- Gruodžio 3-iąją sukanka dveji metai, kai be žinios dingo jūsų sūnus Vaidas. Vėliau buvo rastas jo kūnas. Kaip ši netektis pakeitė jūsų šeimos gyvenimą?
- Iki tragiškos gruodžio 11-osios, kai netoli mūsų namų esančiame miške, automobilyje, buvo rastas žiauriai nužudytas Vaidas, gyvenome ramų gyvenime. Stengėmės nesikišti į kitų žmonių asmeninius gyvenimus, džiaugėmės vieni kitais. Net ir kilęs vadinamasis „pedofilijos“ skandalas, vėliau virtęs žudynėmis, mūsų namuose nebuvo aptarinėjamas. Mano vyras Albertas – teisininkas, jis nuolat kartodavo, kad visas prielaidas privalo išsamiai ištirti teisėsaugininkai, o vėliau įvertinti teismas.
Kai be žinios dingo Vaidas, nekilo net menkiausių minčių, kad galėjo atsitikti kažkas tragiško. Nors mūsų šeimą iki tragedijos slapta sekė Neringos Venckienės šalininkai, Klonio gatvėje prie jos tėvų namų budėdavę žmonės, net į galvą neatėjo, kad jie galėjo kažkaip prisidėti prie sūnaus dingimo. Tiesiog svarstėme įvairias versijas, kol galiausiai Vaidą radome nušautą jo automobilyje.
Nuo tos dienos viskas kardinaliai pasikeitė. Nesu kerštingas žmogus, tačiau negaliu atleisti tiems, kurie iš manęs atėmė sūnų. Sunku žodžiais apsakyti tą netekties širdgėlą, kurią jaučiu, baisus skausmas drasko ir sielą, ir kūną. Ir taip diena iš dienos. Nuo šiol gyvenu tam, kad žudikai, organizatoriai ir šmeižikai būtų nustatyti. Mano rytas prasideda ritualu, kurio išmokė artimas Bulgarų aiškiaregės Vangos draugas ir mokinys, tai yra mano nežmoniško skausmo siuntimas žudikams, organizatoriams, šmeižikams bei visiems nusikaltėlius palaikantiems asmenims, jų vaikams ir anūkams. Taip praeina ir mano vakarai, o neretai - ir naktys.
Kalėjimas šiems asmenims, mano manymu, - ne bausmė, o kurortas. Aš ir kiti nekaltai nužudytų žmonių artimieji visą gyvenimą jausim nežmonišką skausmą, todėl vienintelis mano troškimas - kad visi, kokiu nors veiksmu ar žodžiu prisidėję prie šio kruvino šou, jaustų mūsų visų skausmą. Ir kai pajus šį nežmonišką skausmą, tegul žino, kad ant jų užkrito antklodė, permirkusi nekaltų aukų krauju, artimųjų ašaromis ir didžiuliu skausmu.
- Prieš žūtį Vaidas ir visa jūsų šeima buvo sekami, jums grasinta. Teisėsauga nustatė, kad tai darė N. Venckienės šalininkai. Iš karto po jūsų sūnaus kūno radimo internete pasirodė komentarų, esą jis buvo tas trečiasis pedofilas vardu Aidas. Kaip vertinate šią įvykių seką?
- Iš įvairių, pradžioje dėmesio galbūt nevertų įvykių sekos galima sudėlioti mozaiką. Tuomet ima aiškėti, kas už viso to stovi. Pažvelkime į neseniai po mirties reabilituoto Andriaus Ūso tragediją.
Žmogus pradžioje buvo apšmeižtas, pavadintas pedofilu, sugriautas jo gyvenimas. Jis buvo sekamas, prie jo namų taip pat padėti laidotuvių vainikai. Po kurio laiko jis tragiška žuvo - važiuodamas keturračiu motociklu įlėkė į pakelės griovį ir jame nuskendo. Dabar, kai vadinamoji „pedofilijos“, o tiksliau sakant – šmeižto ir kliedesių byla baigta nagrinėti, kai priimtas velionį A. Ūsą išteisinantis nuosprendis, pamažu ima aiškėti, kas sukūrė šį, ne vieno žmogaus gyvybę nusinešusį ir visuomenę suskaldžiusį skandalą.
Dėliodama šio kruvino šou mozaiką remiuosi daugelio ikiteisminių tyrimų surinkta medžiaga, su kuria esu teisėtai susipažinusi. Mūsų šeimos įvykių chronologija: 2009 m. vasarą D. Kedys įtraukė mano šeimą į savo keršto sąrašus, 2010 m. vasario 10-ąją TV3 laida „Akistata“ parodė fotorobotu padarytą portretą, galimai pagal mano sūnaus nuotrauką kurtą N. Venckienės namuose, bei kvietė visuomenę aktyviai dalyvauti trečio pedofilo Aido medžioklėje. 2010 m. rugjūčio17-ąją prie mūsų namų buvo padėti laidotuvių krepšeliai.
Visą 2010 m. vasarą ir rudenį vyko intensyvus mūsų šeimos sekimas. 2010 m. gruodžio 3-iąją dingo sūnus. Visai neseniai gavau gana tikslių duomenų apie „pedofilijos“ skandalo pradžią bei jo pilkuosius kardinolus, kurie bet kokia kaina siekė savo kliedesius pateikti kaip tikrus faktus.
- Gal galite įvardinti tuos žmones?
