Gali būti, kad jį atstūmusią mylimąją 25 metų Dainą Juškevičiūtę nužudęs 30-metis V. Albokas laisve mėgaujasi užsienyje.
Atsidurti ten nebuvo jokių kliūčių – jis atgavo dokumentus, o giminaičiams Klaipėdos apygardos teismas grąžino 50 tūkst. užstatą.
Nebandė vilkinti proceso
Nužudytos medikės internės D. Juškevičiūtės artimieji ir draugai negali suvokti, kaip V. Albokas sugebėjo taip suminkštinti Klaipėdos teisėjų širdis, kad jam buvo plačiai atverti vartai į laisvę.
Gal juos trikdė tai, kad trūko tiesioginių nusikaltimo įrodymų? Gal V. Alboko elgesys teisme neleido prasprūsti abejonei, kad jis galėtų pasislėpti nuo bausmės?
V. Albokas nuolat tikino, kad neketina slėptis, uoliai vykdė teismo įpareigojimus, visada laiku atvykdavo į Klaipėdos apygardos teismo posėdžius, neieškojo priežasčių vilkinti procesą, nepažeidė skirtų kardomųjų priemonių.
Prokuroro neišgirdo
Klaipėdos prokuroras Aurelijus Stanislovaitis prašė V. Albokui skirti 12 metų nelaisvės ir suimti teismo salėje: „Jo motina gyvena ne Lietuvoje, brolių ar seserų jis neturi, artimai bendrauja tik su teta. Tai rodo, kad V. Albokas nėra labai stipriai susijęs su Lietuva, tad bet kada gali iš čia išvykti ir pasislėpti.”
Tačiau į šį prašymą teisėjų kolegija, vadovaujama Lino Pauliukėno, neatsižvelgė.
Gal teisėjai visiškai pasitikėjo V. Alboko atskiruoju prašymu Aukščiausiajam teismui – palikti jį laisvėje, kol byla bus nagrinėjama kasacinėje instancijoje?
Jis tikino, kad niekur nesislėps ir nebėgs net ir tuo atveju, jeigu kasacinis skundas nebus patenkintas.
Ekspertas privertė susigūžti
Nužudytosios tėvams nuostabą kėlė V. Alboko pasipūtėliškumas. Proceso pradžioje jis dažnai sėdėdavo teisiamųjų suole neva atsipalaidavęs – ištiesęs kojas, vos ne gulėdamas.
Tik bylos nagrinėjimui persiritus į antrąją pusę, kai ekspertas paaiškino, kad ant kaltinamojo batų rasta nužudytos merginos drabužių, kuriais ji vilkėjo paskutinę gyvenimo dieną, dalelių, vyras pasikeitė – tarsi susigūžė.
Šalia nuolat būdavo mergina
Tačiau už teismo sienų V. Albokas jautėsi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę, – džiaugėsi gyvenimu ir merginų dėmesiu.
V. Alboką ne kartą teko sutikti įvairiuose uostamiesčio renginiuose – mados festivaliuose, Klaipėdos jūros šventėje. Minioje jis išsiskirdavo ne tik aukštu ūgiu ir sportiška išvaizda.
Vyras iš rankų niekada nepaleisdavo fotoaparato ir nuolat juo spragsėdavo.
Šalia V. Alboko nuolat būdavo ir kokia nors mergina.
Merginų jis nuolat ieškojo ir pažinčių svetainėse.
„Man 30 metų. Esu 196 centimetrų ūgio, 104 kg svorio, atletiškas, rudų akių. Išsilavinimas – vidurinė, profesinė ir gyvenimo mokykla. Pomėgis – kinas, menas, stovyklavimas. Humoro jausmas – keistas. Ieškau merginos nuo 18 iki 25 metų”, – rašoma dar išlikusiame skelbime.
Kitoje svetainėje jis vilioja merginas, norinčias fotografuotis. Pastarąjį kartą joje V. Albokas buvo apsilankęs balandžio 7 dieną.
