Nuosprendis: Šiaulių gimnazistės žudikių jaunystė prabėgs už grotų

Po metus trukusio bylos nagrinėjimo penktadienį Šiaulių apygardos teismas paskelbė nuosprendį.

Kaltomis dėl itin žiauraus nužudymo ir palaikų išniekinimo pripažintoms V. Vaitiekaitytei ir V. Lietuvninkaitei teismas skyrė 20 metų nelaisvės.

V. Vaitiekaitytė tokios bausmės nesitikėjo. Išgirdusi, kiek laiko teks praleisti už grotų, mergina atsiduso, o po kelių sekundžių dar papurtė galvą. Vėliau V. Vaitiekaitytė vis ranka nubraukdavo akyse kauptis ėmusias ašaras.

V. Lietuvninkaitė žinią sutiko šaltai, be emocijų.

Abi nuteistosios Nedos R. tėvams privalės solidariai atlyginti 26 tūkst. 781 Lt turtinę ir pusės milijono litų neturtinę žalą. 

Jų vienturtės dukters žudikėms skelbiamo nuosprendžio išklausyti atėję Nedos R. tėvai sakė tikėjęsi, kad teismas V. Vaitiekaitytei ir V. Lietuvninkaitei skirs įkalinimą iki gyvos galvos. 

„Mes norėjome griežčiausios bausmės, bet žvelgiant iš teismų praktikos pusės, kai žmogaus gyvybė yra taip nuvertinama, 20 metų nelaisvės nėra mažai“, – portalui lrytas.lt sakė nužudytosios mama Dalia R.

„Jei jos už grotų praleis visą joms skirtą bausmę, tai 20 metų iš tikrųjų yra daug. Bet žinant mūsų teismų praktiką būtų nenuostabu, jei jos į laisvę išeitų atsėdėjusios tik pusę joms skirtos bausmės“, – žmonai pritarė žudikių auka tapusios merginos tėvas Vytautas R.

Ar skųs jų atžalos žudikėms paskelbtą nuosprendį, Dalia ir Vytautas R. sakė nuspręsią pasitarę su savo advokate.     

Auką įsiviliojo į močiutės butą

Šiaulių S. Šalkauskio gimnazijos mokinė Neda R. pradingo 2011-ųjų liepos 14-ąją.

Kai mergina naktį negrįžo į namus, jos artimieji iškart kreipėsi į policiją.

Paiešką pradėję pareigūnai išsiaiškino, kad Neda R. prapuolė išėjusi susitikti su toje pačioje gimnazijoje besimokančiomis V. Vaitiekaityte ir V. Lietuvninkaite. Apie tai bylojo ir kompiuteriuose likę įrašai, ir telefoninių pokalbių išklotinės bei išsiųstos SMS žinutės.

Kriminalistų apklaustos V. Vaitiekaitytė ir V. Lietuvninkaitė iš pradžių tvirtino apie Nedos R. dingimą nieko nežinančios. Merginos aiškino, kad su Neda R. buvo susitikusios gatvėje, o po to išsiskyrė.

Kadangi V. Vaitiekaitytės ir V. Lietuvninkaitės parodymai skyrėsi, pareigūnams kilo įtarimų. Po papildomų apklausų V. Lietuvninkaitė kartu su motina atėjo į policijos komisariatą ir prisipažino nužudžiusi Nedą R.

Paaiškėjo, kad V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite Nedą R. įsiviliojo į savo močiutės butą ir ten žiauriai nužudė.

Į butą apgaule įviliotai merginai V. Vaitiekaitytė ant galvos užmetė maišą, o po to kirviu ir plaktuku 7-8 kartus smogė į galvą. V. Lietuvninkaitė Nedą R. mušė metaliniu strypu.

Ant žemės pargriautą merginą V. Vaitiekaitytė smaugė, o V. Lietuvninkaitė - perpjovė kaklą.

Galva buvo nupjauta merginai dar esant gyvai. Lavonas buvo pjaustomas vonioje. Pjaustymui naudoti peiliai, skutimosi peiliukai, skalpeliai, pjūklas.

Į šiukšlių maišus sudėtas kūno dalis žudikės sukrovė į prieškambarį, o po to išvežė lauk dviračiais ir išmėtė netoliese esančioje dykynėje.

Aukos palaikais atsikračiusios žudikės grįžo į butą ir išplovė kraujo dėmes.

Pamačiusi į Nedos R. telefoną atsiųstą artimųjų žinutę V. Vaitiekaitytė paėmė telefoną ir Nedos R. vardu parašė, kad ji yra išėjusi į kitą vietą.

