Pirmieji sprogimai mūsų šalyje nugriaudėjo dar gerokai prieš 1990-ųjų kovą – nepriklausomybės paskelbimą. Per vieną privačių pokalbių buvę aukšti KGB darbuotojai prisiminė, kad dar sovietmečiu aidėjo paslaptingų sprogimų aidas.
Maždaug 1986 metais vieną vakarą Kauną sudrebino nekasdieniški garsai – buvo susprogdinta telefono būdelė.
Į šio sovietiniais laikais drastiško nusikaltimo vietą teko išskubėti net tuomečio Lietuvos SSR vidaus reikalų ministro pavaduotojui Marijonui Misiukoniui ir jo vadovaujamos iš profesionaliausių operatyvininkų surinktos grupės sekliams.
Šio nusikaltimo dalyviai neatskleisti iki šiol.
1989 metų gegužės 20-ąją 7 val. 50 min. Tauragės miesto centre susprogdintas 32 metų gėlių pardavėjas Jonas Liorančas, važiavęs savo automobiliu. Vyriškis žuvo iš karto. Kartu važiavęs jo tėvas Augustinas Liorančas buvo sunkiai sužalotas.
Nors būta įvairiausių versijų, nusikaltimo vykdytojai ir užsakovai iki šiol nesurasti.
1990–1991 metais vilnietis Algis Daraškevičius, tarp tuomečių sostinės reketininkų garsėjęs Kabluko pravarde, išgyveno net du pasikėsinimus, per kuriuos buvo panaudoti sprogmenys. Vestuvių dieną buvo susprogdintas vilniečio automobilis „Mazda” (tuomet niekas rimčiau nenukentėjo), o vėliau susprogo „Toyota” – tąsyk Kablukas apdegė.
Abu šie sprogimai surengti po to, kai Kablukas dėl kažkokių priežasčių ėmė nesutarti su anuomet Vilnių valdžiusios „Vilniaus brigados” lyderiais. Apie A. Daraškevičių sostinės kriminalistai jau senokai nieko negirdėjo. Kalbėta, kad vyriškis gyvena ir nežinoma veikla užsiima Airijoje.
1993-iaisiais šalį sudrebino net penki sprogimai, skirti Marijampolės, Klaipėdos, Vilniaus ir Šiaulių verslininkams bei banditams.
1994-aisiais sprogo trijų „Vilniaus brigados” ir Panevėžio Tulpinių gaujų narių transporto priemonės. Manoma, kad vienas minėtų sprogimų Vilniuje įvyko dėl aplaidumo: sprogmenys buvo skirti kitiems asmenims.
1997 metų gegužės 22 dieną Vilniuje po automobiliu „Volvo”, stovinčiu prie kaukazietiškų patiekalų restorano „Achtamar”, buvo įtaisytas sprogstamasis įtaisas ir nuotolinio valdymo aparatu susprogdintas. Per šį sprogimą sunkiai sužaloti žymūs to laikotarpio sostinės gangsterių klano atstovai – Vadimas Melničenka, pravarde Soldatas, ir Eldaras Gordeladzė. Iš automobilio liko metalo laužo krūva. Spėjama, kad 200–300 gramų sprogmuo buvo skirtas ne jiems, bet Eugenijui Svirneliui, geriau žinomam Geniuko pravarde.
Sprogdintojai manė, kad E. Svirnelis su minėtais vyrais pietauja kavinėje, tačiau tąsyk jo nebuvo. Nors tąkart išvengė jam skirto sprogmens, 1998 metų rugsėjį Geniukas mirė itin paslaptingomis aplinkybėmis, apsinuodijęs chlorofosu.
Kas jį nunuodijo, kriminalistams taip ir nepavyko išsiaiškinti.
Verta prisiminti, kad kišdami sprogmenis ne tik po automobiliais tarpusavio nesutarimus aiškinosi ir įvairių politinių judėjimų aktyvistai, savanoriai bei ultrapatriotais vadinti asmenys.
