„Vilniaus bomberio išpažintis“: Misija – susprogdinti Vilniaus mafiją

„Natūralu, kad daugelis nusikaltėlių gyveno apimti baimės ir nežinomybės, – sakė tuometis Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras J. Laucius. – Juk visi jie žinojo, kad mieste gyvena toks žmogus, kuris vieną dieną į orą kelia verslininką, kitą – asmenį iš šešėlinio pasaulio, trečią – inkasatorių, pinigų išvežiotoją, kuris kitą dieną ligoninėje miršta. „Vilniaus brigados” veikėjų tuometė būklė priminė gyvenimą nuolatinėje baimėje.

Paskui su vienu veikėju iš jų terpės, Viktoru Akmanavičiumi, teko kalbėtis. Jis minėjo, kad jie nuolat buvo apimti panikos: su vienais pasikalba ar su kitais ir atsakas turėjo būti, jog vieną dieną ir jie patys greičiausiai bus nužudyti.

Po to dalis jų žuvo net ne Valerijaus užsuktame kare, o kitose tarpusavio rietenose, dalis sėdo, kiti dar kitaip išlindo iš mafijos pasaulio. Tačiau ta nuolatinė baimė juos visus varė iš proto ir neleido ramiai miegoti.”

Maždaug tuo pat metu Rusijos sostinė Maskva keliasdešimt kartų stipriau drebėjo nuo žymių to laiko banditų, kurių dalis vėlesniais metais sėkmingai persiorientavo į klestinčius verslininkus, prabangių automobilių sprogdinimo.

Kai kurie kalbinti buvę ir esami pareigūnai, kuriems teko narplioti V. Januškevičiaus suorganizuotus sprogdinimus, patarė aklai nepasitikėti jo žodžiais, kad anksčiau jam nėra tekę daryti panašių nusikaltimų Rusijoje, kurią 1994–1996 metais nuolat sprogdino įvairiausio plauko bomberiai.

„Jei V. Januškevičių lyginsime su kitomis to laikotarpio gaujomis, galima drąsiai sakyti, kad jo nusikaltimų atlikimas išsiskyrė ne tik iš kitų grupuočių, bet ir mūsų šalyje siautusių samdomų žudikų sindikatų, – sakė J. Dulkė, buvęs ypač svarbius kriminalinius tyrimus kuravusio sostinės kriminalistų padalinio vadovas. – Juk daugelis tuomečių Vilniaus banditų net nežinojo, ar V. Januškevičius yra būtent tas kietas veikėjas. Kai kurie atvykėliai iš tolimų kraštų labai norėjo išsiaiškinti, kas išties užsakė ir nužudė R. Grainį, bet jie buvo atitinkamų tarnybų deportuoti. Be to, jų Vilniuje nesiteikė įsileisti ir mūsiškiai nusikaltėliai. Ar galėjo po to būti paslaptingų čečėnų nužudymų mūsų šalyje? Nemanau, nes mūsų tokia informacija nepasiekdavo. Bet neatmetu, kad apie tai galėjome ir nežinoti.”

Planai – masinės skerdynės Stirniuose

1995 metų vasarą, praėjus porai mėnesių po didelį atgarsį visoje šalyje sukėlusio R. Grainio susprogdinimo, V. Januškevičius sulaukė netikėto I. Matulevičiaus pasiūlymo, kad vienos Vilniaus grupuotės nariai nori atsikratyti vyrų, kurie tuo metu priklausė garsiausių pagrindinio šalies miesto kriminalinio pasaulio veikėjų rinktinei. Tačiau jam už tokį darbą buvo pasiūlyta minimali suma – nuo 5 iki 7 tūkstančių JAV dolerių.

Aišku, Valera nesutiko ir pasakė, kad tai galėtų padaryti ne mažiau kaip už 10 tūkst. dolerių. Tuomet I. Matulevičius prašė, kad pirma žmogžudystė būtų įvykdyta nemokamai.

