Į Seimą atvyko prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana, kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Šį kartą minėjimą praleido kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, kuris sveiksta ligoninėje.
Minėjimo renginį pradėjęs Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis pabrėžė, kad Sausio 13-ąją Lietuva pasiuntė visam pasauliui labai aiškią ir drąsią žinutę – norime būti laisvi ir esame pasiruošę ginti savo laisvę.
„Esame simbolinėje vietoje – Seime, kovo 11 salėje, kurioje vyko Lietuvos istoriją keičiantys įvykiai, liudijantys, kokia trapi yra mūsų laisvė, ir kokia galinga jėga yra mūsų vienybė.
Šiandien, pagerbdami Sausio 13-osios aukų atminimą, net ir po 34 metų vis dar jautriai vertiname 1991 sausio įvykius, prisimename bendrumo jausmą, suvokiame tikrąją iškovotos laisvės kainą“, – kalbėjo S.Skvernelis.
Pakilo banga
Tuo metu Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnas, atsargos pulkininkas, Nepriklausomybės gynėjas Saulius Guzevičius prisiminė, kad didžiausia savanorių banga susiformavo supratus, jog Kovo 11-osios sprendimus teks apginti jėga.
„Tiesą pasakius, mūsų tuometinių gynėjų banga pakilo būtent prisimenant ir motyvuojantis protėvių kovomis, žygiais – visų laikų. Lietuviam teko pakariauti labai daug, dažniausiai – mažesnėmis pajėgomis, nei priešininkas, dažniausiai pavykdavo laimėti, bet buvo ir juodų istorijos etapų – išdavysčių, neteisingų sprendimų“, – kalbėjo S.Guzevičius.
Jis atkreipė dėmesį, kad net ir iki šių dienų iš žmonių, kurie turėtų ginti mūsų istoriją, užbrėžti labai aiškias linijas, girdime įnešamas abejones dėl valstybės įkūrėjų. Tokios abejonės, pasak gynėjo, kartais skleidžiamos net nacionalinio transliuotojo eteryje.
„Jeigu mes panagrinėsime informacinio karo tikslus, tai pirmas tikslas yra įnešti abejonę į mūsų valstybingumo, mūsų valstybės sukūrimo, tautos, kuri sukūrė šitą valstybę, pamatus. Tai neramina ir tai turėtų būti užkardyta“, – paragino S.Guzevičius.
Nuskambėjo paraginimai
Seimo gynybos štabo narys Liutauras Vasiliauskas paragino pagaliau paskelbti Sausio 13-ąją valstybine švente.
„Kalendoriaus lape – pilka kaip žiemos dangus data su įrašu – Laisvės gynėjų diena. Tik atmintina, kaip dešimtys kitų? Gal žinote reikšmingesnę, didvyrių krauju apšlaikstytą datą nepriklausomybės gynybos sagoje?
Sakote, per daug valstybinių švenčių? Toliau apsimestinai švęskime gegužės 1-osios laisvadienį, kapstydamiesi savo daržuose. Pakelkime akis! Gal pagaliau pakaks politinės valios paskelbti Sausio 13-ąją valstybine švente?“ – retoriškai klausė L.Vasiliauskas, o siūlymas paskelbti Sausio 13-ąją valstybine švente nuskambėjo ir Seimo pirmininko S.Skvernelio kalboje.
Istorinė fotografija
Romualdas Požerskis, fotografas, įamžinęs sovietų agresijos ir Laisvės gynėjų akimirkas, neslėpė, kad labai jaudinasi kalbėdamas Kovo 11-osios salėje, nes Sausio 13-osios lemtingų įvykių metu čia praleido ne vieną parą.
„1991 metais sausį Kaune aš žiūrėjau, kaip buvo užgrobta LRT redakcija. Nuėjau į kambarį, susidėjau savo fotoaparatus, objektyvus, suskaičiavau fotojuosteles ir pasijutau kaip karys, kuris ruošia ginklus, šovinius būsimam, neišvengiamam mūšiui. Namuose palikau verkiančią žmoną, miegančius vaikus ir išvažiavau į Vilnių.
Pro pagrindines duris manęs neįleido, sako, jaunuoli, čia tau per pavojinga, nes visi spaudos atstovai yra gražiuoju išprašyti. Nuėjau į kitą pusę pastato, pabarškinau į tualeto langą, mane įleido, ir taip aš čia buvau tris paras“, – pasakojo R.Požerskis.
Šioje salėje, anot jo, lygiai prieš 34 metus sėdėjo paltais apsigaubę signatarai ir per radiją klausėsi naujausių žinių.
„Kai paskelbė pranešimą, kad prie televizijos bokšto yra daug žuvusių ir sužeistų, salėje padvelkė didesniu šalčiu ir neviltimi. Apsaugos tarnyba informavo, kad prasidės šturmas ir reikės lipti čia, per vitražus, į vidinį kiemą, ir salė bus išpilta benzinu ir padegta. Parlamentarams išdalino dujokaukes, jie jas matavosi, atrodė, kad vilties neliko.
