Dar viena, vis ryškėjanti priklausomybių rūšis – tai psichotropiniai vaistai, kurių vartojimo mastai, ypač tarp jaunų žmonių, ekspertams jau kelia rimtą nerimą.
Naujienų portalo Lrytas organizuotoje konferencijoje „Saugumo kodas“ mokslininkės pristatė naujausius tyrimus apie Lietuvos gyventojų priklausomybes, kodėl lietuviai vis dar vengia kreiptis pagalbos ir koks yra pirmas žingsnis, norint padėti priklausomybę turinčiam asmeniui.
Lošimų problema
VILNIUS TECH vadybos katedros vyriausia mokslo darbuotoja dr. Neringa Vilkaitė-Vaitonė diskusijos metu pristatė net metus laiko darytą tyrimą, orientuotą į asmenis, kurie bent kartą per pastaruosius 12 mėnesių buvo įsigiję arba loterijos bilietų, arba dalyvavo azartiniuose lošimuose.
Mokslininkai apklausė 1600 Lietuvos gyventojų iš įvairių Lietuvos vietų, ir, naudodami pasaulyje plačiai taikomą priklausomybės vertinimo skalę, visus tyrimo dalyvius suskirstė į keturis pagrindinius segmentus.
„Remiantis mūsų tyrimo rezultatais, maždaug kas dešimtas tyrimo dalyvis turi didžiulę priklausomybės riziką. Dažniausiai tai yra jauni asmenys, dvigubai dažniau tai yra vyrai negu moterys. Dalis jų gyvena šeimose, ir tos šeimos, natūraliai, susiduria su finansiniais sunkumais, nes sumos, kurios nukeliauja loterijoms ir azartiniams lošimams, yra didžiulės“, – pasakojo mokslininkė.
Anot N.Vilkaitės-Vaitonės, jeigu vidutiniškai tyrimo dalyvis loterijoms ar azartiniams lošimams išleisdavo apie 30 eurų per mėnesį, tai priklausomybės rizikoje esančių asmenų atvejais išleidžiamos sumos siekė ir 1–3 tūkst. eurų.
Be to, tyrimas parodė, kad beveik visais šiais atvejais tokių asmenų išlaidos loterijoms ir azartiniams lošimams buvo didesnės už gaunamas pajamas.
„Įdomu, kad didžioji dalis priklausomybės rizikoje esančių asmenų problemos nemato – maždaug 60 proc. asmenų. Kadangi problemos nemato, pagalbos neieško.
Pagalbos ieško tik labai maža dalis žmonių, bet net jeigu jos ir ieško, neretai tą paiešką lydi nusivylimas. Ypač iš gydytojų, socialinių darbuotojų, net ir savitarpio pagalbos grupėse dalis pagalbą bandžiusių gauti asmenų nurodo, kad tinkama pagalba jiems nebuvo suteikta“, – kalbėjo N.Vilkaitė-Vaitonė.
Priklausomybė nuo vaistų
Tuo metu VILNIUS TECH vadybos katedros docentė Laima Jesevičiūtė-Ufartienė diskusijos metu palietė kitą Lietuvos visuomenės problemą – priklausomybę nuo benzodiazepinų grupės vaistų, kurie slopina centrinę nervų sistemą, tai raminamieji ir migdomieji vaistai.
„Mes kiekvienas, gyvendamas aplinkoje, priimame sprendimus pagal tai, kas vyksta, ką matome, kaip jaučiamės, ir tie sprendimai turi pasekmes. Kiekvienas žmogus susiduria su įvairiomis sudėtingomis, probleminėmis situacijomis ir ne visada randa būdų, kaip jas teisingai spręsti.
Kai situacija sudėtinga ar šeimoje, ar darbe, dažnai pirmiausiai kreipiamės į šeimos narius, draugus, pažįstamus. Ir tikrai, manau, ne vienas, jeigu buvę kažkokioje sudėtingesnėje situacijoje, turėjo tą momentą, kai pasakai, kad jautiesi labai blogai, didžiulis nerimas ir stresas, ir tau pasako, kad „turiu rankinėje tokią tabletytę, gal nori? Tau palengvės“.
Iš pradžių toks būna, kad gal ne, kaip čia, bet išgirdęs „žinok tau tikrai bus gerai“, ką tada žmogus daro? Pabando tą tabletytę, ir tikrai būna gerai“, – kalbėjo L.Jesevičiūtė-Ufartienė.
Pabandęs tokią tabletę, žmogus būtinai norės sužinoti, kur jų gauti daugiau, bet dažniausiai išgirdęs, kad reikėtų eiti pas psichiatrą, pas jį apsilankyti nenori, bijo.
Docentė taip pat priminė statistiką, kad vienas iš penkių 18–25 metų Lietuvos gyventojų jau yra pabandęs benzodiazepinų grupės vaistų.
„Klausimas, kokiu būdu jie gavo tų vaistų. Tikėtina, kad lankėsi psichiatrą? Galbūt. Galbūt tai yra dėl to, kad žmogus kreipėsi“, – neatmetė L.Jesevičiūtė-Ufartienė, pabrėžusi, kad yra ir nelegali rinka.