1994-ųjų lapkričio 6 diena – susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį.
1995 metų sausio 9-oji – sprogimas sugriovė Kauno rajone, Garliavoje, gyvenančio Juozo Poderio, kurį ultrapatriotai laikė stribu, dalyvavusiu tremiant žmones į Sibirą, namą.
1997 metų sausio 31-osios vakarą prie savo namų Kauno Šilainių rajone automobilyje susprogdintas buvusio Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Kauno apskrities teritorinio gynybos štabo viršininkas, atsargos kapitonas ir Valstybės saugumo departamento darbuotojas Juras Abromavičius.
Nežinomi nusikaltėliai prie jo „Volkswagen Passat“ pritvirtino maždaug 500 gramų heksogeno, dar vadinamo jūros mišiniu.
Kalbėta, jog susprogdintas J. Abromavičius prieš mirtį buvo surinkęs nemažai operatyvinių duomenų ir garso įrašų, atskleidžiančių, kad 1993-iųjų rudenį pakaunės Lekėčių miške vykęs savanorių maištas ir tilto per Bražuolę sprogdinimas 1994 metų rudenį sietinas su GRU (Rusijos vyriausiosios žvalgybos valdybos) veikla Lietuvoje.
Manoma, kad į šias skandalingas ir iki šiol sunkiai narpliojamas istorijas buvo įsivėlę kai kurie Kovo 11-osios Akto signatarai bei Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai, sovietmečiu artimai susiję su partijos nomenklatūra.
J. Abromavičiaus nužudymo aplinkybės pradėjo aiškėti beveik po dešimties metų – 2006-ųjų pradžioje apklausiant vieną liudytoją kitoje baudžiamojoje byloje. Prisidėjęs prie šio garsaus nusikaltimo buvo įtariamas ir buvęs Seimo narys Algirdas Petrusevičius. Nors tais pačiais metais jis nuteistas už tai, kad pardavinėjo šaunamuosius ginklus banditams, nuo kaltinimų dėl J. Abromavičiaus žūties jam pavyko išsisukti.
Revoliucionierius iš Šiaulių
Įžūliais sprogdinimais Lietuvą sudrebino ir 2005 metais kalėjime miręs šiaulietis Artūras Kibildis. Kalbėta, kad praeityje įtakingiausios Šiaurės Lietuvoje veikusios Princų gaujos vyrai A. Kibildį išvarė iš gimtojo miesto ir šis dėl to labai niršo.
Vėliau suradęs atramą klaipėdiečio S. Gaidjurgio gaujoje, jis surengė seriją sprogimų viešose Šiaulių vietose, prie policijos pastatų, o galiausiai – Mokesčių inspekcijoje.
Garsiausias A. Kibildžio išpuolis – 1998-ųjų balandžio 15-ąją įvykdytas sprogdinimas Šiaulių mokesčių inspekcijoje. Nors užtaisas buvo be skeveldrų ir ne itin galingas, sudrebėjo visas penkiaaukštis, aptrupėjo virš inspekcijos esančių butų sienos.
Kelios apdegusios, krintančių plytų sužalotos ir šoką patyrusios inspekcijos darbuotojos buvo skubiai išvežtos į ligoninę.
1998 metų pavasarį A. Kibildis buvo sulaikytas dėl Mokesčių inspekcijos Šiauliuose sprogdinimo ir daugiau laisvės nebeišvydo iki pat mirties.
Vėliau teisėsauga atskleidė, kad A. Kibildis organizavo ir Rusijos politiko Vladimiro Žirinovskio rėmėjo tabako pramonės magnato Genadijaus Dzenio bei jo asmens sargybinio nužudymą. 1997 metų sausio 17-ąją Maskvoje sprogus vieno daugiabučio namo stogvamzdyje įtaisytai bombai G. Dzenis žuvo iškart, o po kelių valandų užgeso ir jo palydovo gyvybė.
