„Vilniaus bomberio išpažintis“: Eksbankininko likimą sutraiškė kauniečiai

Po mirties bene plačiausiai sklido kalbos, kad R. Grainis aktyviai bendradarbiavo ne tik su Lietuvoje viešpatavusiais gangsteriais, bet ir norėjusiais įsitvirtinti čečėnų mafijos veikėjais, todėl kurį laiką jį lydėjo mirties grėsmė, - rašoma skaitytojų pamėgtoje žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis”.

2000-aisiais liudydamas Vilniaus apygardos teisme Valerijus Januškevičius atvirai išdėstė bankininko susprogdinimo planą. Jis prisipažino, kad tą dieną mieste išgirdęs sprogimą nesusilaikė ir pats nuėjo pažiūrėti: „Tačiau arti nėjau, nes ten filmavo aplinką.”

Nors teisėsaugininkams V. Januškevičius prisipažino susprogdinęs R. Grainį, tikrasis užsakovas vis dar nebuvo atskleistas. Tačiau bylą tiriančių pareigūnų užrašuose vis dažniau ėmė šmėžuoti veikėjas, vadinamas Aliumi iš Kauno.

2005-ųjų gegužės 26 dieną sukako lygiai dešimt metų, kai buvo įvykdytas didelį atgarsį šalyje sukėlęs R. Grainio susprogdinimas.

Tą dieną Vilniaus antrasis apylinkės teismas trims mėnesiams leido suimti garsų šalies automobilių lenktynininką, 2001 metų ralio maratono „Aplink Lietuvą” pagrindinio prizo – Prezidento taurės laimėtoją Alvydą Albrechtą, gimusį 1962-ųjų liepos 21-ąją Kėdainiuose.

Tąsyk vienam labiausiai patyrusių šalies ralio meistrų nugalėtojui skirtą taurę įteikė tuometis premjeras, jau velionis Algirdas Brazauskas.

Peržvelgus teismo archyve saugomą R. Grainio žmogžudystės bylą susidaro įspūdis, kad pirmasis teisėsaugai davęs vertingų parodymų apie A. Albrechto dalyvavimą nusikalstamo pasaulio veikėjų sambūriuose galėjo būti vienas senosios laikinosios sostinės mafijos mohikanų Jonas Bielskis.

Gimęs 1948-aisiais, J. Bielskis su teisėsauga bendradarbiauja ir valstybės saugomų liudytojų apsaugininkų prižiūrimas gyvena nuo 2005 metų. Jo suteiktais parodymais buvo pasiremta ir didžiulį ažiotažą sukėlusiose legendinių Kauno nusikaltėlių iš Ramaškinių, Daktarų grupuočių bei šiauliečio samdomo žudiko Sauliaus Skėrio ir jo smogikų gaujos baudžiamosiose bylose.

„A. Albrechtą pažįstu asmeniškai. Jį mūsų aplinkoje vadindavome Aliumi. Iki 1990–1991 metų jis buvo vienas Kauno Žaliakalnio nusikalstamos grupuotės lyderių, dalyvavo miesto autoritetų pasitarimuose sprendžiant tarp grupuočių iškilusius neaiškumus”, – taip per 2005 m. rugpjūčio mėnesį surengtą apklausą kalbėjo J. Bielskis.

Anot jo, po to A. Albrechtas užsiėmė verslu ir kartu su kitais asmenimis įkūrė SBA koncerną, tačiau ir toliau palaikė draugiškus ryšius su Žaliakalnio grupuotės nariais.

Galinga nusikalstamumo banga Lietuvą užliejo 1992–1995 metais. Kriminalinių gaujų siautėjimas užtemdė viską. Būtent tais laikais A. Albrechtas artimai bendravo su Remigijumi Daškevičiumi, pravarde Daškė.

Pagrindine Vilijampolės Daktarų varžove laikytos Daškinių gaujos klestėjimo laikotarpiu – 1995-aisiais R. Daškevičius buvo įgaliotas ir galėjo nevaržomas spręsti tarp kitų nusikalstamų grupuočių kilusius nesutarimus.

Buvęs gangsteris J. Bielskis sakė, kad tais laikais Daškei buvo suteikta išskirtinė teisė – duoti leidimus neįtikusius žudyti.

„Maždaug 1994 m. per vieną iš tuometės Žaliakalnio grupuotės narių Rimą Stankevičių, pravarde Stakanas, susipažinau su R. Grainiu, – prisimena Senelio pravarde pagarsėjęs J. Bielskis. – Žinau, kad abu jie bendravo su A. Albrechtu. Tačiau apie R. Grainio ir A. Albrechto tarpusavio santykius, skolas man nėra žinoma.