Prisiekinėjęs, kaip mylėjo Dainą ir visokiausiais būdais stengėsi ją susigrąžinti, V. Albokas savo širdies skausmą tuo pat metu jau liejo naujoms bičiulėms. Ir nužudymo dieną jis visą popietę su nauja drauge vaikštinėjo pajūriu.
Nesutikdavo fotografuotis
„Lietuvos ryto” žurnalistei po ilgų įkalbinėjimų pavyko du kartus pasišnekėti su V. Alboku. Pirmasis pokalbis vyko jo namuose Gargžduose.
Vyras neseniai buvo išleistas iš areštinės. Sulaikytas praėjus kelioms valandoms po nusikaltimo, jis ten praleido dešimt dienų.
Butas priklauso V. Alboko motinai. Čia jis kelias savaites gyveno kartu su Daina.
Tačiau vieną sekmadienį grįžęs iš Rietavo ant stalo rado jos paliktą laiškelį: „Tu – geras žmogus, bet mūsų keliai skirtingi.”
Mergina paliko ir sidabrinį sužadėtuvių žiedą, kurį V. Albokas buvo padovanojęs.
Tąkart į Gargždus nuvykome kartu su fotografu, bet V. Albokas fotografuotis nesutiko ir paprašė, kad bendradarbis palauktų kieme, o kalbėtume tik dviese. Ir vėliau per teismo posėdžius jis visą laiką stengėsi slėpti veidą.
Žemino išlaikytinio etiketė
Antrą kartą susitikome 2011 metų balandį. Iki to laiko V. Albokas dar beveik pusmetį gyveno už grotų, kol buvo paleistas už užstatą. Nužudymo byla jau buvo pradėta nagrinėti.
Pagrindinis motyvas, dėl kurio jis sutiko kalbėtis antrąkart, buvo ne žiaurūs kaltinimai mylimosios nužudymu.
V. Alboko savimeilę skaudžiai užgavo tai, esą teisme buvo žeminamas jo vyriškasis orumas.
Žuvusiosios artimieji V. Alboką prilygino moterų išlaikytiniui. Į susitikimą kaltinamasis atėjo nešinas banko išklotinėmis, kuriomis norėjo įrodyti, kad pinigų turėjo pakankamai.
– Pamatysite, teisme paaiškės, kad Dianos artimieji daug ką perdėjo, tiksliau, sakė netiesą.
Jos tėvų mesti kaltinimai, kad buvau Dianos išlaikytinis, mane sukrėtė labiau negu kaltinimai žmogžudyste. Prie pastarųjų jau pripratau.
Kai skaitau komentarus internete, man tiesiog darosi baisu, kaip esu menkinamas ir niekinamas. Norisi nusimesti visą tą purvą nuo savęs.
– Kokios buvo jūsų pajamos?
– Tuo metu dirbau Krašto apsaugos savanorių pajėgose posto budėtoju.
Per mėnesį į rankas gaudavau tūkstantį litų ir daugiau. Su teta kiekvieną sekmadienį važiuodavau į Rietavo turgų – sukraudavau ir iškraudavau prekes, padėdavau, kiek tik reikėdavo.
Už tai kas savaitę gaudavau po 200 litų. Jei pritrūkdavo pinigų, paremdavo mama, kuri dirba Anglijoje. Finansinių nepriteklių niekada nejutau.
– Jums pažerta kaltinimų, kad buvote ne tik bedarbis, bet ir bemokslis.
– Baigiau vidurinę, profesinėje mokykloje įgijau restauratoriaus specialybę, bet tokio darbo nesuradau. Kodėl nesimokiau toliau?
Neturėjau aiškių siekių, tiksliai nežinojau, ką norėčiau studijuoti. Fotografavau, tikėjausi savo gyvenimą susieti su šia veikla.
– Jau daugiau kaip metai jūs kaltinamas buvusios draugės nužudymu. Pusę metų praleidote už grotų. Kaip jaučiatės?