Vilniaus kriminalistai tvirtina, kad vienintelis iki šiol neatskleistas didžiulio atgarsio sulaukęs sprogdinimas – 1995 metų lapkričio 16-ąją susprogdinta dienraščio „Lietuvos rytas” redakcija sostinės Gedimino prospekte.
Šio ne tik politinių, bet ir kriminalinių motyvų turėjusio nusikaltimo užsakovai ir vykdytojai oficialiai neįvardijami, tačiau manoma, kad prie jo galėjo prisidėti ir ne vieną teroristinį aktą Lietuvos miestuose bei miesteliuose surengę ultrapatriotai iš Kauno.
Iš susprogdintos redakcijos pastato sklido kalbos, kad po šios užduoties įvykdymo bomberiai tą pačią naktį išjudėjo traukiniu iš Vilniaus į Rusiją.
Tačiau bene didžiausio atgarsio Lietuvoje ir Vakarų šalių bendruomenėse sulaukė prieš 18 metų nugriaudėjęs sprogimas šalia Vyriausybės rūmų Vilniuje.
Ištaškytas į gabalus
Saulėtas 1995-ųjų gegužės 26-osios rytas. Tuomet plačiai žinomas Vilniaus verslo pasaulio, susieto su banditais, veikėjas Rimantas Grainis, gimęs sostinėje 1963 metų birželio 14 d., su žmona Fatima Tatajeva (g.1968 m. Čečėnijos Respublikos sostinėje Grozne) pusryčiavo savo namuose sostinės centre, Vilniaus gatvės 9-uoju numeriu pažymėto daugiabučio namo bute, esančiame virš tuomet veikusios muzikos prekių parduotuvės „Rigonda”.
Šis butas priklausė R. Grainiui, kuris daugeliui anų dienų verslininkų buvo žinomas kaip vieno pirmųjų Lietuvoje įsteigtų komercinių bankų „Ekspres” akcininkas, taip pat daugeliui to laikotarpio apsukruolių milžinišką pelną sukrovusių verslo sandorių aktyvus dalyvis.
Po vėlyvų pusryčių, apie 11 valandą 45 minutės, R. Grainis prabangiu automobiliu „Mercedes-Benz 230 E” su žmona F. Tatajeva išriedėjo iš uždaro namo kiemo į Vilniaus gatvę. Pavažiavus maždaug šimtą metrų, tiesiog po Vyriausybės rūmų langais, nugriaudėjo galingas sprogimas.
Po automobiliu pritvirtintas V. Januškevičiaus pagamintas sprogmuo sudarkė R. Grainio kūną: jis patyrė dešinės juosmens pusės, sėdmens, šlaunies minkštųjų audinių sužalojimus, daugiaskeveldrinius abipusius dubens kaulų ir dešiniojo šonkaulio lūžius, plonžarnės ir šlapimo pūslės pažeidimus, dėl to išsivystė trauminis šokas, prasidėjo vidinis ir išorinis kraujavimas.
Po trijų dienų dėl patirtų sužalojimų R. Grainio gyvybė Šv. Jokūbo ligoninėje Vilniuje užgeso.
Nors tą vidurdienį nuo Vilniaus centrą sudrebinusios sprogimo bangos išdužo daug butų, valdiškų įstaigų langų, parduotuvių vitrinų, laimė, sprogmens skeveldros nepalietė bene judriausia miesto gatve važiavusių, žingsniavusių ar stotelėje visuomeninio transporto lūkuriavusių žmonių. Kad ir kaip būtų keista, nebuvo ir sužeistųjų.
Kartu su R. Grainiu važiavusi žmona F. Tatajeva išvengė menkiausių sužeidimų ar sprogmens skeveldrų įbrėžimų.
Sprogimo metu gurkšnojo arbatą
Praėjus beveik dviem dešimtmečiams nuo šio įvykio, ko gero, sunku suvokti, bet tuo metu, kai buvo susprogdintas R. Grainio „Mercedes” ir jame sėdintis jo savininkas, V. Januškevičius ramiai gėrė arbatą per keletą kvartalų nuo nusikaltimo vietos esančiuose savo namuose, patogiai įsitaisęs svetainėje.
