– Kaip atradote Lietuvą ir Jūs veikiate Vilniuje?
– Prasidėjus karui, su dukrele Jarina atvykau į Lietuvą – pakvietė čia gyvenanti draugė. Mano vyras Michailo kariškis, jis taip pat paskatino bent vasarai išvykti iš karo siaubiamos Tėvynės. Vilniuje pradėjau savanoriauti Ukrainos centre, dalyvavau parodomosiose imtynių programose. Viename pasirodyme susipažinau su Gintu Vileita, kuris rengė ukrainietiškų imtynių čempionatą, nes pas mus, suprantate, negalima buvo tokių varžybų organizuoti. Pažintis virto bendradarbiavimu – buvom pakviesti į Europos žaidynes Krokuvoje, kur su vaikais atlikome parodomąją programą ir pristatėme savo imtynes. Vėliau vėl pakvietė į Vilniuje vykusi tautinių festivalį, kuriame savo meistriškumą rodė septyni auklėtiniai.
– Grįžkime į Jūsų gimtąjį miestą. Ar imtynių salė dar gyva?
– Gyva. Kol aš treniruoju, vaikai lanko. Tiesa, prasidėjus karui daug šeimų išvyko, todėl ir vaikų skaičius salėje sumažėjo. Iki karo pradžios treniruotes lankė 80 vaikų, šiuo metu ateina iki trisdešimties jaunųjų sportininkų ir sportininkių.
– Kur slepiatės kaukiant sirenoms?
– Kuomet link miesto artėja raketos, išgirstame oro antskrydžio įspėjimą, bėgame į slėptuvę. Jei pranešama, jog pavojus šalia miesto, taip pat nutraukiamos treniruotės ir visi išeinam į koridorių, kuriame apsaugo dvi betoninės sienos.
– Ką Jums pasako vaikų akys?
– Skamba žiauriai, bet bombų sprogimai yra kasdienybė, vaikai prie karo jau priprato. Miestas šalia fronto linijos, tačiau mokyklos veikia. Tiesa, klasės įrengtos slėptuvėse. Ten yra elektra, įvestas internetas, todėl mokymosi procesas nenutrūksta.
– Ar mieste gyvenimas sustojęs?
– Išvyko ne tik daug šeimų, bet ir įmonių, kurios savo veiklas perkėlė į Ukrainos vakarus arba į užsienį. Natūralu, kad miestas ištuštėjo. Kai tik atvykome į Lietuvą, vaikai pamatė judrias gatves ir net nustebo automobilių gausos. Jie jau primiršę buvo, kaip transportas zujo jų mieste. Nors šiuo metu Zaporižia nėra tokia gyva, kaip prieš karą, tačiau parduotuvės, maitinimo bei paslaugų įmonės veikia dirba iki šiol. Kaip ir sakiau, dirba ugdymo įstaigos, net sporto mokykla neuždaryta. Miestas šalia fronto ribos, todėl gatvėse labai daug kariškių – vieni, gavę atostogų, ilsisi kiti atvykę rotacijai.
– Minėjote, vyrai kariauja. O kaip su tradiciškai vyriškais darbais? Juos kas nors atlieka ar tiesiog apsieinate be jų?
– Jooo, sudėtinga. Autobusus ir sunkų transportą vairuoja moterys, apskritai, moterys persikvalifikuoja ir perima taip vadinamus vyriškus darbus. Kas už mus tvarkysis, jei ne mes pačios. Juk negyvensime apsileidusios?!
– Miestas tapo moterišku?
– Taip, ypač čia, šalia fronto. Vakarų Ukrainoje kiek kitaip, tačiau Zaporižios vyrai mobilizuoti beveik šimtu procentu.
– Kadangi su auklėtiniais atvykote į imtynių festivalį, papasakokite apie jų lankomą imtynių stilių?
– Jie lanko tradicinės kazokų kovinės dvikovos – spaso – treniruotes. Ukrainoje spasas turi oficialios sporto šakos statusą, vykdomi įvairių amžiaus grupių čempionatai, pažengusiems kovotojams suteikiami sporto meistrų atskyriai.
– Kuo ypatingas spasas, kokie šios sporto šakos ypatumai?