Kadangi pažinojau ir V. Naidūną, ir R. Grainį, V. Naidūnas dėl mano autoriteto tarp Kauno nusikaltėlių manimi pasitikėjo. Jų prašymu kartu su kitu savo draugu Ariku Pastuškovu (Storo pravarde žinomas buvęs vyresnės kartos Kauno mafijos atstovas, šiuo metu atliekantis bausmę už kitus senus nusikaltimus) kaip įsipareigojimų vykdymo garantai 1995 m. pavasarį dalyvavome sprendžiant tarpusavio turtines pretenzijas.

Aš buvau kaip garantas iš V. Naidūno pusės, o A. Pastuškovas – iš R. Grainio. Sprendžiant kai kuriuos tarp jų iškilusius turtinių pretenzijų klausimus dalyvavo ir R. Daškevičius.

1995-ųjų gegužės pabaigoje, prieš pat R. Grainio nužudymą, aš ir A. Pastuškovas buvome susitikę su juo. Susitikimas vyko greičiausiai naktį greitkelio Vilnius–Kaunas ruože už Elektrėnų. R. Grainis atvyko į susitikimą savo automobiliu, su juo buvo dar vienas vyriškis. Susitikimo detalių dabar nepamenu, tačiau jo esmė – sprendėme V. Naidūno skolos grąžinimo R. Grainiui klausimus.”

Bylą tyrusiems prokurorams J. Bielskis pripažino girdėjęs, kad po R. Grainio nužudymo jo žmona F. Tatajeva kreipėsi į A. Pastuškovą su prašymu padėti atgauti skolas vyrui. Ar jiems pavyko atgauti skolas, neaišku. Tačiau netrukus, tarpininkaujant kauniečių trijulei J. Bielskiui, A. Pastuškovui ir Daškei, „Klaipėdos gelžbetonio“ gamyklos akcijas F. Tatajeva pardavė palangiškiui G. Jackai, kuris iki tol jau turėjo 30 procentų šios gamyklos akcijų. Kartu J. Bielskis ir A. Pastuškovas G. Jackai perdavė ir savo turėtas po dešimt procentų šios gamyklos akcijų.

Ne mažiau reikšmingas žingsnis R. Grainio žmogžudystės byloje buvo žengtas, kai su teisėsaugininkais gana aktyviai 2005-ųjų pradžioje pradėjo bendradarbiauti G. Bazurinas, anksčiau palaikęs ryšius su V. Januškevičiumi ir kitais jo bičiuliais.

„1995-ųjų balandžio mėnesį, po to, kai suorganizavau Gariūnų turgavietės direktorės G. Jurgaitienės apiplėšimą, per kurį ji buvo nušauta, su manimi susisiekė Zelionų grupuotės lyderis O. Lysenka, – 2005 metų vasario 5-ąją prokurorams kalbėjo G. Bazurinas. – Jis žinojo, kad verčiuosi tokiais nusikaltimais, todėl pasiūlė už užmokestį organizuoti stambaus verslininko R. Grainio nužudymą. Klausė, ar negalėčiau jo suvesti su žmogumi, kuris tai galėtų padaryti. Jau šio pirmo pokalbio dėl nužudymo metu O. Lysenka nurodė, kad jis yra tik tarpininkas. Minėjo, kad nužudyti R. Grainį reikia ne jam, o vienam kauniečiui, vardu Alius.”

G. Bazurinas teigė sutikęs tai padaryti, tik prieš tai nurodęs O. Lysenkai, kad turės susitarti su vykdytoju dėl užmokesčio už šį nusikaltimą.

Su pasiūlymu nužudyti R. Grainį jis kreipėsi į I. Matulevičių ir patarė jam pačiam susitikti su nužudymo užsakovu.

„Tačiau I. Matulevičius susitikti su O. Lysenka atsisakė, nurodė, kad visus klausimus dėl šio nusikaltimo padarymo spręs tik su manimi. Sutiko tarpininkauti tarp manęs ir tuo metu man dar nežinomo R. Grainio žudiko. Su juo apsitaręs I. Matulevičius nurodė, kad vykdytojas sutinka R. Grainį nužudyti už 10 tūkst. JAV dolerių, o vėliau paprašė dar 2 tūkst. dolerių”, – sakė G. Bazurinas.