„Įsivaizduokite, kaip tik tą akimirką, kai įvyko sprogimas, žmona su dukra lankėsi kažkur netoli tos vietos veikusioje parduotuvėje. Paskui jos pasakojo, kad abi išgirdo didžiulį trenksmą. Žmona parėjusi namo pusiau juokaudama pasakė: „Žinai, mes ten išgirdome tokį sprogimą, kad aš akimirką net pagalvojau, ar tai kartais nebus tavo darbas.” O aš jai nė trupučio nesutrikęs atsakiau: „Kaip aš ten galėjau būti, juk iš namų nebuvau net kojos iškėlęs”, – vieną 2012-ųjų rugpjūčio rytą Lukiškėse esančiame svečių kambaryje R. Grainio susprogdinimą atsiminė V. Januškevičius.
Krasnūchos chebros kerštas neįtikusiai valdžiai?
Tais metais Lietuvos premjeras buvo ir šeštajai šalies Vyriausybei vadovavo Adolfas Šleževičius. Tačiau 1993–1996 metais ministro pirmininko pareigas ėjęs politikas buvo priverstas atsistatydinti po to, kai 1995-ųjų gruodį Lietuvos banko valdyba paskelbė apie Lietuvos akcinio inovacinio banko veiklos sustabdymą.
Po kelių savaičių paaiškėjo, kad likus dienai iki banko žlugimo premjeras atsiėmė terminuotąjį indėlį iš minėto banko, neva galėjo pasinaudoti tarnybine padėtimi. 1996 m. pradžioje tuometis prezidentas Algirdas Brazauskas pareikalavo, kad premjeras atsistatydintų, tačiau A. Šleževičius nepakluso ir nesitraukė. Tuomet šalies vadovas savo dekretu pasiūlė Seimui jį atleisti. Kadangi Seimo dauguma tam pritarė, vasario 8 d. A. Šleževičius buvo atleistas iš premjero pareigų.
Ne vienus metus V. Januškevičius priklausė Krasnūchos bendruomenei (rajonas aplink Savanorių prospektą Vilniuje, sovietmečiu ten buvo Raudonosios armijos prospektas, iš čia ir kilo pavadinimas (išvertus į rusų k. raudonas – krasnyj). Jo kaimynystėje gyveno ir turtingiausiu šalies žmogumi laikomo Nerijaus Numavičiaus, vadinamojo „Vilniaus prekybos” dešimtuko vadovo, tėvai. Su jais Valera ir jo šeimos nariai palaikė formalius santykius kaip tos pačios laiptinės kaimynai.
„Tiesa, su Numavičiais mes turėjome trinties dėl pastogės, kurią jie buvo įžūliai užgrobę ir užmūriję vienintelį priėjimą prie ant stogo esančios kolektyvinės antenos, –pasakojo Valerijus. – Vėliau, jau po mano suėmimo, jie tą butą su pastoge pardavė.
Nežinau, kodėl jie taip padarė, gal manęs išsigando sužinoję, kuo verčiausi, o gal kur nors gražų namą pasistatė, juk jie garsėjo turtais. Vyresnysis Numavičius namų kieme statė savo „Opel Omega” šalia maniškės „Audi”.
Kartą jis minėjo, jog anksčiau turėjo kietą automobilį, bet nusibodo kariauti su mašinvagiais, tad tyčia nusipirko „Opel”, kad ramiai miegotų. Tuomet man tai atrodė keista, bet dabar aš jį suprantu. Saldus miegas kartais gerokai svarbiau už prabangą.”
Kalbama, jog Krasnūchos rajono senbuviai nenorėjo, kad į pirmąsias nepriklausomybę atgavusios šalies valdžios lyderių gretas sugrįžtų sovietiniai veikėjai. Verta prisiminti, kad iki Lietuvos atgimimo A. Šleževičius 1983–1989 metais buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) agropramoninio komplekso skyriaus vedėjo pavaduotojas. Dabartiniai Vyriausybės rūmai 1982–1990 metais buvo LKP CK būstinė, kurioje ir dirbo A. Šleževičius.
