24 metų vaikinas buvo pagrobtas, kelias paras kalintas ir kankintas, o vėliau nušautas ir demonstratyviai paliktas savo mašinoje netoli tėvų namų, prasegtomis kelnėmis.
Nusikaltimai, kuriais įtariamas D. Kedys, buvo kruopščiai suplanuoti, žudikas turėjo išankstinės informacijos apie aukas, jų darbotvarkę. Teisėjas nužudytas jam vykstant į darbą, jis sušaudytas prieš tai imitavus smulkų eismo įvykį. V. Naruševičienė, skirtingai, nei anksčiau minėjo teisėsaugininkai, savo namuose sušaudyta ciniškai – iššaudant visą pistoleto apkabą. Į galvą šauta du kartus, likę šoviniai paleisti į pilvą bei krūtinę.
Buvusio Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio žmona Marija mano, kad vėliau į Neringos Venckienės palaikymo grupę susibūrę kai kurie veikėjai atsakingi už jos sūnaus Vaido nužudymą. 2010 metų gruodį 24 metų vaikinas buvo pagrobtas, kelias paras laikytas nenustatytoje vietoje, kankintas, o vėliau nušautas. Iš karto po vaikino mirties imta skleisti informaciją, esą jis buvo trečiasis mistinis pedofilas vardu Aidas, kuris esą seksualiai išnaudojo L. Stankūnaitės ir D. Kedžio dukrą.
M. Milinienė mano, kad sūnaus žudikų bei kraupaus nusikaltimo užsakovų reikia ieškoti Garliavoje, Klonio gatvėje, kur gyvena Venckų bei Kedžių šeimos, kur rinkdavosi jų gynėjais pasivadinę asmenys. Aktyviai tyrime dalyvaujanti moteris jau išsiaiškino, kad 2010 metų pradžioje pagal N. Venckienės pasakojimą dailininko nupieštas paslaptingojo Aido portretas gali būti tiesiog perpieštas iš vėliau nužudyto jos sūnaus V. Milinio nuotraukos. Stebėtiną panašumą patvirtino ir užsienio ekspertai.
- Prisiminkime 2009 metų spalio 5-osios rytą, kai buvo nužudytas teisėjas J. Furmanavičius ir V. Naruševičienė. Kaip jus pasiekė žinia apie Kaune surengtas žudynes? - paklausiau M. Milinienės.
- Viešėjome užsienyje, kai mano vyrui Albertui paskambino kolegos ir pasakė, kad nušautas teisėjas J. Furmanavičius. Aš šio žmogaus nepažinojau, pas mus šeimoje nebuvo įprasta bičiuliautis su kolegomis. Pamenu, vyro klausinėjau, kuris tas J. Furmanavičius, kaip atrodo.
Tuo metu tikrai niekas negalėjo pagalvoti, kaip įvykiai ims vystytis toliau. Ko gero, ir pati N. Venckienė neplanavo, kad viskas išsirutulios iki tokio lygio. Kai šie įvykiai palietė ir mūsų šeimą, buvome sekami, o vėliau pedofilu apšauktas ir nužudytas mano sūnus. Tik tada ėmiau domėtis šia istorija, analizavau visą viešoje erdvėje buvusią informaciją. Supratau, kad iš elementarios buitinės dramos buvo sukurpta daugybę žmonių palietusi didžiulė tragedija.
- Ar galėjote pagalvoti, kad šis kriminalinis nusikaltimas – dviejų žmonių sušaudymas sukels tokią gaivališką reakciją visuomenėje, Garliavoje susiformuos sunkiai nusakomas darinys, o tragedija palies ir jūsų šeimą?
- Šia (pedofilijos. – Red.) istorija pradžioje tikėjau tiek aš, tiek vėliau nužudytas mano sūnus bei jo draugai. Kas galėjo patikėti, kad visiškai iš nieko bus sukurta tokia istorija? Visa tai supratau tik tada, kai tragedija palietė ir mus. Tragiškai žuvus sūnui ėmiau mąstyti, jeigu kažkas įtraukė ir niekuo dėtą mūsų šeimą, tai kiek šioje istorijoje esama tiesos? Tada kilo realių ir pagrįstų abejonių.
- Jūsų vyras tuo metu vadovavo Kauno apygardos teismui, kuriame dirbo D. Kedžio sesuo N. Venckienė ir teisėjas J. Furmanavičius. Kokie ženklai išdavė, kad jūsų šeima kažkas ėmė domėtis, sekti?