Kaip šiandien sako V. Januškevičius, jis pats nesidomėjo, kas tada sostinėje buvo laikomi „žmonėmis prie mafijos”. Apie R. Grainį ir kitus to laikotarpio kriminalinių istorijų herojus jis gerokai vėliau sužinojo perskaitęs populiariausiuose šalies laikraščiuose, kurie kone kasdien skelbdavo šokiruojamas žinias apie banditų siautėjimą ir tarpusavio karus.

„Laikausi tokios filosofijos: tikėk žmogumi tol, kol jis tavęs neapgavo. Kai apgaus – tada viskas, šakės. Bet jei dar neapgavo, geriau juo neabejok, nes tokios dvejonės tiktai gali išprovokuoti tą žmogų, – paaiškino Valera. – Buvo aišku, kad I. Matulevičius buvo gavęs pinigus ir ne pirmą kartą pabandė mane apkvailinti. Jis prašė vieną kažkokį atseit rimtą veikėją nužudyti nemokamai, o neva paskui su kitais atsiskaitys už visą atliktą darbą. Mane tai nemaloniai šokiravo. Bandžiau jam paaiškinti, kad nesu maniakas, kuris mėgsta žudyti žmones. Galiausiai neiškentęs tėškiau: „Žinai ką? Už devynis man sumokate dabar, o dešimtą jums nemokamai padarysiu.”

Pareigūnai pripažįsta, kad jau gerokai vėliau, neutralizavę V. Januškevičių ir jo talkininkus, per savus informatorius jie buvo gavę duomenų, kad Valera išties buvo rimtai nusiteikęs likviduoti dešimt įtakingiausių to laiko mafiozų.

Maždaug po dviejų savaičių Valera sulaukė I. Matulevičiaus skambučio. Jie susitiko, ir Jonas, kaip dažniausiai jį mėgdavo vadinti Valera, prašneko, kad yra šantažo nevengiantis žmogus, kuris jį ir jo kentą (kalinių žargonu – bičiulį) įžūliai terorizuoja. Šis asmuo, I. Matulevičiaus žodžiais, pastebėjo jį ir jo paslaptingąjį draugą sėdinčius automobilyje netoli nušautos Gariūnų šefės G. Jurgaitienės namo, kai jie buvo pasaloje, 1995-ųjų kovą.

I. Matulevičius aiškino, kad tas veikėjas jam ir jo kentui paskyrė mokestį už informaciją apie G. Jurgaitienės mirties aplinkybes.

Valera aiškino, kad I. Matulevičių laikė draugu, todėl tokią paslaugą sutiko padaryti nemokamai. Jis sužinojo, kad asmenų, kurie šantažuoja, galva yra Jurijus Kriukovas, tarp vilniečių banditų geriau žinomas Kriuko pravarde. 1956 metų gruodžio 16 d. gimęs vyras praeityje keletą kartų buvo teistas dėl chuliganizmo. Dėl šios nusikalstamos veikos sovietiniais laikais jis prieš teismą stojo net tris kartus – 1975-aisiais, 1983 m. ir 1985 m. Pastarąjį kartą Kriukas buvo nuteistas 7 metams nelaisvės.

Kurį laiką jis buvo vadinamas vienu „Vilniaus brigados” autoritetų, tačiau jai sunykus priblėso ne tik jo šlovė, bet ir vykdoma neteisėta veikla. Kriukas nuo senų laikų kolonijose aktyviai kilnojo sunkumus, todėl sostinėje yra pagarsėjęs kaip žinomas sportininkas – 1995-aisiais Lietuvos kultūrizmo čempionate jis užėmė pirmąją vietą, laimėjo šalies taurę. 1996 m. dalyvavo Europos čempionate. Kultūrizmo sporto propaguotojams jis įsiminė tuo, kad niekada neprašė iš federacijos materialinės paramos.