– Spasas yra sudėtinė Ukrainos daugiakovės dalis. Nesu tikra, ar teisingai skambės lietuviškai, tačiau pas mus pilnas pavadinimas pažodžiui skamba taip: „ukrainietiškas rukopašas spasas“. Į spaso programą įeina „rukopašas“, kuriame leidžiama smūgiuoti rankomis ir kojomis.
– „Rukopašas“ skamba kaip kovinis sambo.
– Ne, nevisai. Daugiau primena MMA.
– Minėjote, varžomasi imtynių stiliuje „navchrest“.
– Taip. Yra panašumo su lietuviškomis ristynėmis. Edukuojame vaikus, tik skirtumas tarp ristynių ir navchresto tas, jog ristynėse vaikai ritasi klūpodami, o ukrainietiškame variante stovimoje padėtyje.
– Kokie dar daugiakovės stiliai?
– Vyksta imtynių už diržų varžybos. Šias imtynes labai pamėgo gruzinai, jų Zaporižioje yra didelė diaspora, o būtent šios imtynės dažnai atkartoja gruzinų tautinių imtynių – čidaobos – elementus. Tuo tarpu vaikai pramogauja varžydamiesi sumo primenančiose „kotihoroško“ dvikovose, populiari daugiakovės rungtis – kazokiškas fechtavimas, vyksta parodomosios programos ir komandinis mūšis „lava ant lavos“.
– Pažiūrėjau vertimą, „lava“ yra suolas? Kaip suprasti?
– Žinau šį vertimą, tačiau yra kita reikšmė. Šiame kontekste netiksliai išversta. „Lava“ yra rikiuotė. Sporto pasaulyje įprasta sakyti „siena ant sienos“, ukrainiečiai taiko žodžius „rikiuotė“ . Tai žiūrovų mėgstamas ir daug emocijų sukeliantis reginys. Kovoja dvi komandos po 10 dalyvių, kiekviena ekipa siekia užimti varžovo teritoriją, tai yra, išstumti priešininkus iš kovos lauko. Mūšio metu leidžiama smūgiuoti varžovui į kūną.
– Žaklina, esate užsiminusi, jog niekados nelankėte olimpinių imtynių stilių treniruočių. Kaip imtynės atsirado Jūsų gyvenime?
– Vaikystėje turėjau daug pomėgių, lankiau šokius, domėjausi liaudies choreografija, šiek tiek karatė, Vietnamo tradicine dvikova niat-nam, plaukimo pratybas ir panašiai. Šešiolikos susižavėjau tautinėmis imtynėmis, suvokiau, jog tai mūsų, kazokų, sportas, pradėjau gilintis, domėtis, treniruotis.
– Matyt, neatsitiko taip, jog ryte pabudote ir nutarėte domėtis spasu. Kas paskatino?
– Brolis Bogadanas. Tuo metu brolis lankydavosi imtynių klube, kurį 1991 metais įsteigė Ukrainos spaso organizacijos prezidentas Aleksandras Pritulo. Jis tikras imtynių entuziastas, lankėsi įvairiuose šalies miestuose, mieteliuose ir, svarbiausia, kaimuose, ir po kruopelytę rinko informaciją apie Ukrainos tautines imtynes. Jis atgaivino spasą bei vadovauja organizacijai iki šiol. Aleksandro veikla neliko be dėmesio, noras prikelti iš pelenų gilias Zaporižios sečės laikus menančias kazokų tradicijas pastebėjo vietinis municipalitetas, kurio pagalba duris atvėrė pirma spaso sporto mokykla vaikams. Šiuo metu tai oficiali Ukrainos sporto šaka valstybiniame lygmenyje, vyksta šalies čempionatai, sportininkams ir treneriams už aukštus pasiekimus suteikiamos kategorijos. Vienu žodžiu, pilnavertis sportas.
– Ar tai reiškia, jog esate biudžetinėje organizacijoje ir nereikia skirti laiko lėšų paieškom?
– Taip, man mokamas atlyginimas, kaip, tarkim, mokytojai ar gimnastikos trenerei, čia viskas tvarkoj. Tačiau su patalpų nuoma ne viskas sklandu, reikalinga tėvų pagalba.
– Ar mėginate su spasu išplaukti į tarptautinius vandenis, kaip, tarkim, pavyko kelioms Vidurio Azijos tradicinėms imtynėms alyšui bei kurešui?
