Kėdainių rajono Vikaičių kaime ilgai klaidžioti ieškant Zaikinų sodybos netenka, čia ne tiek jau daug trobų su palydovinės televizijos antenomis.
Kuklios sodybos kiemas – jaukus ir tvarkingas. Dailiai nupjauta dekoratyvinė pievelė, rudeniškai žydintys gėlynai, šalia – tvarkingi daržai, žiemai paruošta didžiulė krūva malkų.
Šunų lojimas priverčia sodybos šeimininkę Dalią Zaikinienę pasitikti nekviestus svečius. Pravėrusi namų duris moteris pakviečia į vidų.
Skurdžiai, bet tvarkingai gyvenanti moteris, vos prabilus apie sūnų Vitalijų, ima ašaroti ir prasitaria dar negalinti susitaikyti su mintimi, kad jis nužudė tris žmones.
„Man vis dar atrodo, kad jis tuoj įžengs pro duris. Kiekvieną kartą širdį nudiegia skausmas, kai prie namų sustoja medkirčių automobilis, iš miško parvežęs Vitalijaus bendradarbius. Gyvenu kaip sapne negalėdama suvokti, kad sūnus jau niekada nebepareis namo”, – ištarė V. Zaikinienė.
Tėvo smurtas kėlė siaubą
Neslėpdama skausmo moteris linguoja galva sakydama, kad jos vaikas nuėjo tėvo pėdomis.
„Visi šeši vaikai matė, kaip nuolat girtuokliaujantis jų tėvas mane daužydavo. Raudavo man plaukus, tampydavo po kaimą, spardydavo, degindavo krūtinę cigaretėmis, peiliu badydavo, kirviu buvo perskėlęs nosį, išdaužė priekinius dantis, vinimi draskė kūną. Kai kraujais paplūsdavau, jis apiplaudavo ir vėl daužydavo.
Dažnai būdavau taip sumušta, kad akių vokai sutindavo – dienos šviesos neregėdavau. Pakeldavau pirštais vokus, kad matyčiau, kur eiti karvių melžti.
Kai vyras imdavo gerti, slėpdavausi su vaikais daržinėje, pas kaimynus. Alkoholis jam sujaukdavo protą – šaukdavo, kad vaikus pagimdžiau nuo kitų vyrų, nors visi jie į jį labai panašūs.
Guodžiausi tik tuo, kad prieš vaikus jis rankos nekeldavo. Tik dviem vyresnėliams buvo liepęs sniegu užsikasti.
Trylika metų taip kentėjau, o paskui, kai jaunėliams dvyniams Vitalijui ir Andriui sukako treji, pabėgau su vaikais iš Panevėžio rajone esančių Mitriūnų į Kėdainių rajoną, į Vikaičius. Čia gavau melžėjos darbą”, – pasakojo D.Zaikinienė.
Vaikus užaugino kitas vyras
Iš pradžių moteris glaudėsi jai paskirtame bute. Vėliau jai kartu gyventi pasiūlė ramus ir tylus senbernis, dirbęs šėriku.
Mirus jo motinai, D.Zaikinienė kartu su vaikais atsikraustė į jo paveldėtą sodybą, kurią paskui pati išpirko iš valstybės už investicinius čekius.
Moteris tikino susikūrusi su sugyventiniu, padėjusiu jai užauginti vaikus, ramų ir saugų gyvenimą.
Po 23 bendro gyvenimo metų palaidojusi jį, D.Zaikinienė liko sodyboje šeimininkauti su dvyniais Vitalijumi ir Andriumi.
Dabar ji augina ir prieš kelerius metus nužudytos dukters sūnų 14 metų Deimantą.
Mokėsi specialiojoje mokykloje
Kai dvyniai baigė pradinę mokyklą, motina išleido juos į Kėdainiuose esančią specialiąją internatinę mokyklą, kurioje ugdomi sutrikusio intelekto vaikai.
„Gal dvyniai ir būtų galėję mokytis paprastoje mokykloje, bet mokytojai man sakė, kad bus mažiau vargo, jei jie gyvens internatinėje – ten ir pavalgę, ir aprengti. Namo grįždavo tik savaitgaliais”, – pasakojo moteris.
