Tai itin svarbūs klausimai, nes vienas drastiškiausių XX amžiaus nusikaltimų Lietuvoje padarytas įtraukus į jį ne tik tiesioginius vykdytojus – gaujos narius, bet, vienaip ar kitaip, ir daugybę kitų žmonių, - rašoma naujausioje ir sparčiai populiarėjančioje žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis”.
V. Januškevičius gimė 1956 metų balandžio 4 dieną Vilniuje. Jo tėvai – Juozas Januškevičius ir Valentina Stempkauskienė. Jiems abiem Valerijus buvo antrą kartą iš naujo pažintos meilės vaisius, mat prieš susitikdami jie buvo sukūrę šeimas ir susilaukė vaikų.
Per vieną pirmųjų pašnekesių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo svečių kambarėlyje Valerijus netikėtai prisipažino, kad į šį pasaulį atėjo nelauktas.
„Kai kada tėvų meilė atrodė dirbtinė, nenatūrali. Jie visą gyvenimą su manimi ypač šaltai elgėsi. Galbūt dėl to, kad gimiau nelauktas? – retoriškai klausė Valerijus. – Po daugelio metų sužinojau, kad laukdamasi manęs motina planavo pasidaryti abortą. Ji ėjo svarbias pareigas prekyba užsiimančioje įstaigoje, ten kartkartėmis užsiėmė kažkokiomis chalturkėmis (spekuliacija, ne visai skaidriais papildomais darbais). Kartą dėl to įkliuvo teisėtvarkos organams, ir nėštumas jai buvo vienintelis išsigelbėjimas iš tos padėties. Tėvai nutarė, kad tinkamiausia išeitis – gimdyti vaiką. Taip aš ir atsiradau. Iš pradžių turėjau kitą pavardę, vėliau tėvas man suteikė saviškę, Januškevičiaus.”
Valerijus augo pačiame Lietuvos sostinės centre – Jogailos (anuomet V. Kapsuko) gatvėje. Jo vaikystė prabėgo 8-uoju numeriu pažymėto daugiabučio namo kieme. Per kelis namus esančiame pastate sovietmečiu veikė Vilniaus gyventojų ir miesto svečių pamėgta „Vaikų pasaulio” parduotuvė, o dabar – moderniai atrodančios jaunimo aprangos parduotuvė „Zara”.
Jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę V. Januškevičiaus vaikystę menančiame name įsikūrė Švedijos ambasada.
Sutapimas ar ne, bet būsimojo bomberio vaikystės kiemas yra per keliolika žingsnių nuo Vilniaus gatvės 9/2 numeriais pažymėto namo. Šalia jo 1995 metų gegužės 26-osios vidurdienį driokstelėjo vienas galingiausių sprogimų Lietuvos kriminalinėje istorijoje, kai V. Januškevičiaus savadarbis sprogmuo buvo pakištas po bankininko R. Grainio prabangiu „Mercedes-Benz” automobiliu.
Kandidatas į šaudymo sporto meistrus
Valerijaus tėvai kažkodėl nutarė, kad geriausias berniuko ugdymas – namuose įvesta kone karinė tvarka. „Dienos buvo nykesnės viena už kitą – nemielas technikumas, namų darbai, maistas, lova. Jokios meilės, jokios šilumos”, – pasakojo V. Januškevičius.
Nuoboduliui išsklaidyti Valerijus pasirinko tuomet didžiausią savo pomėgį – šaudymą. Jis nemažai laiko tarp mokslų praleisdavo šaudykloje. Tėvas šaudydavo nuo kariuomenės laikų, tad į Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (SDAALR) šaudymo klubą, iš pradžių ateidavo pašaudyti, o po to jame įsidarbino.
Šaudykloje, buvusioje Vingio parke iš pradžių dirbo meistru, po to ginklų sandėlininku, todėl į šaudymą įtraukė ir sūnų, kai jam buvo tik vienuoliką metų. Jis kurį laiką Valerą mokė šaudyti.
Valerijaus tėvas J. Januškevičius buvo Lietuvos SSR šaudymo čempionas. „Namie turėjau tėvo dar 1956 - aisiais iškovotą taurę už šaudymą, tik brolis sakė, kad kai mane suėmė, motina ją išmetė lauk”, - sakė jis.
Šaudymas padarė didžiulę įtaką Valerijaus gyvenime, tai buvo jo saviraiškos būdas, atsipalaidavimas. Šaudydamas jis pamiršdavo liūdesį namuose ir nuobodžias technikumo paskaitas. Svarbiausia, kad šaudyti Valerijui puikiai sekėsi – jis pelnė daugybę apdovanojimų, dažnai važinėjo po visą Sovietų Sąjungą į šaudymo varžybas. Tais laikais jis buvo išlaikęs Sovietų Sąjungos kulkinio šaudymo sporto meistro normatyvus.