Galima pasvarstyti, kad kai kuriuos karingai nusiteikusius Krasnūchos rajono patriotus galėjo smarkiai įpykdyti toks netikėtas A. Šleževičiaus politinis persivertimas, o galiausiai ir sugrįžimas, šįsyk netgi kaip premjero, į tas pačias valdas sostinės centre. Tad galbūt minėtas sprogimas buvo tarsi įspėjamasis ženklas, kad „raudonieji” nepageidauja buvusių sovietų funkcionerių po 1990-ųjų perversmo didžiojoje valdžioje?
„Ar nemanote, kad R. Grainio „Mercedes” susprogdinimas 1995-ųjų gegužę šalia Vyriausybės rūmų galėjo būti prieš jus nukreiptas profesionaliai užmaskuotas teroristinis aktas?” – paklausiau tuomečio šalies premjero A. Šleževičiaus.
„Nemanau, – atsakė šeštosios Vyriausybės vadovas. – Jei sprogimas būtų buvęs nukreiptas į mane, to siekę vykdytojai turėjo tinkamiau orientuotis. Kiek pamenu, šis sprogimas driokstelėjo man būnant kelyje – važiuojant iš Seimo į Vyriausybės rūmus. Aišku, iškart sureagavome ir supratau, kad tai buvo skirta ne man. Žinoma, nuotaikos buvo prastos. Buvome pašiurpę, kad suįžūlėję nusikaltėliai drįsta sprogdinti net šalia Vyriausybės rūmų.”
Pastaraisiais metais A. Šleževičius specializuojasi versle, susijusiame su technologine įranga. Anot jo, užsiima tuo, ką geriausiai mokėjo iki darbo Vyriausybėje ir per visą savo gyvenimą.
Kaip prisimena tuometis premjeras, tai buvo visais požiūriais sudėtingas laikas. Tada A. Šleževičių pasiekė žinios, kad Šiaurės Lietuvoje karaliavęs mafijos tėvu vadinamas Vidas Antonovas ateidavo reikalauti duoklės net į valstybines įmones.
„Bet visiškai nekontroliuojamą nusikalstamumo augimą tuomet pavyko pristabdyti net ir turint itin menkas lėšas, – teigė vienas aukščiausių to meto valdžios atstovų. – Nusikaltėliai buvo suaugę su teisėsaugos organais. Tai pats pavojingiausias reiškinys, nes nežinai, kiek teisėsauga tarnauja paprastiems žmonėms, o kiek nusikaltėliams. Šiais laikais nusikalstamumo kontrolės prasme situacija yra palankesnė.”
A. Šleževičius, apmąstydamas savo, kaip premjero, praeitį, pareiškė, kad tuomečiams šalies verslininkams buvo kur kas lengviau. „Tada bandžiau įdiegti, kad būtina maksimaliai sumažinti valstybės tarnautojų kišimąsi į privatų verslą, – kalbėjo jis. – Siekta, kad valdininkai turėtų mažesnę įtaką sprendžiant licencijų suteikimo klausimą.
Tuomet buvo tokia situacija, kad kai kurie gudraujantys politikai rezoliucijomis sprendė, kam leisti ar neleisti išvežti žemės ūkio produktus iš Lietuvos. Vieniems buvo leidžiama išvežti dešimt tonų kopūstų, kitiems – penkias tonas bulvių. Teko aiškinti, kad tokiu keliu einant gero verslo nelabai padarysi.
Juk efektyviausia rinka – tai laisvoji rinka. Nepaisant įvairių politikų nuomonių, esu gana patenkintas tokiu šaliai sudėtingu laikotarpiu pasiektais rezultatais. Tais metais Lietuvoje buvo apstu audringų įvykių – Bražuolės tilto susprogdinimas, pakaunės įvykiai ir savanorių maištas, bankų destabilizavimas, centrinio banko veikla buvo nukreipta ne ten, kur reikėjo.”