Ji džiaugėsi, kad Andrius šioje mokykloje buvo pirmūnas, o meniškos sielos Vitalijaus niekas neaplenkdavo kuriant įvairius medžio drožinius. Abu vaikai motiną nuolat džiugindavo pagyrimo raštais.
„Neturėjome jokių bėdų dėl elgesio. Man labai patiko mokytis, o Vitalijui mokslai nesisekė, nes jo atmintis trumpa. Jis ir dabar daug ką pamiršta. Bet už tai jis buvo tikras mergišius, turėjo daugybę panelių, visos mokykloje ėjo dėl jo iš proto”, – pasakojo Andrius.
Berniukus mylėjo ir pedagogai.
Klasės auklėtoja Rita Žemgulienė „Lietuvos rytui” sakė negalinti pasakyti nieko bloga apie Vitalijų. Ji teigė, kad visa mokyklos pedagogų bendruomenė nesuvokia, kaip šis buvęs jų mokinys galėjo tapti žudiku.
Į namus grįžo su žmona
Mokyklos vadovai nebuvo abejingi dvynių Zaikinų likimui, tad jiems baigus 10 klasių pagal specialiąją pagrindinio ugdymo programą paruošė dokumentus ir pasirūpino, kad jie būtų priimti į Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos profesinio mokymo centrą.
Vitalijus nutarė mokytis staliaus amato, o Andrius – siuvėjo.
Vilniuje broliams sekėsi neblogai, tačiau Vitalijus netrukus įsimylėjo 10 metų vyresnę tos pačios mokyklos auklėtinę Oksaną, su kuria net nebaigęs mokslų atšoko vestuves.
Jaunavedžiai gyveno mokyklos bendrabutyje, o įgiję specialybę atsikraustė į Vikaičius pas Vitalijaus motiną. Ši jiems išpirko likusią namo dalį.
Negalėjo susilaukti vaikų
„Šešerius ar septynerius metus Vitalijus su Oksana gyveno mylėdami vienas kitą.
Tik Vitalijus labai sielojosi, kad nesusilaukė su ja vaikų. Kelis kartus ji buvo pastojusi, tačiau vis persileisdavo. Sūnus buvo nelaimingas, kai kaime vyrai pasišaipydavo, kad jis bevaikis, beveislis”, – pasakojo D.Zaikinienė.
Moteris tikino, jog Vitalijus niekada nekeldavo rankos prieš žmoną, o ši bardavosi tik dėl to, kad jis kartais su draugais išgerdavo.
„Tik išgertuvės nebūdavo labai dažnos. O kai jis išgerdavo, pasidarydavo linksmas, o paskui sėdėdamas užmigdavo.
Kartais būdavo, kad išgėręs nusišnekėdavo, susibardavo su Oksana, bet niekada jos neskriausdavo”, – pasakojo dvynys Andrius, kuris po kelerių metų taip pat sugrįžo į motinos namus.
Vaikinas tikino, kad Vitalijaus gyvenimas ėmė byrėti po to, kai jo žmonai nusibodo gyventi kaime. Jauna moteris išvažiuodavo pas savo seseris, kurios ją viliodavo pramogomis mieste.
Vitalijui labai nepatikdavo, kad žmona parvažiuodavo nusikirpusi ir nusidažiusi plaukus, paryškinusi akis ir lūpas.
Šių metų kovo mėnesį Oksana pareiškė paliekanti Vitalijų – susirinko savo daiktus ir išvažiavo su seserimis.
Dabar moteris gyvena kažkur Biržų rajone kartu su sugyventiniu – savo jaunėlės sesers vyru.
Vyrą prislėgė skolos
Pastaruoju metu V.Zaikiną slėgė skolos. Jaunas vyras buvo pasiėmęs nemažai paskolų ir daiktų išsimokėtinai. Buvo įsigijęs kompiuterį, automatinę skalbyklę, o už „Gala” televiziją nė vienos įmokos net nebuvo sumokėjęs.