- 2010 metų liepą prie mūsų namų buvo padėtas vainikas, žvakės ir pripilstyta į kraują panašaus skysčio. O prieš tai pastebėjome, kaip prie namų sukinėjasi įtartini automobiliai, kažkokie žmonės mus stebi. Sūnus net buvo užsirašęs kai kurių automobilių numerius, juos perdavė policijai.
Dėmesys mūsų šeimai jautėsi visą rudenį, tuo metu dar nesuvokėme, kas ir kodėl mus seka. Gyvenome ramų gyvenimą, namuose padiskutuodavome apie žudynių bylą, tačiau laikėmės nuostatos, kad šią istoriją turi tirti ne visuomenė, bet teisėsauga. Neturėjome nei priešų, nei skolų, nei sąsajų su nusikaltėlių pasauliu, tad nebuvo priežasties, dėl ko turėtume nerimauti.
Parašėme pareiškimą policijai ir tikėjomės, kad pareigūnai ištirs, kas mus seka, nustatys, kas padėjo vainiką prie mūsų namų. Sąsajų su Garliavos įvykiais ir ten besirenkančiais žmonėmis tuo metu dar neįžvelgėme.
- Kada suvokėte, kad šeima atsidūrė Garliavoje susibūrusių veikėjų akiratyje?
- Akys atsivėrė, kai įvykus tragedijai žiniasklaida parašė, kad tragiškai žuvo mano sūnus Vaidas. Net nepraėjus valandai pasipylė galybė komentarų, kad Vaidas tikrai yra trečiasis pedofilas Aidas. Tokių atsitiktinumų gyvenime nebūna, susidarė įspūdis, kad tam tikri žmonės, kurie turėjo surinkę išankstinės informacijos apie Vaidą, tiesiog laukė šių žinučių pasirodymo.
Pati analizavau publikacijas internete, nė po vienu pranešimu apie nužudytą ar rastą negyvą žmogų nebuvo tokio kiekio šmeižikiškų komentarų.
- Prieš mirtį Vaidas buvo užsiminęs, kad bijo jį persekiojusių Garliavos aktyvistų. Kokie ženklai jam kėlė nerimą?
- Sūnus važinėjo „Smart“ automobiliu. Kartą 2010 metų spalio pradžioje veždamas seserį iš repeticijos jis užsuko į degalinę, kur buvo su vienu žmogumi sutaręs iš jo pirkti žibintus šiam automobiliui. Tada įvyko konfliktas, pardavėjas užsipuolė Vaidą, apšaukė jį pedofilu.
Tada dar nieko blogo neįtarėme, namuose pasijuokėme iš šios istorijos ir tiek. Tą žmogų, kurį matė ir Vaido sesuo, jis vėliau nuotraukose atpažino kaip nuolatinį aktyvų Garliavos įvykių dalyvį.
Iki Vaido dingimo likus dešimčiai dienų kartu su juo važiavome tuo pačiu automobiliu. Tada jis man sakė: „Mama, aš jų bijau. Jie visi – psichiškai nesveiki. Ką man daryti?“ Sūnui patariau kurį laiką nesinaudoti į akis krentančiu mažučiu „Smart“, juolab kad jis turėjo suremontuotą seną „Subaru“. Sūnus taip ir padarė.
- Kas įvyko 2010 metų gruodžio 3-iąją?
- Tą dieną sūnus turėjo atvažiuoti pas mus į Ramučių gyvenvietę. Pagal mobiliojo telefono išklotines matome, kad jis taip ir padarė, tačiau iki mūsų namų neatvažiavo.
Pradžioje niekam nekilo minčių, kad įvyko tragedija. Juolab, kad Vaidas nebuvo susidėjęs su blogais žmonėmis ar įsivėlęs į kokias nors abejotinas istorijas. Beveik nevartojo alkoholio, išgerdavo labai mažai ir ypač retai. Draugai dar spėliojo, gal sutiko kokį seną draugą, gal išgėrė. Iki paskutinės minutės tikėjau, kad viskas bus gerai.
- Radus kūną, kada suvokėte, kad sūnus ne nusižudė, kaip pradžioje bandyta teigti, tačiau buvo nužudytas?
