Tai liudija Adelės (vardas pakeistas) iš Šiaurės Lietuvos istorija. Ji į sukčių rankas dirbti baisiomis sąlygomis sunkiausius darbus atsidavė keturis kartus. Pareigūnų teigimu, išvykti neišsilavinusią, iš kaimo kilusią moterį vertė pinigų trūkumas.
Nepaisydama ankstesnių negandų, ji ir vėl ketina ieškoti darbo užsienyje.
Negaudavo nė euro
Paskutinį kartą mergina dirbo Ispanijoje, apelsinų plantacijoje. Adelė šį darbą rado per skelbimus. Keliasdešimt žmonių iš Lietuvos važiavo ten, tikėdamiesi gero užmokesčio.
Juos apgyvendino greta plantacijų iš lentų suręstose palapinėse. Teritoriją saugojo apsaugininkai, darbininkai negalėjo iš jos išeiti. Žmonių pasai bei mobilieji telefonai buvo paimti. Jie patys – sukiršinti tarpusavyje.
Už darbą darbininkai negaudavo nė euro. Plantacijos savininkai įtikinėjo, kad atvežtieji uždirba vien maistui ir pastogei. Net pildydami dokumentus dėl socialinių išmokų žmonės turėdavo nurodyti darbdavių sąskaitas.
Adelė neapsikentė. Pergudravo plantacijos apsauginį ir pabėgo. Nusigavo iki Lietuvos ambasados ir paprašė bilieto namo. Ambasados darbuotojai išklausinėjo merginą. Norėjo įsitikinti, ar ji turi teisę į nemokamą bilietą – ar tikrai buvo išnaudota.
Tik papasakojusi savo istoriją, mergina suvokė, kad pateko į vergiją. Pareigūnams Lietuvoje ji prisipažino, kad prieš tai dar tris kartus užsienyje dirbo panašiomis sąlygomis.
Gamyklose ir ūkiuose Vokietijoje, Olandijoje ir Čekijoje jai kliūdavo sunkiausi darbai. Visose darbo vietose ji negaudavo jokio atlyginimo.
Į tyrėjų klausimus Adelė atsakinėjo skubiai, ilgai nesigilindama. Sakė, kad vėl važiuos į užsienį. Lietuvoje jai nėra ką veikti. Ji bandė ieškoti bet kokio darbo savo mieste, tačiau nerado. Pareigūnai įtaria, kad mergina turi protinę negalią.
Vergovė suvešėjo per krizę
Priverstinis darbas – tai darbas nežmoniškomis sąlygomis. „Kai žmonės dirba ir gyvena toje pačioje vietoje, dirba ilgiau nei leidžia šalies įstatymai, atlygį gauna mažesnį už minimumą, negali susitikti su gydytoju, teisininku, vertėju, yra izoliuoti, nuolat kontroliuojami – tai yra priverstinis darbas“, - pasakojo Vidaus reikalų ministerijos Visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimo skyriaus patarėja Reda Sirgedienė.
Dar vienas požymis – bauginimai. „Savininkai ar kelionės organizatoriai grasina, sako, kad būsi nusikaltėlis, jei kreipsiesi kažkur. Jie liepia niekam nepasakoti apie darbo sąlygas, atima dokumentus“, - sakė R. Sirgedienė.
Lietuvos policija pernai pradėjo 11 ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis. 2 iš jų buvo dėl priverstinio darbo. Tai vieni pirmųjų tokių ikiteisminių tyrimų.
Krizė labai paskatino žmonių išnaudojimą užsienyje. 2011 metais buvo pradėtas 21 ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis.
Ne visi nukentėjusieji kreipiasi į teisėsaugą. Kartais pareigūnų klausiami net neigia, kad nukentėjo. „Būna, kad išnaudotas žmogus teisme sako, kad jis nenukentėjo. Esą toje šalyje turėjo darbo, geresnes nei čia pajamas ir vėl nori važiuoti į užsienį“, - sakė R. Sirgedienė.
Kitose šalyse atliekama tyrimų ir dėl elgetavimo, įtraukimo į nusikalstamas veikas, įvaikinimo. Baltijos jūrą supančias šalis kartu kovoti prieš prekybą žmonėmis ragina ES Baltijos jūros regiono strategija.
Skelbimuose – signalai apie išnaudojimą
Verta suabejoti darbo užsienyje skelbimais, kai:
- nereikia jokios kvalifikacijos;
- nereikia mokėti užsienio kalbos;
- siūlomas didesnis nei kvalifikuotų darbuotojų toje šalyje atlyginimas;
- siūlomas greitas uždarbis;
- galima įsidarbinti trumpam laikui;
- siūlomas darbas jaunoms merginoms už didelį atlygį „ir daugiau niekas nesvarbu“.
