Ir abu pasinėrė po minties labirintą – klausiantysis V.V.Landsbergis ir atsakantis V.Landsbergis.
– Kultūros ministrui Š. Biručiui pasiūlius nepainioti rusų kultūros su politika, užvirė šiokios tokios diskusijos minėtu klausimu. Painioti ar nepainioti. Antai, Paulius Gritėnas teigia diametraliai priešingai – jei kultūra nėra politiška, tai ji gal net ne kultūra. Ir visas šias pozicijas aktualizuoja nūdienė karo akivaizda, kuri – man regis – koreguoja sampratas, tikslina. Tad klausimas Tau – ar skiriasi kultūra karo laike nuo kultūros taikos metu?
– Pirmiausia reikia susitarti, ką vadiname kultūra. Žmonės turbūt labai įvairiai įsivaizduoja, kad paveikslai, knygos – tai jau ir kultūra. Galbūt tai siaurokas matymas. Man patiko kažkada seniai išsakytas post‘marksistinis aiškinimas, kad kultūra yra viskas, ką daro žmogus. O ką daro ne žmogus – yra natūra.
– Jei žmogus žudo kitą žmogų, tai čia irgi jo kultūros pasireiškimas. Ar natūros? Gal kai kultūringai žudo, tarkim per spaudą, viešąjį naikinimą – tai kultūra, o kai nekultūringai, ginklais – tai jau natūra?
– Ne, visoks naikinimas yra kultūra, parodantis, kad tokia nevykus yra tų žmonių kultūra. Galime pavadinti ją išsigimusia ar dar kaip nors, bet deja, tokia dabartinio humanoido kultūra. Kuris vaikšto, išsidirbinėja, žudo artimus ir valgo juos. Valgo fiziškai arba dvasiškai.
– Bet aš noriu paklausti apie sąmoningą, organizuotą kultūrą. Ir konkretų dabarties istorinį laikotarpį. Tarkim, kariškis A.Navys, „Literatūroje ir mene“, komentuodamas karo meto kultūros politikos temą, atkreipia dėmesį apie nemažus biudžeto procentus, skiriamus ginkluotei, krašto gynybai. Ir klausia retoriškai – ar nereikia dalies tų pinigų nukreipti į mūsų minkštąją galią, į kultūrinę propagandą, t.y. – strateginiam žmonių ruošimui, ugdymui. Ar pritartum, kad gynybos parengtys galėtų būti puoselėjamos ir per kultūros erdvę, kultūros įrankiais – filmais, spektakliais, knygomis, komiksais, koncertais etc.?
– Akivaizdu, kad tam reikia kuo daugiau skirti resursų – pastangų, proto ir laiko ginti Lietuvą. Niekas to neneigia. Teisingas dalykas turi būti ir daromas, ir finansuojamas. O ar daroma – tai jau antras klausimas.
– A. Navio nuomone, ta linkme beveik nedaroma, ypač valstybei strateguojant ir padedant. Nebent privačios sąmoningų, patriotiškai nusiteikusių kultūros žmonių iniciatyvos. Svaras, M.Burokas ir daugelis kitų savo privačiose fb erdvėse ar renginiuose, ar viešoje veikloje padėdami Ukrainai – tai savo pavyzdžiu rodo. Bet valstybinės programos, kuri atlieptų šitą laiką ir finansuotų tai, kas mums gyvybiškai svarbu – neturime. Įsivaizduokim, Krašto apsaugos ministerija paskelbia konkursą minkštajai galiai telkti – ir paremia kokybiško tautinio meno bangą, jei toks žanras įmanomas sukurti „užsakymo būdu“. Istorinis vesternas, tarkim. Idant jaunimas susižavėtų, susitapatintų ir tuo būdu būtų ugdomas bei ruošiamas šalies gynybai.
– Kažkiek susiaurinama tema, tarsi žmonijos nužmogėjimo problema liečia tik mūsų šalį. Ne, mes esam dalis tos pačios nužmogėjančios žmonijos. Ir pražūsim kartu su ja. Nereikia turėti didelių iliuzijų. Kartais man atrodydavo, tam tikrais laikotarpiais, kad sovietija yra tokia supuvusi, kad ji supus ir sugrius greičiau negu jos dalis Lietuva. Kad Lietuva šiek tiek ištvermingesnė. Jie nuskęs, o mes išplauksim.