- Mano sūnus buvo žiauriai sumuštas, kelis kartus labai stipriai smogta į krūtinę, širdies sritį, kaklą. Manau, kad nužudymui buvo iš anksto pasiruošta, juk smogta taip stipriai, kad didžiulės kraujosrūvos susidarė net širdaplėvėje bei plaučiuose. Vėliau specialistai minėjo, kad nuo tokių smūgių žmogus gali prarasti sąmonę, net ištikti koma.
Vaidas buvo nušautas lauke, o vėliau nutemptas į automobilį ir jame paguldytas. Vienoje kišenėje rasta jo legaliai laikyto pistoleto apkaba, kitoje – pats ginklas.
Nemanau, kad tokiais veiksmais bandyta imituoti savižudybę. Tai daroma kitaip, šalia žmogaus numetant ar į jo ranką įspraudžiant ginklą. Aš tai vertinu kaip akivaizdų pasityčiojimą iš policijos – jūs, avinai, ieškokite, o mes ką norėjome, tą ir padarėme.
- Kada kilo įtarimų, kad sūnus galėjo tapti D. Kedžio garbintojų auka?
- Iš karto po nužudymo pasirodė keistos publikacijos spaudoje. Viename leidinyje ypač operatyviai buvo publikuotas Rūtos Gajauskaitės straipsnis apie tai, kad mano sūnus Vaidas tikrai yra trečiasis pedofilas Aidas. Publikacijoje pateikti išsamūs duomenys apie mano sūnų, nurodyta, kokios markė ir spalvos automobiliu jis naudojosi, kur gyveno ir t. t.
Tai man sukėlė įtarimų, vadinasi, R. Gajauskaitė kai ką žinojo jau anksčiau. Beje, šiuo metu dėl Vaido šmeižto jai pareikšti įtarimai.
Kurį laiką galvojau niekur nesikreipti, nieko nedaryti, nes kliedesius apie pedofilą Aidą skleidžia psichiškai nesveiki žmonės. Tačiau prasidėjo šantažas žinutėmis - matote, M. Milinienė niekur nesikreipia, o tai įrodo, kad jos sūnus iš tiesų buvo pedofilas.
Tuomet nieko kito neliko, kaip tik paimti sūnaus nuotraukas ir nueiti pas N. Venckienę. Jos prašiau parodyti nuotraukas tuo metu globotai ir neva tvirkintai dukterėčiai. Paprašiau N. Venckienės, jeigu mergaitė mano sūnų atpažintų kaip pedofilą, kad ši parašytų pareiškimą policijai.
- Kokia buvo jos reakcija?
- Man labai įstrigo jos žodžiai: „Bet juk jis pažinojo J. Furmanavičių.“ Šį teiginį ji pakartojo net du kartus. Tvirtai galiu pasakyti: teisėjo J. Furmanavičiaus mano sūnus nepažinojo, nebuvo jokio kontakto, net mano vyras su šiuo kolega artimiau nebendravo. Vaidas teisme, kuriam vadovavo mano vyras, iš viso buvo apsilankęs gal vos tris kartus.
N. Venckienei pasiūliau pateikti šeimos vaizdo įrašus, visą medžiagą, kurios tik reikia atpažinimui. Ji paėmė tik nuotraukas, o kitą dieną jas grąžino ir pasakė, kad dukterėčia nekreipė į jas dėmesio ir nieko neatpažino.
- O kaip toliau rutuliojosi įvykiai, juk neatpažinus sūnaus kaip tariamo pedofilo viskas turėjo nurimti?
- Anaiptol, šmeižtas ir teroras tęsėsi toliau. Pavyzdžiui, einame su dukra Kauno „Akropolyje“, iš paskos seka kažkokie tipai ir garsiai replikuoja: „Žiūrėkite, čia pedofilo sesė eina.“
Nuo persekiojimo buvo neįmanoma gyventi, svarstėme galimybę pakeisti mūsų dukros pavardę, ją perkelti gyventi į Vilnių pas draugus. Bandėme apsaugoti vaiką paauglystės periode nuo baisių traumų.
- Televizijos laidoje „Akistata“ dar 2010 metų vasario 10-ąją buvo parodyta, kaip pagal N. Venckienės pasakojimą dalininkas piešia tariamo pedofilo Aido portretą. Šis atvaizdas stebėtinai panašus į vėliau nužudytą jūsų sūnų. Kokių minčių kelia šie sutapimai?