„Jo skolos tikriausiai išaugo daugiau nei iki 10 tūkstančių litų. Ėmė plūsti skolų išieškotojų ir antstolių laiškai. Vitalijus dėl to labai krimtosi”, – sakė A.Zaikinas.
Nepakėlė vienatvės
V.Zaikino elgesys labai pasikeitė, kai jį paliko žmona.
„Vitalijus stengėsi susigrąžinti žmoną. Nuolat bendraudavo su ja telefonu, susirašinėdavo elektroniniais laiškais. Kai tik išgerdavo, sėdėdavo susiėmęs galvą ir verkdavo. Bijojome, kad nepasikartų ar dar ko nors sau nepasidarytų”, – kalbėjo A.Zaikinas.
Likęs vienas V.Zaikinas dažnai vakarodavo pas motiną ir brolį, ieškodavo jų šilumos.
Jaunas vyras vienas gyveno neilgai – po kelių savaičių jis į namus parsivedė draugę su dviejų mėnesių kūdikiu. Ši moteris kartu su juo mokėsi Kėdainių specialiojoje mokykloje.
Prisiminė buvusią draugę
„Šių metų kovo pabaigoje man paskambino Vitalijus ir pasakė, kad išsiskyrė su žmona. Sakė, kad nori ją greičiau pamiršti ir pasiūlė gyventi kartu.
Tuo metu aš gyvenau su draugu ir jau auginau sūnų Gabrielių. Mudviem nesisekė kurti bendro gyvenimo. Todėl kai paskambino Vitalijus, širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi – jis buvo mano pirmoji meilė.
Pasakiau, kad turiu kūdikį, o jis tik apsidžiaugė, sakė, labai nori turėti šeimą ir auginti vaikus. Prašė, kad palikčiau draugą ir kraustyčiausi pas jį į Vikaičius.
Prašiau, kad jis pagalvotų kelias dienas, juk svetimą vaiką auginti ne taip jau ir paprasta. Ir man pačiai reikėjo laiko pagalvoti”, – „Lietuvos rytui” pasakojo 25 metų kėdainiškė Aušrinė Lukoševičiūtė.
Jauna moteris tikina nenorėjusi skubėti, nes puikiai pamena, kad ir besimokant internatinėje mokykloje Vitalijui ji buvo ne vienintelė.
Po poros dienų vėl paskambinęs buvęs mylimasis pažadėjo, kad rūpinsis ja ir kūdikiu, kad jiems nieko nestigs.
Ilgai nesvarsčiusi jauna moteris pranešė savo sugyventiniui, kad grįžta pas pirmąją meilę. Šis nesistengė sulaikyti, tad ji susirinko daiktus ir su kūdikiu ant rankų atsidūrė Zaikinų namuose.
Ketino atšokti vestuves
Parvedęs į motinos namus naują marčią Vitalijus atrodė lyg prisikėlęs naujam gyvenimui. Moterimi ir kūdikiu jis rūpinosi kaip įmanydamas.
„Pirmus du mėnesius gyvenau kaip pasakoje. Mano vaiką jis mylėjo kaip savo – nepaleisdavo iš rankų. Kai reikėdavo, pakeisdavo jam sauskelnes, pamaitindavo.
Kartu eidavome pasivaikščioti, kartu planavome ateitį.
Iš pradžių ketinome įrengti kambarį Gabrieliui.
Matavome sienas, skaičiavome, kiek tai atsieis. Vėliau būtume remontavę ir savo kambarį.
Baigiantis vasarai jo žmona atvežė pasirašyti skyrybų dokumentus, tad mes labai džiaugėmės ir planavome rudenį atšokti vestuves”, – neslėpdama ašarų pasakojo A.Lukoševičiūtė.
Kankino nesveikas pavydas
Paprašyta papasakoti apie mylimojo charakterį, moteris neslėpė, kad Vitalijus buvo nesveikai pavydus: „Aš negalėdavau bendrauti net su jo broliu – Vitalijus iškart keldavo pavydo scenas.
Jis pavydėjo manęs net savo motinai. Kai nueidavau su ja pasišnekėti, jis pykdavo, kad pasitraukdavau nuo jo.