Sovietiniam „Titanikui“ skęstant mūsų laiviukas nuvairuos, nuirkluos į šoną. Ir tada mes vandenyne paplūduriuosim, o sovietų „Titanikas“ jau gulės dugne. Buvo tokia iliuzija, galima jos laikytis ir dabar. Tik dabartinis Rusijos „Titanikas“ dar nėra visiškai paskendęs. Galima guostis, kad jis ko gero paskęs greičiau, negu mes visi mažieji laiveliai, aplinkui jį. Galima net ir patikėti tuo, ir čia rasti optimizmo.
– Vėlgi grįžtu prie savo klausimo – apie puoselėjamą Lietuvos piliečių sąmoningumą. Ar gali būt tai organizuotas valstybės veiksnys, ar visa tai geriau paliekam menininkų, žurnalistų etc. saviraiškos laisvei?
– O ar valstybė pati turi saviraiškos idėją? Savo krypties viziją. Ar galvoja apie save, savo lemtį, savo paskirtį šių dienų pasaulyje. Jei taip, tada ji darosi panaši į sąmoningą struktūrą. Į sąmoningą organizmą, kuris ne tik biologiškai egzistuoja, ne tik pavalgo, pasiveisia ir toliau egzistuoja.
Sąmoningas organizmas mato to egzistavimo prasmę ir pats nori egzistuoti. Ir turbūt galvoja, kad ką nors veikiant tuo ar kitu būdu, egzistencijos galimybės didėja. Išlikimo galimybių tada atsiranda daugiau. O nieko nedarant, pasileidžiant plaukti savaime, kur pagalį neša pamazgų srovė – tada išlikimo galimybių nepadidėja. Jos greičiau nyksta.
– Visgi, ar pritartum minčiai, kad valstybė turi svertų organizuoti sąmoningą kultūrą, kuri atlieptų dabartinį laiką, girdėtų kas pasaulyje darosi ir permąstytų mūsų tapatybės kaitą.
– Valstybė turi svertų pamėginti. Bet ar mes pamėginom? Blogiau bus, jei nebus net pabandymo. Liks tik klausimas – ar mes iš viso pamėginom? Gal mes net nenorėjom egzistuoti?
– Galbūt tam ir reikalinga kultūros politika? Kad paklaustume savęs šių klausimų?
– Jei viskas yra kultūra, tai politika yra to visko dalis. Ir politika kultūros viduje turi kažkokį kampą. Galima tą vadint politikos kultūra ar kultūrine politika, arba kaip norėsi taip ir pavadinsi. Tie, kurie išradinėja pavadinimus – jie gerai gyvena.
– Susiaurinsiu pavadinimą – meno politika. Ar gali tokia egzistuot ar ne?
– O kas yra politika?
– Organizuotas veiksmas valstybės naudai.
– Meno politika – tokia galimybė turbūt yra. Bet ar realiai taip yra? Ar kas nors organizuoja kokį nors veiksmą valstybės naudai? Galų gale, kaip kas tą naudą supranta. Tik neatsistokime aukščiau – „aš žinau, kas yra valstybės nauda“.
Gali bandyt užčiuopti tai, savo darbais, kūryba, ir pasvajot, kad galbūt ten yra valstybės nauda. Tas įmanoma, ypač jei tai daro ne nusikaltėlis, ne koks parsidavėlis, o geros valios žmogus, kuris iš tiesų nuoširdžiai tiki, kad kuria, puoselėja bendrąjį gėrį. Valstybės, tautos ar tarptautinę, pasaulinę naudą. Bet tos naudos yra vienos iš kitų kylančios. Ir užaugančios. Arba vienos iš kitų, arba vienos kitų sąskaita.
– Bet Tu dar neatsakei tiems, kurie sako – „Nepainiokit kultūros su politika“. Ar gali būti politiška meno kryptis? Menas apie valstybę, valstybės raidą. Spektakliai, pamąstymai literatūroje.
– Menas yra pasikalbėjimas. Pasikalbėjimas apie tai, kas man ir tau įdomu. Nes jei vienam iš mūsų neįdomu, tai pasikalbėjimo nėra. Taigi, jei jau yra pasikalbėjimas apie tai, kas įdomu, ir jei mums įdomu valstybė, tai gali būt pasikalbėjimas ir apie valstybę.