- Viešojoje erdvėje skaičiau dvi versijas, esą pati mergaitė jį apibūdino, nors ekspertai vėliau tikino, kad vaikas negalėjo taip tiksliai apibūdinti žmogaus. Kita versija, kad N. Venckienė šį žmogų matė teismo lifte, kai jis ėjo į teisėjo J. Furmanavičiaus kabinetą.
Man iki šiol neaišku, juk pedofilijos istorija prasidėjo labai seniai, tai kodėl portretas fotorobotu piešiamas tik 2010 metų vasarį? Kodėl tiek metų buvo laukiama? Kodėl pedofilo Aido nebuvo ieškoma iš karto, o tai imta daryti tik po kelerių metų?
Kaip rinkėja norėčiau pateikti klausimą N. Venckienei, to padaryti tyrėjai tikriausiai neišdrįs. Kaip išėjo, kad portretas išėjo identiškas mano sūnaus Vaido nuotraukai? Tai patvirtino net ir užsienio ekspertai. Jie pateikė išvadą, kuria remiantis galiu manyti, kad portretas buvo piešiamas pagal Vaido nuotrauką.
Todėl viešai klausiu, kas, kodėl ir už ką? Kodėl nekaltas vaikas buvo apšauktas pedofilu Aidu? Visi šie klausimai man, kaip rinkėjai, nužudyto vaikino motinai, yra labai aktualūs.
- Dabar jau žinoma, kad Audronė Skučienė ir jos giminaičiai galėjo organizuoti jiems įtarimą kėlusių žmonių, taip pat ir jūsų šeimos sekimą. Byloje yra ir raštelis su tariamų pedofilų sąrašu, kurį sudarė ir aktyvistui V. Keršiui įteikė A. Skučienė. Kas tuo metu vyko?
- Dabar galiu drąsiai teigti, geresnės seklių tarnybos nei Garliavoje susibūrę D. Kedžio garbintojai tikriausiai nėra. Jie sugebėjo surinkti labai išsamius duomenis ne tik apie mūsų šeimą, bet ir apie kitus žmones. Net policija tokių tikslių duomenų, ko gero, neturi.
Šie žmonės palaikė glaudžius ryšius su organizuoto nusikaltėlių pasaulio atstovais. Pati žiūrėjau vykusias tiesiogines transliacijas internetu iš Klonio gatvės, skaičiau šių žmonių susirašinėjimą socialiniuose tinkluose. Garliavos minios veikloje aktyviai dalyvavo Henriko Daktaro žmona, kiti šešėlinio pasaulio veikėjai. Įdomiausia tai, kad D. Kedžio garbintojai neslėpė, jog juos palaiko ir remia šie žmonės.
Dar viena kategorija – psichikos sutrikimų turintys žmonės. Baisiausia, kad šiam judėjimui vadovaujantys žmonės naudojasi šiais neįgaliaisiais įvykdant vieną ar kitą misiją. Policijos pareigūnams grasinęs nesveikas 25 metų vilnietis, pasirodo, palaikė glaudžius ryšius su vienu Seimo nariu (pavardė redakcijai žinoma. – Red.).
Garliavoje susiformavo savitai unikalus darinys – nusikalstamo pasaulio atstovų, nesveikų žmonių, politikų bei teisininkų konglomeratas. Ir šie žmonės aktyviai remia N. Venckienę. Šiuo unikaliu reiškiniu, kai politikai dengia kriminalinius nusikaltėlius, galėtų rimtai pasidomėti mokslininkai. Neabejoju, kad kažkada ateityje apie šį periodą teisės istorikai rašys kaip apie teisėtvarkos naikinimo laikotarpį.
- Ar politikų įtaka jaučiama tiriant dėl jūsų sūnaus šmeižto bei nužudymo iškeltas bylas?
- Pareigūnai tiesiog bijo pajudinti pradėtus tyrimus. Jie žino, kad šiuos veikėjus „dengia“ politikai, policininkai bijo dėl savo gyvybių, postų ir t. t. Absoliučiai netiriamos nekaltai nukentėjusių žmonių bylos.
Bijoma iki šiol aktyviai veikiančių D. Kedžio gerbėjų persekiojimo, šių asmenų grasinimų. Dabar tiesiog sėdima ir tyliai laukiama Seimo rinkimų rezultatų.