Kol jis būdavo darbe, nedrįsdavau netgi į kaimą išeiti. O jei kas paskambindavo, jis manydavo, jog šnekuosi su kitu vyru. Nuolat tikrindavo mano žinutes. Buvau stebima ir jo motinos. Kai tik jis pareidavo iš darbo, ši jam raportuodavo, ką dariau ir ko nedariau”, – pasakojo A.Lukoševičiūtė.
Ji džiaugėsi, jog V.Zaikinas prieš ją niekuomet nebuvo pakėlęs rankos, o ir barnių tarp jų didelių nebūdavo.
Supykęs vyras nueidavo į verandą ir per seną kasetinį grotuvą klausydavosi garsios lyriškos muzikos.
Išgėręs jis nesibardavo, tik ašarodavo klausydamas A.Vilčinsko dainos „Grįžtu namo” ir senų rusiškų šlagerių.
Nenorėjo atverti širdies
A.Lukoševičiūtė sako, kad subrendęs V.Zaikinas buvo labai pasikeitęs. Mokykloje jį pažino kaip linksmą pokštininką, mokantį įsiteikti merginoms, o gyvendama kartu išvydo, kad šis žmogus tapo labai užsidaręs.
„Kartais jis būdavo tylus ir labai susimąstęs.
Jaučiau, kad jį kažkas slegia, bandžiau apie tai kalbėtis, bet jis sakydavo, kad tai jo asmeninės problemos, kad išspręs pats.
Niekada nepasakodavo, kas jam guli ant širdies, apie ką galvodavo. Bet kai man būdavo negera, nepalikdavo ramybėje, kol visko neišklausinėdavo. Visuomet galėdavau išsiverkti ant jo peties”, – sakė A.Lukoševičiūtė.
Jauna moteris žinojo, kad V.Zaikiną slėgė skolos. Ji buvo pasiryžusi kartu su juo įveikti šias negandas.
„Kai jis gaudavo atlyginimą, o aš – pašalpą už vaiką, pirmiausia apsipirkdavome. Apgalvodavome, ko reikia vaikui, o paskui žiūrėdavome, kas lieka mums patiems.
Į banką pervesdavome po kelis šimtus litų, kad padengtume besikaupiančias skolas. Niekada neskirstėme pinigų. Jie buvo bendri”, – pasakojo jauna moteris.
Motina nedavė ramybės
Didžiausi nesutarimai tarp sugyventinių kildavo dėl D.Zaikinienės.
Jaunoji moteris pasakojo, kad anyta nuolat kišosi į jų gyvenimą: „Ji nuolat bambėdavo ir rasdavo prie ko prisikabinti. Atėjusi net mūsų šaldytuvą patikrindavo ir išbardavo, kad to ar ano nenupirkome. Nebuvo įmanoma jai įtikti.
Žinau, kad ji nuteikinėjo Vitalijų prieš mane. Kartą girdėjau, kaip ragino vyti mane laukan ir susigrąžinti Oksaną”, – liejo nuoskaudas A.Lukoševičiūtė.
D.Zaikinienė neslėpė, kad su naująja marčia nesutarė.
Moteris tikino, kad ši jos sūnų išnaudojo: „Vitalijus augino jos vaiką, norėjo net savo pavardę jam duoti, o ši juo tik naudojosi. Būtų jį paauginusi ir išmovusi pas savo kavalierių.
Ji nenorėjo Vitalijui pagimdyti vaiko. Kai jau manėme, kad pastojo, ėmė gerti kažkokias tabletes, o paskui pareiškė, kad apsiriko dėl nėštumo.”
Dažnai kęsdavo skausmą
Nei D.Zaikinienė, nei A.Lukoševičiūtė tikino nežinojusios, jog Vitalijus gėrė raminamuosius vaistus. Motina pasakojo, kad jos sūnus dažnai skųsdavosi galvos skausmais ir gerdavo juos malšinančias tabletes.
Ji mano, kad šios bėdos V.Zaikiną ėmė kankinti po vaikystėje patirtos galvos traukos, kai jam vienas paauglys praskėlė galvą buteliu.
