus Vilniaus antruosiuose pataisos namuose skaičiuojantis I. Matulevičius. – Mes kartais susitikdavome varžybose. Tarp klubų narių vykdavo rungtys. Buvau iškovojęs kandidato į šaudymo sporto meistrus vardą. Jis irgi turėjo panašų titulą. Po kelerių metų susitikę Pravieniškėse, kartu mokėmės vienoje vidurinės mokyklos klasėje.”
Savą versiją dėl grupinio išžaginimo istorijos, į kurią esą buvęs įpainiotas dėl pernelyg didelio atsidavimo draugams, turi ir viename jaukiausių Lietuvos sostinės rajonų – Žvėryne užaugęs G. Bazurinas. „Tai buvo keisčiausias nusikaltimas, apie kurį kada nors yra tekę girdėti. Šio „nusikaltimo” vieta tapo Žvėryne buvęs kuklus medinis namelis. Tada jame gyvenau. Daviau savo namų raktą draugams, jie sakė norintys pasivaišinti alkoholiu. Kaip vėliau paaiškėjo, gerokai įkaušęs I. Matulevičius su dviem vyriškiais išprievartavo merginą. Vėliau buvo teigiama, kad ji lyg ir savo noru permiegojo su jais. Po to ji esą prašė I. Matulevičiaus už tai pinigų, bet šis ją pasiuntė ant trijų raidžių, o ši supykusi nutarė kreiptis į miliciją, ir mus visus susėmė. Už tokioms kvailių linksmybėms trumpam išnuomotus savo namus sumokėjau neblogą kainą – nors teismas skyrė 8, atsėdėjau 6 metus”, – sakė G. Bazurinas. Jis, atlikdamas bausmę Pravieniškėse, su V. Januškevičiumi ir I. Matulevičiumi bendravo 1975–1980 metais.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje kartu su trimis vilniečiais Pravieniškėse bausmes atliko ir vyrai, vėliau tapę ryškiomis kriminalinėmis personomis – pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį žaibiškai iškilusių Klaipėdos bei Šiaulių organizuotų nusikalstamų grupuočių lyderiai.
Su jais bausmę atliko ir ilgą laiką uostamiesčio Gaidjurginių bosu tituluotas Sigitas Gaidjurgis, kuris pirmą kartą į teisiamųjų suolą sėdo, kai jam tebuvo septyniolika – 1975 metais Klaipėdos rajono teismas už vagystes jam skyrė penkerių su puse metų bausmę.
Knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis” rašoma, kad gražius jaunystės metus Pravieniškėse teko praleisti ir Šiaulių Princų veteranui Vladui Baranauskui, pravarde Baranis. Jaunystėje jis buvo perspektyvus imtynininkas, kandidatas į sambo bei dziudo imtynių Lietuvos bei Sovietų Sąjungos jaunimo rinktines, tačiau per nusikaltimus sugriovė savo karjerą. Baranis su dviem bičiuliais merginos buvo apkaltinti grupiniu išžaginimu, ir jam buvo skirta devynerių metų kalėjimo bausmė.
„Su I. Matulevičiumi gal kiek daugiau iš jų visų bendravau, nes jis, kaip ir aš, mėgo žaisti šachmatais”, – pasakojo V. Januškevičius.
Valerai S. Gaidjurgis tais laikais atrodė nuožmus kovotojas su kitais nuteistaisiais. „Pamenu, per vienas muštynes jis aplamdė tokį vaikiną, o aš pagalvojau: oho koks žiaurus! Likimo ironija, tačiau praėjus daugeliui metų Lukiškėse vėl tenka neretai matyti S. Gaidjurgį. Tačiau prisiminus gyvenimo metus malaletkose dabar viskas atrodo juokingai”, – sakė Valera.
Kovotojai iš Vilniaus ir Kauno
„Sovietiniais laikais kalėti buvo sudarytos gana geros sąlygos, – pasakojo G. Bazurinas. – Dabartiniais laikais – visiškas bezpridielas: nuteistieji vieni kitus apmokestina, sumuša, paverčia gaidžiais ar kitokiais iškrypėliais. Mano jaunystės laikais kalėjime visi privalėjome dirbti, gaidžiais niekas specialiai nepaversdavo. Tada zonoje buvo paplitęs bausmę atliekančių asmenų geografinis pasiskirstymas: Vilniaus ir Kauno nuteistieji aršiai kovojo tarpusavyje. Tuo metu klaipėdiečiai visada buvo už Vilniaus, o šiauliečiai – už Kauno pusę.”
Anot V. Januškevičiaus, kalėjime jam teko įvairialypė patirtis. Čia būdamas jis baigė paskutines dvi vidurinės mokyklos klases. Tačiau, be mokslų, kasdien netrūkdavo ir gerokai niūresnių dalykų: „Žinot, kai kada būdavo tikrai sunku. Juk, kaip ir daugeliui likimo draugų, pasitaikydavo kitų nuteistųjų išpuolių. Bet ten nemažai buvo ir gerų žmonių, jie mane kartais pamokydavo, užstodavo. Įdomiausia, kad mane palaikė kauniečiai. Su mumis bausmę atliko toks autoritetas, pravarde Batyrovas. Jis irgi buvo nepilnametis, kalėjo pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį ir dešimt metų buvo gavęs už tokį pat nusikaltimą kaip ir aš. Pamenu, kartą užstojau vieną skriaudžiamą kaunietį, tai jis paklausė, kodėl taip nederamai elgiuosi, juk esu vilnietis. Tačiau mano paaiškinimai niekam nerūpėjo, todėl buvau neblogai paauklėtas smūgiais. Nors Vilniaus ir Kauno gyventojai tais laikais zonoje buvo didžiausi priešai, tokios taisyklės man nerūpėjo. Aš draugavau su tais, kurie buvo tikrai geri žmonės. O man kauniečiai atrodė kur kas mielesni, todėl su jais palaikiau gerus ryšius, nepaisydamas to, kad per juos kelissyk į kailį esu neblogai gavęs.”
V. Januškevičius teigė, kad nors Pravieniškių zona buvo laikoma nepilnamečių įkalinimo įstaiga, kai kurie jo tuomečiai draugai priklausė įvairioms gaujoms ir apie kitų šalies miestų nusikaltėlius žinojo faktiškai viską.
Kalėjimą jis prilygino išlikimo stovyklai, kurioje nepažeidžiami lieka tik fiziškai ir psichologiškai tvirti žmonės.
„Kartą savigynai su vienu draugeliu iš dildžių išsigalandome peilius, kurių dydis priminė samurajų kardus. Juk ten atmosfera buvo išties nekokia. Naktimis miegi ir prabundi nuo triukšmo, nes kas nors netoliese mušasi ar jėga iš lovos verčia. Tvyrodavo nuolatinė įtampa”, – pasakojo jis.
Tačiau Valerijui nereikėjo už grotų praleisti visų jam skirtų įtampos kupinų, ilgai trunkančių nelaisvės metų. Tarp tų, kurie tais laikais vadovavo Pravieniškių kalėjimui, buvo vienas žmogus, kurio sutuoktinė per tam tikrus asmenis suartėjo su Valeros motina.
„Niekada nebūčiau išėjęs pirma laiko, nes pirmąsyk teismas mano prašymą atmetė ir pabrėžė, kad bausmę atlieku už itin sunkų nusikaltimą, todėl neturėčiau tikėtis jokios teismų malonės”, – naujausioje D. Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis” prisiminimais dalijosi V. Januškevičius.