„Aš jau būdamas dvylikos metų buvau pasiekęs neblogų aukštumų, keturiolikos įvykdžiau sporto meistro normatyvus šaudymo varžybose Vilniuje, – pasakojo jis. – Iškovojau ne tik diplomą, bet ir medalį. Iki šiol dukros namuose yra nemažai diplomų su Lenino atvaizdu. 587 taškai – dalis jų pelnyti šaudant į apskritą taikinį, o dalis – į žmogaus siluetą. Šaudydamas į apskritą surinkau 289, o į siluetą – 298. Taip iškovojau pirmąją vietą, bet tam tikrų žmonių blogas nusiteikimas mano atžvilgiu sutrukdė įgyti sporto meistro vardą.”
Dėl su šaudymu susijusių nesėkmių Valerijus stipriai išgyveno. Jaunuolis pastebimai pasikeitė: užsisklendė, didžiąją laiko dalį praleisdavo vienas. Todėl nestebina, kad netrukus jam pabodo studijuoti tai, kas nebuvo artima širdžiai. Jis pradėjo praleidinėti paskaitas technikume. Kai praleido pusę paskaitų, pasiekė žinia, kad negaus stipendijos.
„Tai sužinojęs labai išsigandau, nes neišmaniau, kaip reikės pasiteisinti motinai”, – sakė V. Januškevičius. Didžiausias košmaras jam buvo grįžti namo be stipendijos, kurią kas mėnesį, nepasilikdamas nė kapeikos, atiduodavo motinai.
Išsigandęs jaunuolis nutarė griebtis beatodairiškų veiksmų.
Šį Valerijaus biografijos faktą reikia kaskart priminti kalbant apie jaunimo beviltiškumą, ieškojimus ir paklydimus. Tai gali būti puikus pavyzdys psichiatrijos, pedagogikos ir sociologijos vadovėliams. Valerijaus elgesys gali padėti atskleisti mums, suaugusiesiems, sunkiai įmenamus jaunuolių nusikalstamumo motyvus ir priežastis. Šių priežasčių iki šiol negali suvokti medikai, psichologai, pedagogai, tėvai. Juk žudikų istorijas narpliojantys psichologai neretai skelbia, kad neįveikiamas potraukis naikinti įskiepijamas dar vaikystėje. Todėl V. Januškevičiaus subrandintas pirmojo nusikaltimo planas negali nesukelti prieštaringų jausmų.
Kruvina „stipendija”
Net kai nusiminimas praėjo, pyktis ant tėvų ir baimės jausmas padidėjo, todėl 1972 metų lapkričio 27-osios vakarą, būdamas šešiolikos metų, V. Januškevičius nusprendė: „Jei tu taip, mama, tada eisiu ir ką nors nužudysiu, apvogsiu ir galų gale atnešiu tą nelemtą stipendiją.”
Prieš ką protestuodamas jis nusprendė taip pasielgti? Šiandien prisimindamas savo pirmąją įvykdytą žmogžudystę Valera sako, kad taip pasielgė tiesiog iš principo, keršto tėvams, kurie jį tam tikrais atvejais pernelyg griežtai auklėjo.
Tą rudens vakarą pasibaigus treniruotei, SDAALR respublikinio komiteto šaudymo klubo saugykloje jis nepaliko treniruotėse naudoto pistoleto „Margolin”. Prie šono turėdamas ginklą, į neviltį puolęs Valerijus kurį laiką bastėsi po Vilnių.
Maždaug 4 val. ryto (tuo metu lauke buvo apie 0 laipsnių, kritulių nebuvo) su kitais dviem gatvėje sutiktais nepažįstamais vyrais, iš kurių vienas, sprendžiant iš išvaizdos, buvo muzikantas, Žirmūnų gatvėje Valerijus susistabdė automobilį „Moskvič 408”.
Jį vairavęs M. Ivanovas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo KGB karininkas, tačiau naktimis nuosavu automobiliu papildomai uždarbiaudavo kaip taksistas.
Kai kiti du pakeleiviai išlipo, V. Januškevičius paprašė pavėžėti prie tuometės N. Gogolio (dabar A. Smetonos) gatvės 5-ojo namo. Už keliasdešimties metrų – V. Kapsuko gatvės namas, kuriame tuo metu gyveno Valera su tėvais.
Privažiavus prie namų Valera persigando, nes kišenėje nebuvo nė kapeikos. Pastebėjęs, kad M. Ivanovas yra fiziškai stiprus ir galėtų jį nesunkiai aptalžyti už tokią naktinę pramogą, Valera rimtai sunerimo. Be to, bijojo, kad bus pažadinti jo tėvai, kuriems ne tik šis nuotykis, bet ir žinia apie prarastą stipendiją būtų sukėlusi neigiamų emocijų.