A.Lukoševičiūtė per penkis kartu su V.Zaikinu nugyventus mėnesius taip pat pastebėjo, kad vyras būdavo nervingas ir pavargęs, todėl ji jam pirkdavusi valerijonų tablečių.
Jis pavargdavo dirbdamas medkirčiu ir rūpindamasis savo bei motinos ūkiu, o valerijonų tabletės jam padėdavo nusiraminti.
Liepė iškraustyti su vaiku
Prieš pat žudynes A.Lukoševičiūtė paliko V.Zaikino namus. Susirgus Gabrieliui, kuriam dabar jau 7 mėnesiai, moteris išvyko į ligoninę, kurioje su vaiku praleido kelias dienas.
Ten ji gavo V.Zaikino žinutę: „Būk gera, iki antradienio atvažiuok susirinkti savo daiktų. Ištrink mano telefono numerį, nes aš tavo jau ištryniau.”
Žado netekusi moteris bandė išsiaiškinti, kas atsitiko, tačiau V.Zaikinas su ja nesikalbėjo ir į žinutes neatsakė.
Vaikui pasveikus moteris apsistojo pas savo buvusį draugą, vaiko tėvą.
Ji tikina čia norėjusi pabūti tik kelias dienas, kol susitaikys su Vitalijumi.
Norėtų lankyti kalėjime
„Praėjus maždaug savaitei, pirmadienio pavakare man paskambino kaimynė iš Vikaičių ir liepė pasižiūrėti per televiziją žinias. Nesakė, ką ten pamatysiu.
Kai įsijungiau nurodytu laiku televizorių, buvau šokiruota sužinojusi, kad Vitalijus nužudė tris žmones. Negalėjau tada tuo patikėti, negaliu patikėti ir dabar.
Verkiau, nemiegojau kelias naktis. Ir dabar ramybės nerandu”, – ašarodama kalbėjo A.Lukoševičiūtė.
Jauna moteris tikina, kad net ir po šio nusikaltimo negalinti Vitalijaus išplėšti iš širdies ir jo neišsižada.
Jei turėtų galimybę, būtinai jį aplankytų kalėjime, tačiau viltį, kad jis kada nors išeis į laisvę, ji jau prarado.
„Dabar tikriausiai teks gyventi su savo vaiko tėvu”, – atsiduso moteris.
Grįžo kruvinas ir išalkęs
Kodėl Vitalijus ryžosi žiauriai žmogžudystei, nesupranta ir jo motina bei brolis.
Juodu su siaubu prisimena tą vakarą, kai jis grįžo po skerdynių Margininkuose.
„Įpuolė visas kruvinas ir numetė peilį ant staliuko, pasakęs, kad tris žmones paguldė. Girtas neatrodė, tik akys buvo baisios, kažkokios baltos, atrodė kaip išprotėjęs.
Labai norėjo valgyti, tad sėdo prie stalo net kruvinų rankų nenusiplovęs. O kai pasisotino ir nusiprausė, prieš eidamas gulti dar kavos „trys viename” paprašė išvirti”, – prisimena pasimatymo su suimtu sūnumi laukianti motina.
Andrius taip pat sako nesuvokiantis, kodėl jo brolis dvynys taip pasielgė, net įtaria, kad jam tą vakarą kas nors galėjo duoti narkotikų, nors jų jis niekada nevartojo.
„Jei Vitalijų pasodins iki gyvos galvos, jaučiu, kad jis neištvers, kaip nors pasidarys sau galą. Jeigu jam taip atsitiktų, aš taip pat neištverčiau ir nusižudyčiau”, – sakė A.Zaikinas.
Buvo darbštus ir ramus
V.Zaikino nusikaltimas sukrėtė ir kartu su juo dirbusius medkirčius.
Jiems vadovavęs brigadininkas „Lietuvos rytui” sakė, kad Vitalijus buvo vienas geriausių medkirčių.
Net ir po išgertuvių jis laiku ateidavo į darbą ir niekada nesiskųsdavo.
Neatsisakydavo padėti nudirbti ūkio darbus nė vienam kaimynui. Visada pirmas ištiesdavo pagalbos ranką.
„V.Zaikinas – sielos žmogus. Niekam neatsisakydavo padėti. Bet kažkas su protu jam ne visai gerai buvo.
