Štai Vilniaus arkivyskupijos ekonomas M.Juozapavičius per karališkųjų insignijų pristatymą Bažnytinio paveldo muziejuje taip sužibėjo, kad žado neteko net daug regėję istorikai, archeologai, kolekcininkai.
Ne koks kultūros ministras ar paveldo sargas, o pats ekonomas priešais televizijos kameras pranešė, kokios vertybės buvo rastos paslaptinguose Vilniaus katedros požemiuose.
Negana to, Bažnyčios patikėtinis vaizdžiai pademonstravo, kaip, nutaisius rimtą miną, galima spjauti ir į daug metų vertybių ieškojusį atradėją, ir į griežtus paveldosaugos reikalavimus.
Prokurorams būdingu tonu M.Juozapavičius rėžė, jog karališkųjų insignijų privačiai ieškojęs S.Poderis yra susijęs su „juodąja buhalterija“, o arkivyskupo G.Grušo paprotintas patikslino, kad su „juodąja archeologija“.
Mesdamas akmenį į atradėją ekonomas, matyt, pamiršo, kad jo vadovaujama tarnyba buvo siejama su naudotų karstų skandalu, kai kurijai pavaldi laidojimo paslaugų įmonė į Suvalkus vežtus kremuoti mirusiųjų palaikus perguldydavo į pigius kartoninius karstus, o brangius vėl parduodavo.
Ekonomo pranešimo ištempę ausis klausėsi ir šalies paveldo sargai, kuriuos kurija tiesiog išdūrė, – be jų leidimo išgriovė sieną valstybės saugomo paminklo požemiuose ir išsiėmė istorines vertybes.
Bažnyčios tarnai su lobynu elgėsi taip, kaip jiems sušvietė, nors rado ne liturginėms apeigoms naudotus reikmenis, o Lietuvos ir Lenkijos karalių ženklus.
Po to arkivyskupijos atstovai turbūt taip užšventė, kad kelias savaites pamiršo visuomenei pranešti apie istorinį atradimą.
O kai į dienos šviesą išlindo padaryti pažeidimai, jie teisinosi, esą tai tik klaida.
Pabandytų kas kitas be leidimo pakrapštyti kokį saugomą paveldo objektą, kaipmat būtų baudomis užmėtytas. Tačiau nuo kurijos ekonomo viskas, už ką baudžiami paprasti mirtingieji, – kaip nuo žąsies vanduo.