– Turėjau apsčiai laiko apsiprasti. Dabar pats teismo procesas man atrodo grynas formalumas.
Esu kaltinamas žiauriu nusikaltimu. Suprantu, kad reikia ką nors nuteisti.
Manau, viskas susidėlios į vietas ir man tai nesibaigs bloguoju.
– Tikitės, kad jūsų teisybė bus įrodyta?
– Žinau, kad esu nekaltas. Tą dieną toje vietoje nebuvau.
Nežinojau, kur ji nuomojasi butą. Skaičiau bylą. Ten prieš mane nieko nėra.
– Nuo pat pradžių prašėte, kad būtumėte ištirtas melo detektoriumi.
Tačiau po tyrimo specialisto išvados nebuvo jums palankios – teigta, jog nebuvote nuoširdus ir atviras.
– Nenoriu to žmogaus kaltinti, bet jo išvados nuvylė.
Susidarė įspūdis, kad specialistas susipažino su byla ir remdamasis jos medžiaga surašė man nepalankius atsakymus.
Kai išgirdau teisme pateiktus tyrimo rezultatus, apėmė jausmas, kad mane bandoma pakišti po velėna.
– Turėjote daug laiko apmąstymams. Kas vis dėlto nužudė Dainą?
– Neįsivaizduoju. Daina turėjo daug paslapčių, kurių man neatskleisdavo, mažai apie save pasakojo.
Kartą ji prasitarė, kad buvo kažkokių problemų, kažkas kelyje blokavo jos automobilį.
Tačiau apie tai tik užsiminė probėgšmais ir, kaip dažnai atsitikdavo, atsitvėrė nuo manęs tylos siena.
– Jums bandoma klijuoti ir mergišiaus etiketę.
– Nežinau, kodėl žmonėms taip atrodo. Aš fotografuoju merginas, kartais jos šiek tiek mažiau apsirengusios.
Nuo kiekvieno žmogaus požiūrio priklauso, kokių minčių kyla.
Tačiau su tomis merginomis nesu turėjęs jokių artimesnių santykių. Man paprasčiausiai patinka fotografuoti, pačiam pasidžiaugti rezultatu ir kitiems parodyti. Manau, šis mano pomėgis – ilgam.
– Kaip jums dabar slenka laikas?
– Norėčiau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, kad būtų sudėlioti visi taškai ir paskelbtas nuosprendis.
– Turite daugybę Dainos nuotraukų. Ar perdavėte diskelį jos tėvams?
– Siūliau, bet jie nepanoro. Aš tas nuotraukas norėjau ištrinti, bet paskui sukėliau į tolimą kompiuterio kampą.
– Ar aplankėte Dainos kapą?
– Nežinau, kokiose kapinėse ji palaidota.
Medikė rasta nužudyta nuomojamame bute
* 25 metų kaunietė D. Juškevičiūtė (nuotr.) rasta negyva Klaipėdoje, nuomojamame bute, 2010 metų sausio 22 dieną.
* Pasmaugtos dukters kūną pirmoji išvydo jos aplankyti atvažiavusi motina. Žadėjusi ją pasitikti autobusų stotyje Daina nepasirodė.
* Vytautas su Daina susipažino 2009 metų rudenį, kai ji atvyko į internatūrą Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Gruodį dvi savaites pora gyveno V. Alboko bute Gargžduose. Vieną dieną Daina nieko nesakiusi išsikraustė.
* Priblokštas V. Albokas stengėsi išsiaiškinti, kas atsitiko: siuntė žinutes, ateidavo į ligoninę per Dainos budėjimus, skambino, atsiprašinėjo ir tikėjosi, kad viskas grįš į senas vėžes.
* Paskutinį kartą jie susitiko likus savaitei iki tragedijos. Daina atvažiavo į Gargždus ir susirinko savo likusius daiktus.
* Apžiūrėjus tragedijos vietą apiplėšimo versija atmesta – nieko nedingo.