Kartais kai „šaudavo kokią lempą” nei iš šio nei iš to, tai net nesuprasi.
Visada būdavo labai ramus, niekam nekliūdavo ir niekas jam neužkliūdavo, todėl dabar visiems į galvą netelpa, kaip jis galėjo nužudyti brolius Petrauskus ir savo bendradarbio Nerijaus Petrausko, su kuriuo miške dirbo vienoje brigadoje, sugyventinę”, – sakė brigadininkas.
V.Zaikinas su N.Petrausku nebuvo geri draugai, bet nuolat bendraudavo ir jokių konfliktų tarp jų nekildavo.
N.Petrauskas ne kartą buvo užsukęs ir į Zaikinų namus.
Niekas nesuvokia, kodėl V.Zaikinas norėjo išprievartauti ir nužudė N.Petrausko sugyventinę.
Juolab kad jis, pasak A.Lukoševičiūtės, seksualinių problemų niekada neturėjo.
Peilio griebėsi svetimuose namuose
* Kraupus nusikaltimas buvo įvykdytas sekmadienio vakarą. V.Zaikinas po po bulviakasio girtuokliavo su broliais Audriumi ir Vidu Petrauskais jų namuose Margininkų kaime.
* Kai Vidas paprašė svečio cigaretės, šis įsiuto.
* „Sakiau jam, tu pats turi, o manęs prašinėji”, – teisme prisiminė V.Zaikinas.
* Tada jaunesnis V.Petrausko brolis Audrius buvo išėjęs į kitoje namo pusėje gyvenančio brolio Dangiro kambarį atsinešti alaus. V.Petrauskas paliko virtuvėje V.Zaikiną ir nuėjo į kambarį, kuriame buvo girtuokliaujama. V.Zaikinas čiupo nuo stalo virtuvinį peilį ir nusekė paskui V.Petrauską.
* „Vidas sėdėjo ant foteliuko. Pripuolęs prie jo iš nugaros ir dūriau peiliu į krūtinę”, – tikino V.Zaikinas, nepajėgdamas prisiminti, ar ką nors pasakė savo aukai. Po kelių dūrių jis vyriškiui perrėžė gerklę.
* Netrukus į tą patį kambarį sugrįžo ir A.Petrauskas. Išvydęs kruviną V.Zaikiną su peiliu rankoje ir fotelyje sukniubusį brolį, šis puolė bėgti, tačiau jaunesnis žudikas jį pasivijo ir koridoriuje peiliu dūrė kelis kartus.
* „Pastovėjau, jis nejudėjo, tuomet išėjau į lauką. Peilis buvo rankoje. Prisiminiau, kad kitame namo gale yra Petrauskų sūnėno Nerijaus sugyventinė. Nuėjau, ji sako, kad Nerijaus nėra. O aš jai pasakiau, kad man Nerijaus nereikia, kad pas ją atėjau. Pasiūliau pasimylėti, ji nesutiko, sakė nenorinti su manimi jokių reikalų turėti, tad supykau ir puoliau ją”, – pasakojo V.Zaikinas.
* Žudikas pastūmė 19-metę Deimantę Staniulytę ir dūrė peiliu jai į pilvą. Šiai nugriuvus ir pradėjus šaukti, užpuolikas prišoko ir norėdamas nutildyti perrėžė gerklę. Jis sakė matęs, kad kitame kambaryje žaidžia moters mažamečiai vaikai.
* Kraujais paplūdusiai aukai žudikas numovė kelnes ir apatinius, tačiau tikino lytinio akto neatlikęs ir kelnių neatsisegęs.
* „Tada atsistojau ir galvoju: ką aš čia darau. Išėjau į koridorių ir galvojau, kodėl taip pasielgiau. Ten bestovint grįžo Nerijus. Peilį tebelaikiau rankoje. Jis pamatė ir kraujuose gulinčią sugyventinę. Nebeprisimenu, ką jam pasakiau, – jis išbėgo laukan. Po kelių sekundžių ir aš išbėgau”, – dėstė V.Zaikinas, kurį teismas leido suimti trims mėnesiams.