Minėtu laikotarpiu J. Kriukovas su sėbrais grobė turtingus verslininkus ir reikalavo už juos išpirkos. Ši gauja Vilniuje surengė keletą įžūlių apiplėšimų. Kriuko vyrai buvo įsisukę ir į Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmus. Juose kadaise vykdavo mugės, tad 1995-ųjų kovą nusikaltėliai pateko į rūmų patalpas, sumušė sargą ir iš vieno ekspozicijos stendo pavogė maždaug pusantro kilogramo aukso.

1995-ųjų vasaros pabaigoje pirmąsyk buvo padėtas sprogmuo po Kriuko sportiniu automobiliu, vienu iš ypač retų to meto modelių Vilniaus gatvėse – „Ford Thunderbird”. Sprogmuo buvo įtaisytas automobilio dugne, po vairuotojo sėdyne. Mašina nuolat būdavo statoma prie Žemaitės gatvėje esančio 2-uoju numeriu pažymėto pastato, kuriame buvo sporto klubas. Jame ištisas dienas leido šis buvęs brigadinis. Tačiau sprogimas neįvyko. Kitą dieną atvažiavęs apžiūrėti savo taikinio automobilio Valera pastebėjo, kad sprogmens nėra, todėl pamanė, kad Kriukas jį greičiausiai surado ir sunaikino.

Po šio nesėkmingo bandymo susprogdinti I. Matulevičius pasidžiaugė Valerai, kad J. Kriukovas aprimo ir nustojo jį šantažavęs. 1996-aisiais, po metų tylos, kai užsakymai nustojo plaukti, Valera kreipėsi į I. Matulevičių, kad šis jam surastų naujų pelningų objektų su gerais pinigais. Tačiau netikėtai išgirdo, kad tas mistinis Ivano kentas nusprendė nebesuteikti naujų darbų, kol nebus galutinai eliminuotas Kriukas.

Sužinojęs Kriuko namų adresą, dienotvarkę, laiką, kai jis išsiruošia į sporto klubą, V. Januškevičius iškart ėmėsi veiksmų. Nors tais metais buvo sukaupęs įspūdingą ginklų arsenalą, šaudyti mafiozo jis neketino. „Šaudyti į jį nesiryžau dėl G. Jurgaitienės, –sakė Valera. – Nors tuo metu turėjau daug ginklų: automatą su duslintuvu, su optiniu ir lazeriniu taikikliais, „Kalašą”, „Teteškiną” ir galėjau iššaudyti visą minią žmonių kartu su visais sportininkais, t.y. jų kultūrizmo salę. Bet pagrindinis tikslas buvo, kad tarp šio ir G. Jurgaitienės nusikaltimų nebūtų jokių asociacijų.”

Todėl šiuo atveju jam pasirodė tinkamesni sprogmenys.

Valerijus pabrėžia, kad Kriukui skirta bomba buvo perpus mažesnio galingumo nei metais anksčiau, 1995-ųjų gegužę, kai šoką visiems sukėlė R. Grainio susprogdinimo šalia Vyriausybės rūmų aktas. „Ten buvo plastitas, o čia trotilas. Galbūt dėl to sprogimas ir buvo tris kartus silpnesnis”, – dabar svarsto V. Januškevičius.

1996-ųjų rugsėjo 17-osios vėlų vakarą (tuo metu lauke buvo 7,2 laipsnio šilumos, krito dulksna) sprogmenį jis padėjo po J. Kriukovo automobilio vairuotojo sėdyne – beveik R. Grainio „bombinimo” stiliumi. Tuo metu gangsterio automobilis stovėjo daugiabučio namo kieme Dzūkų gatvėje 10A.

Kitos dienos, 1996-ųjų rugsėjo 18-osios, popietę V. Januškevičius susiruošė važiuoti į geležinkelio stoties rajoną, kur viename namų neretai apsistodavęs J. Kriukovas. Jis norėjo įsitikinti, ar tikrai susprogo jo pakištas sprogmuo. Tačiau apie tai per radiją nebuvo skelbiama, be to, atsitiktinai buvo pastebėtas miesto gatvėmis važinėjantis J. Kriukovas. „Galvojau: įdomu, nejaugi jis visą dieną važinėja su tuo sprogmeniu? – svarstė Valera. – Bet jis labai delikačiai vairuodavo savo amerikinį automobilį. Gal taip jį saugodavo, bet greičiausiai buvo prastesnis vairuotojas už R. Grainį. Dažniausiai važinėdamas po miestą J. Kriukovas pasiekdavo minimalų – 40 arba 50 kilometrų per valandą greitį, labai retai važiuodavo 60 km/val.”