Nusikaltimų kronika: svarbiausi epizodai
2009 m. rugpjūčio pabaigoje D. Kedys įsigyja seną automobilį „VW Golf“. Rugsėjo 8 d. vienoje Kauno įmonių užsisako lipdukus su užrašu „Kauno keliai“. Už juos sumoka 65 litus. Rugsėjo 15 d. pats atvažiuoja šių lipdukų pasiimti.
Rugsėjo 21 d. apie 17 val. 20 min. vienoje ginklų parduotuvių, parodydamas savo leidimą turėti ginklą, nusiperka 50 vienetų šovinių „Browning“.
Rugsėjo 27 d. apie 11 val. Kazlų Rūdoje už 2 tūkst. 300 litų nusiperka baltos spalvos „VW Transporter“.
Spalio 3 d. 15 val. atvyksta pas toje pačioje kaip ir jis Klonio gatvėje gyvenantį kaimyną ir paprašo autobusiuką pasaugoti. Jį pasiima spalio 4 d. apie 23 val.
Spalio 5 d. apie 6 val. 30 min vyras išeina iš namų.
8 val. 05 min. iš Garliavos pašto N. Venckienė išsiunčia 8 laiškus, adresuotus aukščiausiems šalies pareigūnams.
Tuo pačiu metu V. Sladkevičiaus gatvėje nušaunamas teisėjas J. Furmanavičius. Nužudęs jį, kaip įtariama, šūvius paleidęs D. Kedys įlipa į šį automobilį jo patraukti. Apie 8–9 val. „VW Transporter“ pastebimas važiuojantis nuo Rokų pusės.
11 val. 30 min. prie V. Naruševičienės namo, Piliuonos g. 46A, liudytojas mato stovintį „VW Transporter“.
Apie 12 val. namo grįžusi V. Naruševičienės dukra randa negyvą motiną. Tuo pačiu metu, kaip įtariama, D. Kedžio vairuojamas „VW Golf“, kurį jis prieš nužudydamas J. Furmanavičių buvo palikęs prie V. Naruševičienės namų, Panemunėje susiduria su sunkvežimiu. Į D. Kedį labai panašus asmuo palieka automobilį ir pasišalina.
12 val. 20 min. Vaidotų gatvėje įtariamasis įlipa į maršrutinį taksi, vykstantį į Vaišvydavą, ir iš ten išvažiuoja autobusiuku „VW Transporter“.
12 val. 50 min. apžiūrint įvykio vietą Piliuonos gatvėje, kinologų šuo pareigūnus nuveda prie tos vietos, kur, liudytojo teigimu, stovėjo „VW Transporter“.
18 val. D. Kedžio pirktas ir bendrovės „Kauno keliais“ logotipais pažymėtas autobusiukas randamas Noreikiškių kaime, netoli A. Ūso namo. Nuo jo stogo nuimtas ir į saloną įdėtas geltonas švyturėlis. Spėjama tam, kad autobusiuką būtų sunkiau susekti sraigtasparniu.
2010 metų vasario 10 d. laidoje „Akistata“ parodoma, kaip pasakojant N. Venckienei dailininkas piešia tariamo pedofilo Aido portretą. Šis atvaizdas daugiau nei panašus į tuomečio Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio įsūnį Vaidą. Vėliau šiuos panašumus patvirtina užsienio ekspertai.
2010 m. balandžio 17 d. D. Kedžio kūnas randamas Kauno rajone, Šlienavoje, prie Kauno marių.
2010 metų liepą Ramučiuose, prie Milinių šeimos narių randamas padėtas vainikas bei žvakės, šalia prilaistyta į kraują panašaus skysčio. Šeima parašo pareiškimą policijai, dėl terorizavimo pradedamas ikiteisminis tyrimas. Pareigūnai vėliau nustato, kad vainiką padėjo psichiškai nesveikas asmuo, palaikęs ryšius su Garliavos aktyvistais.
2010 metų gruodžio 3-iąją be žinios dingsta Kauno apygardos teismo pirmininko A. Milinio sūnus Vaidas. Jo kūnas su mušimo žymėmis ir šautine žaizda galvoje po kurio laiko randamas netoli tėvų namų, Ramučių gyvenvietėje. Įtariama, kad pedofilu Aidu apšauktas vaikinas buvo pagrobtas, kelias paras kankintas, o vėliau atvežtas į mišką, nušautas ir įkištas į automobilį.