Dalis nužudytosios kūno dalių taip ir nebuvo rasta, o 1,22 kilogramo sveriančias keturias kūno dalis žudikės padėjo į virtuvėje esantį šaldytuvą.

Nei V. Lietuvninkaitė, nei V. Vaitiekaitytė negalėjo argumentuotai paaiškinti, kodėl dalį aukos šlaunies įsidėjo į šaldytuvą.

Nukentėjusiųjų interesus ginančios advokatės teigimu, kaltinamosios buvo užsiminusios, kad ketino šią kūno dalį išsikepti ir taip „atšvęsti“ nusikaltimą.

Nors per ikiteisminį tyrimą ir teisme pavyko atskleisti nusikaltimo įvykdymo detales, tačiau jo motyvai taip ir liko migloti.

V. Vaitiekaitytė tvirtino ant Nedos R. pykusi dėl neva jos atžvilgiu skleidžiamų apkalbų.

Abi merginas galėjo supriešinti ir simpatija tam pačiam vaikinui – Jonui Ž.

Tyrėjai taip pat aiškinosi, ar šis nusikaltimas - ne ritualinė žmogžudystė.

Teisme V. Vaitiekaitytė sakė, kad su Neda R. tarėsi susitikti dėl auskarų. V. Vaitiekaitytė tvirtino žadėjusi parodyti auskarus ir pasiūlyti juos įsigyti, o po to nusprendė išsiaiškinti ir dėl mokykloje sklindančių apkalbų.

„Iš pradžių kalbėjomės apie auskarus, o po to kalba pakrypo apie Joną, kurį Neda R. šmeižė – tvirtino neva jis ją apvogė“, - teisme sakė V. Vaitiekaitytė.

Atsikratyti Neda R. kaltinamoji tvirtino spontaniškai nusprendusi kartu su V. Lietuvninkaite.

Tačiau tyrėjų surinkti įrodymai bylojo, kad nusikaltimui buvo ruoštasi iš anksto.

Teisme V. Lietuvninkaitė patvirtino dar prieš šį nusikaltimą iš V. Vaitiekaitytės girdėjusi kalbų, kad reikia nužudyti kažkokį žmogų. V. Vaitiekaitytė draugei užsiminė norinti ką nors pakankinti - išdurti akis, nudirti odą.

Iki kraupaus nusikaltimo likus porai mėnesių V. Vaitiekaitytė ėmė ieškoti atokios vietos.

Toje pačioje gimnazijoje besimokančios pažįstamos merginos V. Vaitiekaitytė teiravosi, ar ji nežino, kaip rasti Šiaulių pakraštyje esantį bunkerį.

Sovietų armijos kariškių paliktą apleistą bunkerį susiradusios V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite ėmė ten vedžiotis ir savo draugus.

Vienam čia atsivestam pažįstamam merginos parodė bunkeryje esančią patalpą ir pareiškė, kad čia būtų galima ką nors pakankinti.

Prieš kraupų nusikaltimą V. Vaitiekaitytės „Facebook“ profilį papuošė ir jos skrodžiamos kiaulės širdies fotografijos, o gimnazijoje sklido kalbos apie negeros mergaitės skrodimą.

Neda R. savo draugei buvo pasitarusi, kad bijo vienos merginos, kuri nešiojasi skalpelį.

Apie tai, kad V. Vaitiekaitytė jai gimnazijoje rodė skalpelius, Neda R. pasisakė ir savo mamai.

„Kokius aštrius skalpelius turiu, kaip noriu žudyti visus tuščius žmones“, - dukrai tąkart V. Vaitiekaitytės ištartus žodžius teisme prisiminė Nedos R. mama.

Bylą tyrusiems pareigūnams iš pradžių buvo kilę įtarimų ir dėl V. Vaitiekaitytės pažįstamo Jono Ž. vaidmens.

Kartu su prisipažinti dėl Nedos R. nužudymo nusprendusia V. Vaitiekaityte į policijos komisariatą jos tėvų nuvežtas vaikinas per apklausą taip pat prisipažino dalyvavęs šiame nusikaltime.

„Buvau neblaivus, todėl elgiausi neadekvačiai, be to - norėjau ilgiau pabūti su Viktorija, ją morališkai palaikyti, nes nepatikėjau, kad ji galėjo nužudyti Nedą R.“, - bandydamas paaiškinti, kodėl anksčiau save apkalbėjo, jau teisme tvirtino Jonas. Ž.