Tą dieną besivoliojantį sprogmenį netyčia užkliudė tame pačiame kvartale gyvenusi Lika Achmetova, gimusi 1985 m. balandžio 1 d. Vilniuje, kai ėjo su šešerių metų broliu Ilja.

„Šis sprogdinimo atvejis vienintelis, kuris mane ilgam stipriai prislėgė, – sakė V. Januškevičius. – Važiuodamas automobiliu per radiją išgirdau, kad prie geležinkelio stoties kažkas susisprogdino savadarbiu sprogmeniu. Iš pradžių netikėjau, kad tai mano bomba. Dar pagalvojau: „Kokie parazitai, kažkokias bombas mėto ir žaloja niekuo dėtus vaikus.” Kitą dieną iš laikraščių sužinojau, kad sprogimas įvyko netoli namo, kurio kieme J. Kriukovas statydavo mašiną. Supratau, kad tai mano bomba. Kiek domėjausi, vaikai išvengė skaudžių pasekmių. Bet mergaitei teko akies operaciją daryti, ji patyrė nubrozdinimų. Visa laimė, kad bent šitaip baigėsi, bet vis tiek jaučiu nuoskaudą dėl šito prolioto (nesėkmės). Kai tą pačią naktį nuėjau prie J. Kriukovo mašinos ir pamačiau, kad sprogmens nėra, buvau tikras, jog vaikus sužalojo maniškis sprogmuo. Tai buvo akstinas pradėti gaminti gerokai mažesnio galingumo bombas. Kitą, skirtą Kriukui, įmontavau ne ant apatinio automobilio kardaninio veleno, bet šiek tiek pakreipdamas į šoną. Taip padariau, kad ji nekyšotų iš lauko ir neiškristų riedant automobiliui. Tiesiog nenorėjau, kad vėl kas nors netyčia susižalotų dėl mano prastų sprogdintojo gebėjimų.”

Po kelerių metų „Aro” sprogdintojų kabinete V. Januškevičius sėdėjo šalia savo rankomis padarytų sprogstamųjų įtaisų muliažų. Neblogai nusiteikęs bomberis į vaizdo kamerą pasakė, kad pirmąjį sprogmenį, skirtą J. Kriukovui, buvo parengęs nepriekaištingai. „Jei tada jis būtų sprogęs – būtų nesikankinęs, – sprogdintojo atvirumo priblokštiems pareigūnams kalbėjo Valera. – 90 procentų, kad jo jau nebūtų tarp gyvųjų. Apskritai manau, kad jei jis būtų ne sportininkas, o paprastas mirtingasis, nebūtų likęs gyvas po šio jam skirto sprogmens sprogimo.”

Per vieną savo atsivėrimų Lukiškėse Valera prisipažino, kad užminavęs Kriuko automobilį vėliau ketino nufilmuoti, kaip jis sprogsta ir virsta metalo laužo krūva. „Tada pamaniau: būtų visai nebloga idėja, iš kurios pavyktų ir gerai uždirbti, –šypsodamasis kalbėjo jis. – Galvojau: vėliau perduosiu vaizdajuostę kokiam televizijos kanalui ir iš to uždirbsiu pinigų. Nereikės daugiau sprogdinti. Labai rimtai mąsčiau, kad tokie vaizdai būtų prilygę per žinias rodomiems reportažams iš užsienio, kuriuos, manau, irgi įamžina tam tikrų sprogdinimų iniciatoriai, teroristai iš Artimųjų Rytų. Patikėkite, vaizdas būtų nustebinęs ne vieną. Tą patį vakarą per televizijos žinių laidas stebėjau žurnalistų filmuotus vaizdus iš to įvykio vietos: J. Kriukovas kažkur gulėjo išmestas iš mašinos, durelės praviros, stogas išluptas, ir visa tai vienoje strateginių Vilniaus gatvių.”