– Daugiau nei 20 metų rengiame tarptautinius festivalius, organizavome du pasaulio čempionatus, kuriuose dalyvavo užsienyje gyvenantys išeivijos atstovai. Ruošėmės intensyvesnei plėtrai, tačiau dėl užklupusio karo tenka laukti geresnių laikų.
– Žaklina, kodėl vaikai turėtų lankyti spasą, o ne olimpinių imtynių stilių pratybas?
– Nesivaikome aukštų sportinių rezultatų, tėvai savo vaikus patiki mums dėl gilių tradicijų ir patriotinių jausmų. Lankantys spasą savaime tęsia kazokiškas tradicijas ir, kas svarbiausia, tuo didžiuojasi. Kita vertus, nieks auklėtiniams netrukdo savo gabumus realizuoti ir kitose dvikovinėse sporto šakose. Mūsų auklėtiniai yra iškovoję pasaulio kikbokso čempionų titulų, yra įvairių bokso bei MMA turnyrų nugalėtojai. Mums ne mažiau nei iškovoto olimpinius apdovanojimus, rūpi išugdyti karį, kazoką, patriotą, kuris gins savo valstybę, kausis dėl savo žemės.
– Mano klausimas apie imtynių stiliaus pasirinkimą nėra iš piršto laužtas, turi potekstę – iki karo Lietuvos graikų-romėnų imtynių stiliaus atletai vykdavo į Zaporižioje rengiamus prestižinius imtynių turnyrus.
– Taip, teisingai – mūsų pažiba dukart olimpinis vicečempionas Parvizas Nasibovas treniruojasi kaimynystėje (šypsosi – aut. pastaba). Ukrainos rinktinėje ne vienas tituluotas imtynininkas iš Zaporižios.
– Kiek spaso klubų Zaporižioje?
– Miestas padalintas į šešis rajonus, kiekviename rajone yra po vieną spaso klubą. Deja, šiuo metu visi treneriai kariauja, todėl vaikus treniruoja keturios merginos ir vienas vaikinas, kuris dėl tam tikrų priežasčių nėra mobilizuotas. Savaime suprantama, vaikų skaičius taip pat sumažėjo.
– Kiek dalyvių surenka šalies spaso čempionatai?
– Į jaunių čempionatą atvyksta apie 300 atletų. Iki karo, kuomet dalyvavo ir suaugę, kovodavo virš 400 sportininkų.
– Žaklina, pokalbyje ne kartą pabrėždavote kazokų gyvenimo būdo ir papročių identitetą, kuris būdingas rytų Ukrainai. Ar vyksta veiksmas šalies vakaruose?
– Taip, vakarų Ukrainoje taip pat pamėgo šį imtynių stilių. Apskritai, šalyje populiariausi yra du koviniai stiliai – minėtas spasas ir kovinis hopakas. Daugelis žino, jog hopakas yra liaudies šokis, kuriame yra nemažai dvikovos elementų. Rusijos imperijoje kazokų judėjimas buvo uždraustas, sečė buvo išvaikyta, kazokų tradicijos buvo draudžiamos taip pat. Tačiau kazokai sugebėjo kovos elementus „paslėpti“ hopako šokyje.
– Turėtų priminti brazilų kapueirą?
– Taip, yra panašumo. Hopakas harmoningai sujungia smūgiavimo techniką bei techninius metimus ir akrobatinius elementus.
– Ar būsiu teisus teigdamas, jog Zaporižia pasaulinis spaso centras, o vakarinėje dalyje dominuoja hopakas?
– Drąsiai teikite ir nesuklysite. Tik papildysiu – spasas populiarus tiek vakaruose, tiek šalies viduryje.
– Kas Jūsų konkurentai?
– Dnipras, Rivnė, Kijevas. Bet supraskite, viskas keičiasi – karas, trenerių trūkumas, ne visur grupės išsilaiko.
– Rivnė vakaruose, visai šalia Lenkijos.
– Na taip, ten iki karo spasas sparčiai vystėsi, augo susidomėjimas Lvive, Ternopilyje. Visgi tai hopako, kuris yra neatsiejama kiekvienos Vakarų Ukrainos gyvenvietės dalis, teritorija.
– Žaklina, dėkui už pokalbį ir saugaus sugrįžimo į Zaporižią.
