Lrytas surengtoje konferencijoje „Saugumo kodas“ specialistė įvardijo septynias vidinių kritikų rūšis ir patarė, kaip su jomis dorotis.
V.Bartkutė-Vyšniauskienė atkreipė dėmesį, kad tam, jog jaustumės saugūs, pirmiausia reikia pradėti nuo vidinio saugumo jausmo. Tiesa, patys žmonės pastebi, kad net ir panašiose situacijoje kartais pasielgia, jaučiasi skirtingai.
„Konsultuodama žmones dažnai girdžiu klausimą, ar įmanoma pasirinkti, kaip mes norime reaguoti?“ – kalbėjo medicinos psichologė, psichoterapeutė.
Kognityvinės ir elgesio terapijos (KET) modelis analizuoja, kokios yra žmogaus automatinės mintys, jausmai, elgesys ir kūno pojūčiai kiekvienoje gyvenimo situacijoje.
„Kai mes sugebame bet kuriuo metu įsivardyti, ką aš šiuo metu galvoju, ką aš šiuo metu jaučiu, kas vyksta šiuo metu su mano kūnu ir ką man norisi daryti, tik tada mes galime pradėti rinktis, ar mūsų mintys mums patinka tokios, kokios jos yra būtent šioje situacijoje. Keičiant mintis, keičiasi mūsų jausmas, mūsų kūno jausmas ir impulsas veikti“, – aiškino specialistė.
Žmogaus jausmus veikia ir daugiau faktorių. Išskiriami vidinio vaiko, kritiko ir suaugusio asmens veiksniai.
„Kai mes gimstame, kartu gimsta vidinis vaikas. Tas vaikas visą laiką lieka vaiku, tai yra mūsų nerūpestingoji, žaismingoji ir nerimastingoji pusė. Ir patys apie save, ir apie kitus galime pasakyti: „Jis elgiasi kaip vaikas“, „Aš jaučiuosi kaip vaikas“. Jei pasaulis būtų idealus, mumyse liktų tik vidinis vaikas ir formuotųsi sveikas suaugęs.
Sveikas suaugęs yra mūsų išmintingoji, brandžioji, labai palaikanti ir argumentuotai kritikuojanti pusė, kuri skatina platesnį mūsų mąstymą, augimą ir saugumo jausmą viduje. Tačiau per gyvenimą formuojasi kritikai. Jie formuojasi iš komentarų.
Jeigu gyvenimas būtų idealus ir niekas mūsų tiesiogiai nekritikuotų, mes neturėtume žinojimo, kad kažkur kažkas yra ne taip, neturėtume taisyklių, kurios dažnai mums nėra palankios, nėra palankios mūsų būsenai ir netgi nėra tinkančios mums jau suaugus“, – pabrėžė V.Bartkutė-Vyšniauskienė.
Anot jos, iš viso yra išskiriami septyni vadinamieji „kritikai“, kurie „gyvena“ žmogaus viduje.
Pirmasis žmogaus „kritikas“ yra Perfekcionizmas. Šis kritikas bando mus priversti viską daryti tobulai. Jo standartai elgesiui, bet kam, ką mes darome, taip pat ir produktyvumui, yra labai aukšti. Kai neatitinkame jo standartų, Perfekcionistas mus puola ir sako, kad dirbame nepakankamai gerai, todėl pasidaro sunku užbaigti tai, ką pradėjome.
„Perspaudimas su „kritiku“ Perfekcionistu yra toks, kad jis sako: „Tu viską turi padaryti tobulai ir dar tobulai jaustis, siekdamas tobulo rezultato.“ Tai yra praktiškai neįmanoma“, – nurodė V.Bartkutė-Vyšniauskienė.
Specialistės teigimu, žmonės, turintys „kritiką“ Perfekcionistą, yra dažnai linkę į darbų atidėliojimą, jų vengimą. Kaip su šiuo „kritiku“ kovoti? Svarbiausia yra suvokti, kad nė vienas nesame tobulas ir galime daryti klaidų.