Vilniečiai iki šiol gerai prisimena pasikėsinimą į Kriuką: tai buvo pirmas kartas, kai visuomenė išgirdo apie tokį šešėlinio pasaulio veikėją. Susprogdinto automobilio nuotrauka kitą dieną atsirado tuomet didžiausiu tiražu šalyje leisto dienraščio „Lietuvos rytas” pirmajame puslapyje.

1996 m. rugsėjo 19 d. maždaug 12 valandą 50 minučių (tuomet termometras rodė 7,5 laipsnio šilumos, kritulių nebuvo, švietė saulė) sostinėje, Geležinkelio gatvėje, netoli traukinių stoties, trečiu Valeros bandymu susprogdintas J. Kriukovo automobilis „Ford Thunderbird”. Šis sprogimas įvyko važiuojant iš geležinkelio stoties pusės. Tik per keliolika žingsnių nuo tos vietos, kur sprogo Kriuko automobilis, veikė tuometis „Gintaro” viešbutis. Kaip žinoma, jame nuo neatmenamų laikų mėgo rinktis žemesnis „Vilniaus brigados” grietinėlės sluoksnis – torpedos, kurie reketavo stoties rajone dirbusias prostitutes, taksistus ar turgaus prekeivius. Pasakojama, kad po sprogimo Kriuko automobilio salone buvo aptikta ir užrašų knygelė su ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos kriminalinio pasaulio autoritetų pavardėmis, leidimai į prestižinius sostinės klubus.

Tą kartą Kriukas važiavo įprastu maršrutu – iš eilinės treniruotės sporto klube į savo laikinuosius namus, pas mylimąją. Su juo automobilyje buvo rotveilerių veislės šuo Lordas. Sprogmuo šuns smarkiau nesužalojo, jis tik apsvilo.

Bomba, kurios jėgą šiek tiek sumažino atidarytas langas, sudraskė mašinos sėdynę, išplėšė stoglangį. Anuomet stilingo dizaino „Ford” dar nuriedėjo keliasdešimt metrų gatve žemyn ir sustojo atsirėmęs į šaligatvio kraštą. Beje, pasikėsinimo finalas susiklostė kaip ir R. Grainio susprogdinimo atveju.

„Tiek jam, tiek R. Grainiui sukonstruoti sprogmenys buvo padėti taip, kad būtų skirti tik pagrindiniam taikiniui – mašiną vairuojančiam asmeniui. Todėl R. Grainio atveju sužalojimų išvengė žmona, o J. Kriukovo – kartu su juo važiavęs šunelis”, – du plačiai nuskambėjusius sprogdinimus Vilniuje sulygino jų autorius.

Iš Lukiškių kalėjimo tuometes dienas prisimindamas V. Januškevičius tikino, kad jam yra tekę girdėti, jog tą 1996-ųjų rugsėjo vidurdienį patirtus sužalojimus Kriukui teko gydytis bemaž dvejus metus. „Tas sprogimas išdraskė nemažai jo kūno. Kalbėta, kad įvairias sprogdiklio metalines detales ir šukes jam iš kojų medikai išiminėjo ne vienus metus. Man iki šiol šiurpu pasidaro, kai pamąstau, kad toks įvykis galėjo nutikti net pačiame miesto centre”, – sakė Valera.

Jis teigė, kad iki šiandienos nežinąs tikrųjų aplinkybių, dėl ko J. Kriukovą norėta susprogdinti. „Man rodos, tai užsakė jo buvę bendrai iš vienos Vilniaus gaujos, – knygos „Vilniaus bomberio išpažintis” autoriui D. Dargiui spėjo Valera. – Jie tarpusavyje konfliktavo ir nepasidalijo valdžios kriminaliniame pasaulyje. Tiesą sakant, nesidomėjau.”