Šiandien buvęs premjeras A. Šleževičius geležinkelio tilto per Bražuolės upelį susprogdinimą vertina kur kas rimčiau nei sprogimą Vyriausybės rūmų pašonėje.
„Bražuolės įvykis atrodė rimtesnis, nes buvo nuverstas traukinys, – aiškino vilnietis. – Daugmaž žinomas minėto teroristinio akto vykdytojų ratas. Bet šio juodojo scenarijaus autoriai, mano žiniomis, šantažuoja politikus. Kitaip sakant, buvo sudarytas sandoris su dabartiniais politikais: jūs mūsų neliečiate, kad nepasakytume visuomenei daugiau nei reikėtų pasakyti.”
Ypač galingas sprogimas
Paklaustas, ar nesibaimino, kad 1995-ųjų gegužę jo rankomis padėto sprogmens susprogdintas „Mercedes” sostinės centre galėjo palikti krūvą lavonų ar net kliudyti šalia Vyriausybės rūmuose posėdžiaujančius aukščiausius šalies valdininkus, V. Januškevičius sakė: „Atvirai pasakysiu: kai užsiėmiau tokiu darbu, man buvo visiškai nesvarbu, kas tie žmonės, kuriems skirtos kulkos ir sprogmenys. Tau už tai moka pinigus, ir pasidaro nebesvarbu, ar jis mafijos bosas, ar kokios nors verslo korporacijos prezidentas. Na, jei politiką ar ministrą būtų užsakę, gal būčiau atsisakęs. Juk per daug triukšmo būtų.
Bet jei buvo žmonės, susiję su kriminaliniu pasauliu, man buvo tas pat, kas jie tokie. Ankstesnė patirtis parodė: prieš ginklą neturi reikšmės pasirinkto objekto raumenų dydis, autoritetas, laikysena ar savimonė. Sprogstamieji užtaisai sulygina visus. Jie vienodai miršta nuo kulkų, kad ir kas būtų. Dėl to man buvo visiškai tas pat.
Man sumokėdavo, ir aš turėdavau atlikti užsakovų užduotį. Tuo metu toks buvo mano pragyvenimo šaltinis. Na, darbas toks buvo... Negeras, bet toks buvo. Tą dieną aš tikėjausi, kad su R. Grainiu važiuos tik jo asmens sargybiniai.”
Kruvini kadrai
Ką tik sprogusio automobilio nuolaužos, kraujas, raudos – tą dieną visą šalį sukrėtusią dramą įamžino vienas seniausiai Lietuvos žiniasklaidoje besidarbuojančių fotografų Paulius Lileikis, tuomet dirbęs dienraštyje „Lietuvos rytas”.
Tą 1995-ųjų gegužės 26-osios vidurdienį jis fotografavo nuo pirmųjų minučių po nelaimės iki pat akimirkos, kai įvykio vietą žaibiškai aptvėrė ir smalsius žiūrovus išvaikė netrukus atskubėję policijos pareigūnai.
Tikriausiai ne vienas apie R. Grainio susprogdinimą skaitęs žmogus vis dar prisimena kitą dieną dienraščio „Lietuvos rytas” pirmajame puslapyje pasirodžiusį didelį straipsnį apie žudikų taikiniu tapusį verslininką.
Šis žurnalistinis tyrimas buvo iliustruotas fotografija, kurioje aiškiai matyti, kaip F. Tatajeva šaukia, o jos pietietiškos išvaizdos brolis M. Tulajevas susirūpinęs laiko sąmonę prarandančio R. Grainio, sėdinčio prie sprogmens sumaitoto automobilio vairo, galvą.
Mano akimis, tai vienas įspūdingiausių nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos istorijoje užfiksuotų kadrų iš šiurpių nusikaltimų ir nelaimių vietose padarytų fotografijų kolekcijos.
Minėti kadrai yra ir šios knygos puslapiuose.
