Daug kartų už plėšimus ir kitus nusikaltimus teisti lentvariečiai prisipažino gruodžio 15-osios vakarą žiauriai sumušę prie geležinkelio stoties sutiktą Kauno technologijos universiteto studentą K. Sendziką ir atėmę iš jo daiktus.
Kol kas šiems nusikaltėliams iškelta byla tik už apiplėšimą, nes vaikino kūno nepavyksta aptikti.
Užpuolikai tvirtina apie 22 valandą palikę K. Sendziką gulintį ant žemės ir nuėję savais keliais.
Tačiau smurtautojai painiojosi pasakodami, kur jie buvo ir ką veikė po egzekucijos.
Angelė Sendzikienė įtaria, kad sūnų palikę nusikaltėliai vėliau nusprendė jį nužudyti.
Pasivyti po sumušimo sunkiai einantį vaikiną nebūtų sunku.
Paskutinis Karolį gyvą matė Lentvario geležinkelio stoties darbuotojas – apie vidurnaktį vaikinas jo paklausė, kaip iškviesti taksi, o paskui nužingsniavo palei geležinkelį nusidriekusia Dzūkų gatvele.
Ją nuo nuošalaus vandens telkinio skiria 200 metrų.
K. Sendziko tėvai po sūnaus dingimo atkreipė dėmesį į įskilusio ledo žymę šio tvenkinio pakraštyje – atrodė, kad neseniai kas nors jį būtų prakirtęs.
Tačiau pareigūnai šioje vietoje kūno neieškojo.
K. Sendzikas vyko pas draugę, gyvenančią maždaug 5 kilometrai nuo Lentvario, bet išlipęs iš traukinio šio miesto geležinkelio stotyje pavėlavo į paskutinį autobusą.
Netoli prekybos centro „Maxima” prie K. Sendziko prikibo du nepažįstami vyrai.
Vildamasis, kad užpuolikai jį paleis, kai gaus svaigalų, K. Sendzikas nupirko jiems degtinės.
Bet užpuolikai neatlyžo. Išėjus iš parduotuvės į nuošalią aikštelę šalia apleistų pastatų, jie ėmė mušti vaikiną.
Egzekucija, anot pačių įtariamųjų, truko apie 15 minučių.
Budeliai kartais nustodavo daužyti ant sniego gulinčią auką, bet netrukus smūgiai vėl pasipildavo.
K. Sendzikas bandė bėgti, bet prisiviję plėšikai jį čia pat pargriaudavo ir toliau tarsi mėgaudamiesi daužydavo.