Per teismo posėdį paklaustas, ar negirdėjo kalbų apie ruošiamą nužudymą, liudytojas lakoniškai atsakė: „Gal ir girdėjau“. Vaikinas sakė girdėjęs sklandant tokius gandus, bet negalėjo nurodyti kas juos skleidė.

Prokuroro paklaustas, kur buvo Nedos R. nužudymo dieną, Jonas Ž. sakė jau nebeatsimenąs, bet tai, pasak jo, jau buvo nustatyta per ikiteisminį tyrimą.

Jono Ž. buvimo vietą tyrėjai nustatė pagal jo mobiliojo telefono dislokacijos vietą. Vaikinas tvirtino, kad mobiliojo ryšio telefoną visada nešiojasi su savimi.

Nusikaltimą tyrę pareigūnai V. Vaitiekaitytei ir V. Lietuvninkaitei paskyrė teismo psichiatrinę ekspertizę. Ją atlikę specialistai nustatė, kad abi psichiatrijos ligoninėje anksčiau jau gydytos merginos yra pakaltinamos ir gali atsakyti už joms inkriminuotą nusikaltimą.

V. Lietuvninkaitei buvo diagnozuotas mišrus asmenybės sutrikimas ir lengva depresija, o V. Vaitiekaitytei – histrioninio tipo asmenybės sutrikimas, tačiau abi merginos pripažintos pakaltinamomis.

Specialistai konstatavo, kad abi merginos nusikaltimo padarymo metu nebuvo afekto būsenos. Šiam nusikaltimui buvo ruoštasi, jo pėdsakai slėpti, o to nesąmoningas žmogus tikrai nepadarytų.

Tardamos paskutinį žodį V. Vaitiekaitytė ir V. Lietuvninkaitė pažėrė aukštų frazių – baigiamąją kalbą abi kaltinamosios perskaitė iš lapų.

„Pyktį reikėjo išreikšti ne tokiomis drastiškomis priemonėmis... Didžiausia bausmė, kad esu atskirta nuo savo artimųjų... Gailiuosi ne dėl to, kad tiek daug metų reikės praleisti už aukštų tvorų, o dėl to, kad atėmiau gyvybę ir visiems sukėliau tiek daug skausmo... Kokia bebūtų bausmė, Nedos tėvams ji bus per maža...“, - tardama paskutinį žodį samprotavo V. Vaitiekaitytė.

Baigdama kalbą V. Vaitiekaitytė priminė teismui, kad yra jauna bei anksčiau nebausta ir paprašė skirti jai švelnesnę bausmę.

V. Lietuvninkaitė paskutinįjį žodį taip pat perskaitė iš į posėdį atsinešto lapelio.

Atsiprašiusi dėl savo poelgio aukos artimųjų kaltinamoji tvirtino, kad ji jaučia pasišlykštėjimą savo poelgiu ir jai sunku su ta našta gyventi.

Pareiškusi, kad jai buvo aptemęs protas, V. Lietuvninkaitė tvirtino supratusi, kad nėra didesnės bausmės už artimųjų praradimą.

V. Lietuvninkaitės ir V. Vaitiekaitytės tarti paskutiniai žodžiai nepadarė įspūdžio Nedos R. artimiesiems.

Nužudytos merginos močiutė Bronislava P. sakė, kad jei kaltinamosios būtų gailėjusios to, ką įvykdė, tai būtų parodžiusios, kur paslėpė likusias aukos palaikų dalis.

„Per visą teismo procesą nepastebėjau, kad nors vienos kaltinamosios skruostu būtų nubėgusi ašara. Jos taip ir nepasakė, kas ir kaip iš tikrųjų įvyko“, - po sakė vienturtės dukters netekusi Dalia R.

Per teismo procesą Nedos R. mama V. Vaitiekaitytės klausė, kodėl ji taip nekentė jos dukters. Vienintelės atžalos šiaulietė priminė apie raštelį, kurį tardymo izoliatoriuje V. Vaitiekaitytė siuntė V. Lietuvninkaitei.

„Taip tai pad*** ir reikia. Tegul užsip*** beieškodami kūno, gal kas kotletus išsikepė...“, - į pareigūnų rankas patekusio V. Vaitiekaitytės raštelio turinį teisme pagarsino Dalia R.

Teisme buvo pagarsinti ir kiti tardymo izoliatoriuje V. Vaitiekaitytės parašyti rašteliai, kuriais ji bandė nurodinėti, ką per tardymą turi sakyti V. Lietuvninkaitė.

Viename bendrininkei siųstame raštelyje V. Vaitiekaitytė bendrininkės klausė: „Ar tau ta padla nesivaidena?“.