Rengiantis žmogžudystei G. Bazurinas iš O. Lysenkos sužinojo, kad nužudymo užsakovas Alius iš Kauno yra buvęs automobilių lenktynininkas, susijęs su Kauno nusikaltėliais, artimai bendrauja su R. Daškevičiumi-Daške, verčiasi spirito ir cigarečių kontrabanda. Be to, yra vienas Lietuvoje garsios įmonės akcininkų, turėjo partnerį kontrabandos versle, kuris 1995 m. mirė nuo kraujo vėžio.

„Kadangi pats buvau susijęs su nusikalstamomis grupuotėmis, žinojau tuo metu egzistavusią tvarką – norint nužudyti įtakingą asmenį, reikėjo gauti autoriteto leidimą, – prokurorams aiškino G. Bazurinas. – Manau, kad būtent dėl to – gauti leidimą nužudyti R. Grainį – 1995-ųjų gegužės antroje pusėje, prieš įvykstant pokalbiui su Aliumi dėl R. Grainio nužudymo, Alius, kurį atpažinau kaip A. Albrechtą, ir O. Lysenka vyko pas Daškę. Sprendžiant iš jų veiksmų, leidimą nužudyti R. Grainį iš Daškės jie gavo.”

Kartais gyvenimas būna toks nenuspėjamas, o jo įvykiai vėliau perkeliami į kino filmus, pateikiami genialiausių rašytojų romanuose. Šis atvejis dėl leidimo žudyti primena neseniai žiūrėto aštraus siužeto serialo apie italų mafiją „Bosų bosas” scenas.

Vėliau prisimindamas minėtą epizodą ilgametis prokuroras Justas Laucius sakė: „R. Grainio atvejis – grynai mafijinis nužudymas, su leidimais žudyti iš aukščiau, su pasitarimais ir pan.”

Nors R. Grainio žmogžudystės byloje yra pakankamai duomenų, kad su H. Daktaro vyrais nuolat konkuravęs, tačiau vėlesniais kriminalinės karjeros metais juos gerokai pranokęs išskirtinėmis pažintimis ne tik tarp banditų, bet ir garsių verslo, sporto, kultūros žmonių R. Daškevičius bendrininkavo tyčiniame jo nužudyme, šioje byloje 2005-ųjų lapkričio 11 dieną ikiteisminis tyrimas Daškės atžvilgiu buvo nutrauktas.

Kaip žinoma, keletą metų anksčiau, 2001 m. lapkričio 24-osios vakarą, Daškė buvo nušautas Vilniuje, prie italų picerijos „St. Valentino”, esančios Trakų ir Vilniaus gatvių sankirtoje.

Nors po R. Daškevičiaus žūties praėjo daugiau kaip dešimtmetis, šio nusikaltimo sumanytojai ir vykdytojai vis dar nesurasti.

Šiandien atsitiktiniais darbais besiverčiantis G. Bazurinas gailisi ir dėl to, kad po šio plačiai nuskambėjusio nusikaltimo negavo jokio uždarbio, priešingai – jis teismo sprendimu užsidirbo ilgalaikį kelialapį į kalėjimą. Pradėjęs bendradarbiauti su pareigūnais, netrukus sulaukė pašaipių nuteistųjų replikų ir netgi buvo pramintas ožiu. Šiandien vyriškis abejoja, ar dabar sutiktų duoti parodymus teisėsaugininkams, kurie, išnarplioję šią sudėtingą bylą, jam ir jo artimiesiems nesuteikė jokių išskirtinių garantijų net ir tada, kai atlikęs bausmę jis grįžo į laisvę.

Po nužudymo spaudoje pasirodžius publikacijoms apie R. Grainį ir jo ryšius su žiauriai veikiančia čečėnų mafija V. Januškevičius buvo labai supykęs, kad jam buvo skirta ši kruvina užduotis.

„Kuo R. Grainis vertėsi ir koks buvo žmogus, sužinojau tik kitą dieną, kai apie jį pradėjo rašyti visi laikraščiai, – pasakojo jis. – Sužinojęs, kas buvo R. Grainis, net pareiškiau pretenzijas I. Matulevičiui, kad jis man pasiūlė tokį darbą. Susprogdinęs jį sužinojau, kad su R. Grainiu siejamos milijoninės pinigų sumos, taip pat čečėnų tautybės žmonės. Pradėjau I. Matulevičiui priekaištauti, koks rimtas ir žinomas žmogus nužudytas. Jei būčiau žinojęs šią informaciją iki sprogimo, šio užsakymo tikriausiai būčiau atsisakęs. Tolesnius įvykius sekiau su nerimu, nes žinojau, kad esu įklampintas į neaiškų ir per daug pavojingą nusikaltimą”, - rašoma D. Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis”.