„Pamenu, sėdžiu mašinoje ir galvoju, kaip ištrūkti iš to nelemto automobilio. Vairuotojas nebuvo linkęs susitarti gražiuoju, pradėjo griežtai mane kratyti, užgaulioti ir net gąsdinti. Na, viskas, galvoju. Kadangi pinigų su savimi neturėjau, nė nesusimąstydamas atsidariau ginklo dėtuvę, išsitraukiau pistoletą ir tris kartus į jį iššoviau. Pamenu, kraujuodamas jis dar kažką rusiškai lemeno, o galiausiai išstenėjo: „Ach ty” (išvertus iš rusų k. – ach tu) ir susmuko”, – pasakojo V. Januškevičius.
Vėliau milicijos tardytojai nustatys, kad V. Januškevičius tris kartus šovė M. Ivanovui į galvą ir jį iškart patiesė.
Nužudęs žmogų Valerijus pagalvojo, kad automobilį su lavonu palikti netoli namų nėra gera mintis, tad nušautą saugumietį perkėlė į keleivio vietą, o pats sėdo prie „Moskvič 408” vairo ir nuvairavo iki Vingio parko. Čia jis ir pastatė automobilį.
Vingio parko miškelyje palikdamas mašiną su lavonu V. Januškevičius pasiėmė aukos kišenėje rastus 27 rublius, vairuotojo pažymėjimą, automobilio techninį pasą bei perspėjimo taloną. Dokumentus jis užmetė ant tuomet veikusios „Kauno” parduotuvės stogo, o ginklą turėjo su savimi.
Paryčiais į namus sugrįžo pėsčiomis.
Kitą dieną Valerijus iš tėvo pasiskolino 3 rublius ir atidavė motinai svetimu krauju aplaistytą „stipendiją”. „Tokia buvo mano baimės nepaklusti tėvams ir prarastos stipendijos kaina”, – sakė jis.
Kaip nepilnamečiui skirta maksimali bausmė
Kaip Valerijus jautėsi nužudęs savo pirmąją auką? „Šis žmogus mane dažnai naktimis persekiojo sapnuose. Jaučiau šūvio kvapą. Tai smarkiai įsirėžė man į atmintį. Net praėjus keleriems metams vis sapnuodavau šią žmogžudystę”, – tvirtino Valera.
Sovietiniais laikais klestėjusi cenzūra tuomečiuose laikraščiuose, radijuje ir televizijoje draudė skelbti žinias apie kriminalinius išpuolius ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tad suprantama, kad apie šį nužudymą nė viename tuomečių spaudos leidinių nebuvo nė menkiausios užuominos.
Juk buvo nušautas po tarnybos savo automobiliu uždarbiavęs kagėbistas, tad niekas iš aukštų Vilniaus miesto KGB darbuotojų nenorėjo triukšmo ar kad visuomenė išgirstų apie tokį drastišką nusikaltimą. Teisėtvarkos pajėgos užsimojo tyliai išsiaiškinti įžūlaus nusikaltimo vykdytoją ir ėmėsi skubių veiksmų. Į žudiko paieškas aktyviai įsitraukė ir patys saugumiečiai.
Kadangi V. Januškevičius padarė sunkų ir visuomenei labai pavojingą nusikaltimą, nors ir buvo nepilnametis, prisipažino esąs kaltas, tuometė Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teismo nario M. Ignoto ir liaudies tarėjų M. Lesienės bei S. Saugėno, atsižvelgusi į visuomenei labai pavojingą nusikaltimo pobūdį, 1973 metų kovo 9 dieną V. Januškevičiui skyrė maksimalią nepilnamečiams numatytą laisvės atėmimo bausmę – 10 metų nelaisvės. Jis buvo nuteistas pagal sovietinės Lietuvos Baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalį (nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis). Jam skirtas įkalinimas sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje, - rašoma knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis”.
* * *
Idėja parašyti atvirą ir nepagražintą garsiausio šalyje sprogdintojo istoriją subrendo 2012-ųjų vasarą kartu su Valerijaus Januškevičiaus pažadu duoti išsamius interviu ir nieko nuo visuomenės neslėpti. Tūkstantiniais tiražais išleistų bestselerių apie Lietuvos mafiją autorius, žurnalistas D. Dargis naujausioje, trečioje, knygoje demonstruoja savo, kaip dokumentinių, kriminalinių romanų rašytojo, meistriškumą – pasakoja apie garsiausius XX amžiaus bomberius.
Šioje originalioje knygoje pasakojama apie ryškiausią Vilniaus bomberį ir išskirtinių gangsterių, vykdžiusių užsakytas žmogžudystes, krauju pažymėtą gyvenimą XX a. paskutinį dešimtmetį.