Visiškai atsitiktinai R. Grainio sprogimo vietoje atsidūręs fotografas su tuomete dienraščio korespondente Ramune Sakalauskaite buvo gavę eilinę redakcijos užduotį ir ką tik savo automobiliu pajudėjo iš netoliese esančios „Lietuvos ryto” redakcijos kiemo.
„Vos tik išvažiavę iš redakcijos kiemo pasukome, ir įvyko tas sprogimas. O, velnias, galvoju. Aplinkui esančiuose pastatuose išdužo langai, aš išpuoliau į lauką. Mašiną numečiau kur pakliuvo. Bėgau apžiūrėti tų namų. Bet žiūriu, kad mašina rieda, tas „Mercedes”, – prisimena fotografas P. Lileikis. – Pribėgau ir pradėjau fotografuoti.
Deja, visko, ką tada man pavyko įamžinti, net ir šiandien negalėčiau atiduoti spaudai. Ir nereikia. Ten krauju viskas buvo aptaškyta, R. Grainio kūnas išdraskytas.
Gerai, kad nespalvotos juostos tais laikais dar buvo, nes spalvotas būtų nekas žiūrėti.”
Po sprogimo – atokvėpis pajūryje
Praėjus kelioms savaitėms po sprogimo Vilniaus centre Valera su žmona ir mažamete dukra išvyko pailsėti į Šventąją. Rengiant šią knygą man teko stebėti šių atostogų vaizdus, gautus iš asmeninio V. Januškevičiaus videoarchyvo.
Daugeliui turbūt atrodo, kad po tokio „šlapio reikalo” pagrindinis vykdytojas turėtų poilsiauti viename prestižinių užsienio kurortų esančioje prašmatnioje viloje ant jūros kranto. „Kokie dar užsieniai? Jūs juokaujate? Paprasčiausiai nebuvo pinigų, todėl pasirinkau pigiausią variantą – keliasdešimt litų kainavusią nakvynę triviečiame kambarėlyje pajūrio namelyje”, – sakė Valerijus.
Valera su artimiausiomis moterimis 1995-ųjų vasarą apsistojo kasmet apie atostogas Baltijos jūros pakrantėje svajojančių darbininkų ir jų atžalų pamėgtame Šventosios kurorte, kukliai atrodančių namelių komplekse. Poilsiaudamas jis nepuotaudavo kurorto kavinėse: valgė žmonos pagamintus cepelinus ir užsigerdavo limonadu.
Iš minėtų atostogų vaizdo medžiagos bene labiausiai į atmintį įsirėžė fragmentas, kai Valera su vaizdo kamera rankose seka paskui linksmai nusiteikusias savo žmoną ir dukrą, o viena jų nešasi radijo imtuvą, iš kurio garsiai skamba populiarus to laiko radijo stočių hitas – ir šiandien maloniai nuteikianti britų popžvaigždės Eltono Johno baladė „Can You Feel The Love Tonight” („Ar tu jauti šiąnakt mano meilę?”).
Stebėdamas tokią sceną nė neįtartum, kad šis rūpestingas vyras ir tėvas būtų galėjęs surengti vieną didžiausio atgarsio sulaukusių žmogžudysčių Lietuvos teisėsaugos istorijoje.
Tačiau, kaip V. Januškevičius teigė Lukiškių kalėjime, minėtos 1995-ųjų vasaros atostogos jam neteikė jokio džiaugsmo.
„Dažniausiai šeimos archyvuose manęs nebūdavo.
Aš taip elgiausi sąmoningai, nes maniau, kad įsiamžinti neprotinga. Juk po to mane gali surasti policija. Todėl vengiau filmuotis, fotografuotis bendrose nuotraukose. Tačiau tos vasaros atostogų pajūryje vaizdo medžiagoje žmonos paprašytas trumpam šmėkščioju. Iš filmuotos medžiagos matyti, kad buvau nelabai linksmai nusiteikęs.
Prie jūros vykau prispaustas būtinybės, nes to labai norėjo žmona”, – neseniai išleistoje D. Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis” prisipažino V. Januškevičius.