Lydimas apsauginių ir vilkintis neperšaunamą liemenę, į salę atėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis, pranešė, kad jis nesėkmingai bando prisiskambinti M.Gorbačiovui. Užfiksavau ikonišką fotografiją, kaip ryžtingai profesorius V.Landsbergis žiūri, o jį saugo penki apsauginiai.
Pats profesorius yra pasakęs, kad tai yra istorinė fotografija, istorinė naktis, kai sprendėsi ne tik Lietuvos, Sovietų Sąjungos, bet ir Rytų bloko likimas“, – kalbėjo R.Požerskis.
Išėjęs iš parlamento rūmų fotografas vyko tiesiai į morgą, kur įamžino jau negyvus valstybės gynėjus.
„Fotografavau jų kulkas, sudraskytus veidus, o tos fotografijos yra dokumentai Sausio 13-osios byloje“, – pabrėžė jis.
Sugrįžęs į parlamentą fotografas toliau fiksavo signatarus, politikus, kunigus, per atvirus langus aukojančius mišias: „Siaubinga baimė sukaustydavo, kai per garsiakalbius pranešdavo apie atvažiuojančią sovietų karinę koloną. Kunigai pašventindavo prie langų budinčius ir pasiruošusius žūti gynėjus.“
„Kartais grįždavau ir šioje salėje, ten, viršutinėje eilėje, aš miegodavau. Tris paras gyvenau šioje salėje. Kai grįžau į Kauną, atspausdinau fotografijas, per traukinio keleivius perdaviau fotografijas vokiečių žurnalistams į Maskvą ir po savaitės tos fotografijos buvo išspausdintos labai garsiame vokiečių žurnale.
Vėliau – Anglijoje, Šveicarijoje, JAV ir kitur. 1991 sausio fotografijos iki šiol keliauja po pasaulį ir yra vizualinis Lietuvos fotografijos dokumentas. Brangieji, mes visi esame Lietuvos istorija“, – taip kalbą užbaigė R.Požerskis.
Prisiminė medikus
Savo prisiminimais pasidalino ir Seimo vicepirmininkas Juozas Olekas.
„Tuo metu buvau 35-erių, prieš nepilnus metus paskirtas pirmuoju atkurtos valstybės sveikatos apsaugos ministru. Tomis neramiomis sausio dienomis buvome sustiprinę budėjimus ligoninėse, o čia, Seime, apatiniame aukšte, savanoriai medikai kūrė mažą lazaretą“, – pasakojo J.Olekas.
J.Olekas teigė savo kalba norintis paliudyti apie dar vieną profesiją žmonių, kurie aukojosi gindami Lietuvą.
„Prasidėjus šaudymams nusprendžiau pirmiausiai vykti ne į Vyriausybę, su kuria susisiekdavome telefonu, o į Šv. Jokūbo ligoninę, kur vežė pirmuosius sužeistuosius. Vaizdas ligoninėse kieme – sukrėčiantis. Ant balto sniego – pilna raudonų kraujo dėmių ir į priėmimo skyrių nukreipiamų sužeistųjų. Pamačiau ir pirmuosius žuvusiųjų kūnus“, – kalbėjo J.Olekas.
Politikas prisiminė, kaip po truputį ligoninėje daugėjo ne tik sužeistųjų, bet ir pačių medikų, gydytojai, seselės važiavo padėti tą naktį budėjusiems kolegoms.
„Tuo metu dar nežinojome, kuo viskas baigsis mums, gynėjams, mūsų valstybei, bet kaip gydytojai supratome, kad vykdoma žiauri agresija prieš Lietuvos žmones, tad pradėjome fiksuoti šio nusikaltimo įrodymus, filmuoti tai, kas vyksta ligoninėje“, – prisiminė J.Olekas.
Daugiau renginių
Renginyje taip pat kalbėjo Laisvės premijų komisijos pirmininkė Rima Baškienė, sovietmečio rezistentas, politinis kalinys, 45-ių pabaltijiečių memorandumo kūrėjas ir signataras, Lietuvos Laisvės lygos narys, kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas.
Iškilmingo minėjimo metu J.Sasnauskui įteikta 2024 m. Laisvės premija už nuopelnus kovoje dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
Vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje suplevėsuos valstybės vėliava. Vėliau žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimas bus pagerbtas sostinės Antakalnio kapinėse.
Seimo Konstitucijos salėje Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos, Sveikatos reikalų, Socialinių reikalų ir darbo komitetų, Sveikatos apsaugos ir Socialinės ir darbo ministerijų atstovai susitiks su žuvusiųjų artimaisiais ir nukentėjusiais nuo Sovietų Sąjungos agresijos 1991 metais.
Pirmadienį Seimo lankytojų centre veiks jauniausiems lankytojams skirtos kūrybinės dirbtuvės. Čia vykstančių renginių metu visi svečiai turės galimybę nusifotografuoti specialiame fotostende ir atminimui gauti nuotrauką su Laisvės gynėjų dienos simbolika.
Gyventojai taip pat kviečiami aplankyti Sausio 13-osios memorialą prie Seimo rūmų, kur eksponuojama 1991 m. sausio įvykiams skirta paroda.
17 val. 30 min. bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