- Deja, kol kas to dar negaliu padaryti. Visa informacija perduota teisėsaugai, tikiuosi, kad pareigūnai ją tinkamai įvertins ir ištirs. Galiu pasakyti tik tiek, kad informacija, kuria disponuoju, leidžia atsakyti į klausimus, kurie mano sūnus šmeižto bei nužudymo istorijoje labiausiai intriguoja.
Pripažinsiu, lankiausi Rusijoje, buvau susitikusi su keliais ekstrasensais, taip pat atokiame Uralo kalnų kaime gyvenančiu šamanu. Tai žmonės, padedantys Rusijos teisėsaugai aiškintis ypač sunkius nusikaltimus. Jiems parodžiau kai kurių mane dominančių asmenų nuotraukas. Neįtikėtina, tačiau keli skirtingi žmonės man pateikė tuos pačius atsakymus, taip pat nurodė ir kitus, galimai prie mano sūnus nužudymo prisidėjusius veikėjus, kurių anksčiau net neįtariau. Ėmė aiškėti tam tikri dalykai, apie kuriuos anksčiau net negalvojau, pasirodo tas „pedofilijos“ skandalas turi kur kas niekšiškesnę potekstę, tai įrankis, kuriuo tam tikri veikėjai pasiekė savo niekingus tikslus.
- Pripažinkite, Uralo kalnuose gyvenančio šamano bei Rusijos ekstrasensų kompetencija kelia pagrįstų abejonių. Ar ketinate pareigūnams perduoti jų pateiktas įžvalgas?
- Iš pirmo žvilgsnio žiūrint daug kam atrodysiu nenormali, o gal paprasčiausia išprotėjusi moteris, leidžianti pinigus kelionėms pas burtininkus.
Anksčiau niekada netikėjau nei ekstrasensais, nei šamanais. Tačiau susidūrus su teisėsaugos nesugebėjimu ištirti mano sūnaus nužudymo istorijos, teko griebtis net ir tokių metodų.
Suprantu, kad teisėsaugos struktūrose dirba racionaliai mąstantys žmonės, viską adekvačiai pasveriantys ir iškeltas versijas patvirtinantys konkrečiais įkalčiais, surinktais įrodymais. Todėl mano gauta informacija gali būti panaudota papildomiems duomenims surinkti, kurie galėtų būti prijungti prie bylos kaip neabejotinas įkaltis.
Tikiuosi, kad faktų visuma tikrai padės atskleisti ir remiantis įrodymais į teisiamųjų suolą pasodinti ir mano sūnaus Vaido šmeižto bei nužudymo organizatorius, ir vykdytojus.
- Visa ši istorija įgauna mistinį atspalvį. Ar nemanote, kad per toli nueita?
- Užtikrinu, viskas labai žemiška, ir jokie „ufonautų“ klanai čia neveikia. Mokslininkai seniai nustatė, kad 30 proc. žmonių visiškai pasiduoda placebo efekto poveikiui. Tuo ir buvo pasinaudota. Dar kartą pasikartosiu - viskas paaiškės, visi faktai bus sudėlioti teisėsaugos pareigūnų. Jie - savo srities profesionalai, išnarplioję kur kas sudėtingesnes bylas. Gaila, kad šis procesas vyksta labai lėtai. Bylų tyrimai buvo vilkinami, manyčiau, dėl politikų kišimosi. Turėtų būti sudaryta viena tyrimo grupė visoms „violetinėms“ byloms tirti, tada jos visos būtų greitai ištirtos. Dabar duomenys išblaškyti į daugybę atskirų ikiteisminių tyrimų, ir tyrėjai nežino, kad vienai ar kitai tiriamai bylai naudingi duomenys yra kitų tyrėjų tiriamoje byloje.
O kalbant apie mistiką, visa Garliavos drama man asmeniškai yra sveiku protu nesuvokiamas reiškinys, ypač po to, kai praėjusį penktadienį teismas visiškai reabilitavo A. Ūsą. Kokios suinteresuotos jėgos turėjo diriguoti šiam spektakliui, sulaužyti daugybės žmonių likimus? Kam ir kodėl tai buvo naudinga? Atsakymus į šiuos klausimus aš jau gavau, tačiau jų negaliu atskleisti, kol to nepatvirtinto teisėsauga. Aš tik vieno nesuprantu - kaip praliejus tiek nekalto kraujo žmogus gali gyventi, valgyti, miegoti, liestis prie savo vaiko, laukti rytdienos, senatvės? Jam turėtų būti labai baisu.
Garliavos dramą aš pavadinčiau baisia tragedija. Juk nužudytas buvo ne tik mano sūnus Vaidas, vyro kolega, teisėjas Jonas Furmanavičius, Violeta Naruševičienė, mįslingomis aplinkybėmis mirė ir A. Ūsas, ir D. Kedys. „Klanas“ kitaip elgėsi tik su viena auka - D. Kedžiu, jį irgi laikė nelaisvėje, bet su juo elgėsi kitaip, gerai maitino, girdė brangia degtine, šėrė brangiais migdomaisiais vaistais, dažė plaukus profesionaliais dažais, netgi, manoma, tuo laiku buvo padaryta ir tatuiruotė. Mano sūnui taip nepasisekė, jį žiauriai kankino, nedavė ne tik valgyti, bet ir net vandens atsigerti, manoma, egzekucija tęsėsi kelias paras. Keistas sutapimas, tačiau į aną pasaulį gana įdomiomis aplinkybėmis išėjo keli Klonio gatvės aktyvistai. Galiu pasakyti tiek - vienas jų prieš mirtį su manimi buvo susisiekęs, pateikė labai įdomių faktų.