Antrasis „kritikas“ – Vidinis kontroliuotojas. Jis bando sukontroliuoti impulsyvų elgesį, pavyzdžiui, persivalgymą, alkoholio ar narkotikų vartojimą, įsitraukimą į kitą pavojingą elgesį. Jeigu žmogus persivalgo, šis „kritikas“ jį gėdina arba reaguoja įtūžiu. Jis dažniausiai kovoja su žmogaus impulsyvia dalimi.
Vidinis kontroliuojas yra reikalingas, tačiau problema iškyla tuomet, kai asmuo galiausiai nori pasielgti impulsyviai, atsipalaiduoti.
„Pavyzdžiui, užėjau į parduotuvę, pamačiau suknelę, ją pasimatavau, man ji gražiai atrodo, todėl galvoju, kad galėčiau ir ten, ir ten, ir ten ją užsidėti... Laiminga einu prie kasos pirkti tos suknelės, ir tada viduje pasakau sau – „stop“. Juk aš neplanavau pirkti tos suknelės. Tai kaip aš dabar galiu ją pirkti? Prisimenu, kai mama sakydavo, kad tu jau turi penkias sukneles, šeštos tau tikrai nereikia. Tai yra pinigų švaistymas.
Aš padedu tą suknelę, nelaiminga grįžtu namo. Man dabar reikia kažkur išeiti, galėčiau užsidėti tą suknelę, bet aš jos nenusipirkau. Šioje vietoje mes prarandame lengvą džiaugsmą. Kartais mes galime pabūti nerūpestingi“, – tvirtino V.Bartkutė-Vyšniauskienė.
Vaistas nuo šio „kritiko“ – būtent leidimas kartais sau pabūti nerūpestingu, per daug negalvoti.
Trečiasis žmogaus „kritikas“ – Užduočių fanatikas. Šis „kritikas“ nori mus priversti daug ir sunkiai dirbti. Jis bando mus motyvuoti sakydamas, kad esame kvailas, tinginys ar nekompetentingas. Jis dažnai įtraukia mus į kovas su kita dalimi, kuri atidėlioja, nes nori išvengti darbo.
„Yra tokių žmonių, kurie guli ant sofos ir sako: politika bloga, ekonomika bloga, pasaulis – labai neteisingas, bet aš nieko dėl jo nedarysiu, toliau pyksiu. Tokie žmonės absoliučiai neturi Užduočių fanatiko. Bet yra kita žmonių grupė, kurie, kad ir ką bepasiekia, niekada nepatiria laimės ir pasitenkinimo jausmo, nes vis tiek yra mažai, nes aš vis tiek per mažai įdėjau pastangų“, – dėstė „Anima psichologija“ emocinės sveikatos klinikos įkūrėja.
Tokie žmonės yra linkę į perdegimo jausmą, o kartais – ir diagnozę. Jie visuomet galvoja, kad daro nepakankamai. Kaip sumažinti kritiką sau? Reikia susidėlioti dienotvarkę, kad būtų aišku, kada yra darbo, o kada – atsipalaidavimo metas.
„Šitą „kritiką“ galima labai gražiai apgauti, pasakant, kad tai yra mano laikas be plano, tai – mano planas. Tas „kritikas“ labai daug reikalauja, jis eina per tai, kad aš esu tinginys, o tinginiu juk nenoriu būti, nes mama gi sakė, kad tu dabar tingi, o jei tingi – nieko gyvenime nepasieksi. Kviečiu dėliotis savo planus, kuriuose atsirastų ne tik jūsų darbai, bet ir laisvas laikas“, – ragino V.Bartkutė-Vyšniauskienė.
Ketvirtasis „kritikas“ – Žlugdytojas. Šis „kritikas“ bando pakirsti mūsų savivertę ir pasitikėjimą savimi, kad nerizikuotume ir nepatirtume nesėkmės. Jis sako, kad esame bevertis ir iš mūsų niekada nieko nebus. Jis taip pat gali stengtis, kad nebūtume pernelyg stiprūs ar matomi, nes tai galėtų lemti žmonių puolimą ar atmetimą.
„Jis sako – neik ir nedaryk, nes kažkaip bus. O taip, kaip bus, jau iš principo yra blogai. Jis yra susijęs su tuo, ką apie mus pagalvos kiti. Daugelis žmonių, nors ir aktyviai negalvoja, ką čia dabar apie mane mano kiti, tyliai viduje apie tai mąsto, nes tai rūpi, mes esame socialios būtybės“, – kalbėjo specialistė.