Tas pasikalbėjimas gali būti romanas, gali būti pametėtos keturios poezijos eilutės. Gali būti ir paveikslas su įmontuotu kokiu nors partizano ar valstybės veikėjo, ministro portretu. Visokių dalykų būna. Paskui tai lieka kaip įdomybių kampelis.
– Prisiminiau vieną nesėkmingą organizuotos kultūros politikos atvejį, kai buvo nuspręsta, jog reikia sukurti filmą apie Žalgirio mūšį. Buvo skirta nemažai pinigų, regis, milijonas ar kiek, ir jie sudegė bandymuose. Žmonės bandė pradėti daryti filmą apie Žalgirio mūšį, bet nelabai pasisekė. Vėliau tas pabandymas buvo linksniuojamas kaip pavyzdys, kad tokių prabangių užsakomųjų eksperimentų nereikia. Kad palikim menininkams patiems daryti tai, ką jie nori daryti. Tai buvo blogasis pavyzdys, tarsi skiepas, esą nebandykim kurti konkursinių valstybiškų ar patriotinių filmų.
– Bet kokia kūrybinė paskata ar intencija yra tiek pagrįsta, kiek jos iš tikrųjų reikia. O ne todėl, kad kažkas pametėjo pinigiuko. Ir dabar jau pulkim daryti, nes va pametėjo pinigiuko. Čia yra nulio vertė – piniginis skatinimas, kad reikia filmo apie Žalgirio mūšį.
Visų pirma, reikia supratimo apie Žalgirio mūšį Lietuvos istorijos kontekste, tėkmėje. Kaip kas buvo prieš tai, kas po to, kas būtų buvę, jei nebūtų buvę to mūšio, ar nebūtų buvę tos pergalės. Yra apie ką pagalvoti – ir tai yra naudinga, tai nėra tuščias dalykas. Galvoti nėra tuščias dalykas.
– Susiaurinkim temą – dainų kultūra. Esi pasakęs, kad kai žmonės nesusišneka, jiems reikia dainuoti. Ir pasakodamas apie savo jaunystę, nesyk minėjai, koks svarbus dalykas buvo jūsų, Kauno „aušriokų“ bernų dainuojamos karinės dainos, iš 1943-ų metų leidinio.
– Jeigu daina yra kultūra, tai susitarkim, kad jos gali būt gerokai daugiau. Ir dainuokim.
– Va, grįžtam prie organizuoto kultūrinio veiksmo galimybės. Tarkim – dainų konkursas. Pilietinių, partizaniškų ar tiesiog liaudies – juk tai organizuotas kultūrinis veiksmas, kultūros politika. Jei vaikai staiga pradeda mokytis dainuoti ir norėti dainuoti. Nes jie nori sudalyvauti konkurse, laimėti ir pasirodyti, ir atsiranda daina, kaip sąmoningo kultūrinio veikimo pasekmė. Tai paprastas pavyzdys, kaip sąmoningumo judesius galima inicijuoti kultūros politikos įrankiais. Turbūt sugalvotume ir daugiau formų, kurios valstybei svarbios ir galėtų būti vykdomos kaip mūsų minkštosios kultūrinės galios, telkiančios bendrai gynybai, bendram suvokimui, idėjai. Idant „tėvynę mylėtume labiau mes už gyvenimą“, anot Salomėjos. Kad pilietinė, patriotinė ar liaudies daina taptų svarbiu mūsų tapatybės akcentu, įspaustu į kasdienę elgseną, vertybių sistemą.
– Būtų gerai, kad taip būtų. Ir tai galima daryti. Tas yra teisinga. Yra bažnytinė formulė – „verta ir teisinga.“ Verta ir teisinga šiandien uždainuoti. Ir mes pasijuntam geriau – galbūt čia ir yra mano atsakymas apie politinę kultūrą.
Taip, vyrukai, jūs nesuklydot, dainuodami jūs pasijutote geriau. Tai ir toliau darykit, dainuokit toliau.
Kažkada sausio įvykių laikais pasakydavau pro langą tiems žmonės, susirinkusiems aikštėje saugoti Parlamento: „– Mes dabar toliau posėdžiaujam, o jūs dainuokit, dainuokit. Kai jūs dainuojat, mums daug geriau.“