„Kur ji yra? Mūsų tyrimas rodo, ką konfidencialiai kalbėjo mūsų tyrimo dalyviai, tai ir turguje, ir internete, ir pas močiūtę ar kaimyną, kuris nuolat gauna. Kažkas turi medikų pažįstamų, kurie padeda išrašyti receptą. Žmonės išvažiuoja į užsienį, kur galbūt lengviau įsigyti. Ir rinkoje tie vaistai kažkuria prasme yra laisvai prieinami, nors yra griežto ribojimo, kai žiūrime Lietuvos įstatymus“, – kalbėjo L.Jesevičiūtė-Ufartienė.
L.Jesevičiūtė-Ufartienė akcentavo, kad net ir saikingai, bet ne pagal gydytojo paskyrimą vartojamas vaistas gali žmogui tapti tarsi virvė ant kaklo. Ypač vertinant visus pavojus, susijusius su nelegalia rinka.
„Baltijos šalių nelegalioje rinkoje, jau yra vaistai, benzodiazepinai, kurie yra tokioje pat pakuotėje, kaip ir vaistinėje, bet sudėtis yra kitokia, ir toje sudėtyje yra medžiagų, kurios sukelia mirtį. Norėtųsi to išvengti“, – pabrėžė docentė.
Lietuvoje trūksta duomenų
Savo ruožtu VILNIUS TECH vadybos katedros vedėja prof. Renata Korsakienė pabrėžė, kad psichotropinių vaistų vartojimo bėdos – labai sena Vakarų pasaulio problema.
Anot R.Korsakienės, įvairūs JAV tyrimai jau rodo, kad jaunimo iki 25 metų tarpe priklausomybės procentas siekia nuo 4–19 procentų.
Tačiau ši priklausomybė nesvetima ir vyresniems žmonėms. Anot profesorės, Airijos sveikatos apsaugos ministerijos ataskaitoje prognozuojamas nuolatinis vyresnių nei 65 metų asmenų psichotropinių vaistų vartojimo augimas.
„Tuo metu Lietuvoje turime tokią situaciją, kad surenkame informaciją iš vaistinių, bet sunku tą informaciją filtruoti pagal skirtingas amžiaus grupes. Tai buvo vienas iš mūsų atlikto tyrimo apribojimų, kuris neleidžia labai aiškiai įvardinti, kokios priemonės yra veiksmingos“, – kalbėjo R.Korsakienė.
Pasak R.Korsakienės, reikėtų įvertinti, kiek iš tiesų efektyvios priemonės yra vaistų išrašymo sugriežtinimas, švietimo kampanijos ir platinama informacija. Anot jos, reikalingi sistemingi, nuosekliai kaupiami duomenys, kad ir valdžios institucijos galėtų priimti reikalingus sprendimus.
Kaip padėti?
Respublikinio priklausomybės ligų centro direktorė dr. Aušra Širvinskienė pabrėžė, kad priklausomybė yra psichikos sutrikimas, turintis daug veidų.
„Tai nėra, kaip mums kartais stereotipiškai atrodo, kaip žmonės, kurie nepalankioje situacijoje, kažkokie kitokie. Priklausomybė, arba psichoaktyvių medžiagų vartojimas, yra visur, visada ir kiekvienas gali tapti priklausomu“, – kalbėjo A.Širvinskienė.
Blogiausia, anot jos, kad priklausomi žmonės vengia kreiptis pagalbos.
„Viena iš priežasčių – gėda sau pripažinti, kad tai nutiko. Kita priežastis – žmonių palaikymas: jiems smagu žiūrėti į taurę laikančią moterį ar vyrą, ar pas gydytoją išsirašantį medikamentus, bet visuomenei nesmagu žiūrėti į žmogų, kuris jau turi problemų, ir tada tą žmogų stigmatizuoja“, – kalbėjo centro direktorė.
Ateinantys į priklausomybių centrą žmonės dažniausiai aiškina girdintys kitus žmones sakančius, kad priklausomybė – jo paties kaltė, ir esą dėl to ir vengė anksčiau kreiptis pagalbos.
Norint padėti priklausomybę turinčiam žmogui, anot A.Širvinskienės, pirmiausiai reikėtų neignoruoti jo turimos problemos.
„Ši liga labai dažnai pačiam žmogui yra tarsi nematoma – šią problemą pamato aplinkiniai, bet pats žmogus vengia.
Todėl pagrindinis tikslas būtų, jeigu matote žmogų, kuriam jau yra problema, nevynioti į vatą, nebandyti jam padėti neteisingais metodais – pavyzdžiui, kažkur užstoti, nepranešti policijai, jeigu jis apsvaigęs vairuotoja, bet tiesiog elgtis kaip priklauso, visų pirma, Lietuvos piliečiui, visų antra, jam pasakyti, kad tave kaip žmogų gerbiu, tačiau tavo tokio elgesio nepateisinu, bet galiu būti šalia ir padėti tau kreiptis pagalbos, būti šalia visą kelionę, kol žmogus gydosi“, – patarė A.Širvinskienė.