„Kritiką“ Žlugdytoją numalšinti galima paprasčiausiai leidžiant sau eiti ir bandyti, negalvoti, ką pamatys kiti.
Penktasis „kritikas“ – Naikintojas. Jis puola mūsų bazinį vertės jausmą. Jis labai giliai gėdija ir sako, kad turėtume iš viso neegzistuoti. Kai įsijungia šis kritikas, jo jėga gali atrodyti gniuždanti, atrodo, kad jis akimirksniu sunaikina visą mūsų gyvybinę energiją, užslopina bet kokį kūrybiškumą, spontaniškumą ir norus.
„Atrodo, kad aš iš tiesų nesu vertingas – nesu vertas to darbo, nesu vertas būti čia, nesu vertas to daikto, o kartais – gal net ir nesu vertas gyventi. Labai svarbu suvokti, kad mes, kiekvienas kaip žmogus, esame vienodai vertingi vien dėl to, kad mes čia esame. Gimdami mes įgyjame savo vertę, o toliau viskas gyvenime yra tiktai mūsų pasirinkimai. Mes galime būti tuo, kuo norime būti, mes galime veikti tai, ką norime veikti, ir visi mūsų pasiekimai yra mūsų pastangų ir pasirinkimų pasekmė“, – teigė V.Bartkutė-Vyšniauskienė.
Šeštasis „kritikas“ – Kaltės kėlėjas. Jis mus puola už veiksmus, kuriuos padarėme (ar nepadarėme) ir dėl to nukentėjo kitas žmogus, ypač, jeigu jis mums yra svarbus. Šis „kritikas“ taip pat gali pulti, kai nesilaikoma mums svarbios vertybės, ji yra paminama. Jis nuolat verčia jaustis blogai. Jis gali versti jausti kaltę dėl pasikartojančio elgesio, kurį laiko nepriimtinu, taip bandydamas mus sustabdyti.
„Jis sako, kad aš esu atsakingas už tai, kaip jaučiasi kiti. Tada bandau pamatyti, ką jūs apie mane galvojate, kaip jūs į mane reaguojate, perskaityti jūsų mintis, pajusti jūsų visų jausmus ir juos atliepti. Bet iš tiesų aš nesu burtininkė, minčių neskaitau ir visko nukontroliuoti negaliu. Tai yra labai svarbu suprasti. Gyvenant kasdienį gyvenimą, mes galime būti atsakingi tik patys už save“, – nurodė specialistė.
Paskutinis „kritikas“ – Formuotojas. Šis „kritikas“ mus bando įdėti į tam tikrą visuomenei priimtiną formą, kuri remiasi mūsų šeimai ir kultūrai svarbiomis normomis. Ši forma gali būti įvairi: „kritikas“ gali siekti, kad būtume rūpestingi ar agresyvūs, ekstravertiški, intelektualūs ar mandagūs. Kritikas puola tuomet, kai neatitinkame šios formos, ir giria tuomet, kai atitinkame.
„Tarkime, tėvai mane augindami sakė, kad niekada neprieštaraučiau vyresniam žmogui. Tuo metu atrodė – gerai. Bet, kai pradėjau dirbti ir mano darbe yra įvairaus amžiaus žmonių, turime kokį nors susirinkimą, diskutuojame apie kokį nors klausimą, ir aš noriu paprieštarauti, nes mano nuomonė yra kitokia, bet aš bandau sakyti ir negaliu, nes juk čia vyresnis žmogus.
Tikrai kviesčiau pergalvoti, kokias taisykles iš kiekvieno savo artimojo esate gavęs ir kokios taisyklės šiandien jums tinka, o kokios – ne. Tada ta būsena galėtų būti visiškai kitokia“, – patarė V.Bartkutė-Vyšniauskienė.
Atsvara vidiniam „kritikui“ yra vadinamasis sveikas suaugęs – atjaučianti ir išmintinga žmogaus asmenybės dalis, kuri mus veda ir motyvuoja be kritikos.
