Tačiau ar esate susimąstę, kaip Kalėdos atrodė, pavyzdžiui, prieš šimtmetį? Ir kaip jas minėdavo tarpukario Lietuvos prezidentai?
Istorinės Prezidentūros Kaune muziejininkė dr. Ingrida Jakubavičienė portalui Lrytas papasakojo, kokių šventinių tradicijų laikėsi tokios ryškios Lietuvos asmenybės kaip Antanas Smetona ir kiti tarpukario prezidentai, kam buvo skiriamas didžiausias dėmesys ir kodėl Naujųjų metų, o ne Kalėdų proga į Prezidentūrą sugužėdavo svečių būriai.
Kaip Kalėdas švęsdavo A.Smetona?
Pasak istorikės I.Jakubavičienės, palyginus tokias Kalėdas, kokias švenčiame šiandien, ir tokias, kurios buvo prieš šimtmetį, pamatytume gana nemažai skirtumų. Tarpukariu, pasak specialistės, Kalėdos pirmiausia buvo religinė šventė.
„Žinoma, Kūčių stalas ir šeimos susirinkimas išlieka, tačiau šiuolaikinėje liberalioje visuomenėje religinė šventė – Kristaus gimimas – nubloškiama į antrą planą, ir šiandien vis daugiau akcentuojamas pabuvimas su šeima ir draugais, dovanos, staigmenos.
Bažnytinio kalendoriaus šventė per šimtmetį tapo gana sekuliari, pasaulietiška. O tarpukario Lietuvoje Kalėdos pirmiausia buvo religinė šventė – visa advento ramybė, bažnyčia, Bernelių mišios vidurnaktį buvo esminiai dalykai“, – pasakojo pašnekovė.
Tiesa, tuometinėje spaudoje visuomenė vis tiek auklėta nepasiduoti komercinei kalėdinei karštinei, mažiau rūpintis vaišėmis ir dovanomis, o galvoti apie tikrąją Kalėdų prasmę.
„Pavyzdžiui 1931 m. „Lietuvos aido“ vedamajame Kristaus gimimas vadinamas Taikos švente, linkima būti ramiais ir taikingais, geros valios žmonėmis“, – citavo istorikė.
I.Jakubaviečienės teigimu, Lietuvos prezidentai tarpukariu per Kalėdas svarbesnio vaidmens nevaidino, nes visai šventei vadovavo ir nuotaikas diktavo būtent bažnyčia.
„Jau prieš keletą dienų „Lietuvos aidas“ pranešdavo apie Bernelių mišių Kauno bažnyčiose laiką ir programą. Pavyzdžiui, tuo metu Įgulos bažnyčia, į kurią visuomet Bernelių mišių 24 valandą atvykdavo ir prezidentas Antanas Smetona su savo šeimos nariais, buvo pagrindinė. Čia mišias laikydavo vyriausias kariuomenės kapelionas, o pamokslą sakydavo kariuomenės technikos dalių kapelionas.
Kalėdų giesmes giedodavo operos solistas Petras Oleka ir J.Dambrausko diriguojamas Įgulos bažnyčios choras, pritariant valstybės operos chorui. Su Įgulos bažnyčia, galima sakyti, konkuravo Kauno Arkikatedra bazilika, kuri taip pat galėjo pasigirti puikiu choru.
Kartais radiofonas net transliuodavo Bernelių mišias būtent iš katedros“, – dėstė Istorinės Prezidentūros Kaune muziejininkė.
Pasiteiravus, kaip Kalėdas švęsdavo patys tarpukariu valstybei vadovavę prezidentai, I.Jakubavičienė nurodė, kad daugiausiai šiandien yra žinoma apie A.Smetonos šventines tradicijas bei ritualus.
Kalėdas prezidentas A.Smetona švęsdavo šeimos rate, laikydamasis kai kurių ir šiandien gyvų tradicijų, o Kūčių vakarienę kartu su Smetonų šeima valgydavo vos vienas kitas labai artimas žmogus.
„Atsiminimus apie tarnybą Prezidentūroje parašęs buvęs prezidento A.Smetonos asmens adjutantas Vaclovas Šliogeris teigė, kad per Kūčias laikytasi visų lietuviškų tradicijų: valgis būdavo pradedamas malda, kurią sukalbėdavo kunigai – arba Prezidentūros kanceliarijos viršininkas dr. Pijus Bielskus, arba artimas A.Smetonos bičiulis, jo partijos bendražygis Vladas Mironas.
Kūčioms buvo valgomi tradiciniai lietuviški, aukštaičių valgiai. Ant stalo ir po staltiese būdavo padedama šieno. Sėdėdamas prie stalo A.Smetona mėgdavo pasakoti apie Kūčių papročius gimtajame Užulėnio kaime, kaip Kūčių vakarienę valgydavo jo gausi šeima.
Ant Kūčių stalo būdavo pastatoma konjako „Hennessy“, Benediktino, balto ir raudono vynų buteliai. Ramiai pavakarojusi visa Smetonų šeima vykdavo į Bernelių mišias Įgulos bažnyčioje. Kartu važiuodavo ir Prezidentūros karininkai“, – pasakojo I.Jakubavičienė.
Kaip teigė istorikė, abi Kalėdų dienas prezidentas A.Smetona praleisdavo namuose skaitydamas, kartais nuvykdavo pas Juozą ir Jadvygą Tūbelius, o vėliau, kai sūnus Julius vedė Birutę Nasvytytę, Smetonos Kalėdų proga aplankydavo ir marčios tėvų Nasvyčių turėtą Barborlaukio dvarą netoli Jonavos.
A.Stulginskis – kuklesnis ir taupesnis
Istorikams gerokai mažiau yra žinoma apie tuo metu jauniausio Europoje prezidento Aleksandro Stulginskio šeimos Kalėdų tradicijas. Visgi panašu, kad tuometinis valstybės vadovas nemėgo nei triukšmingų švenčių, nei išlaidavimo.
„Artima Onos Stulginskienės draugė Petronėlė Lastienė savo atsiminimuose rašė, kad kasdieninis Stulginskių gyvenimas Prezidentūroje buvo kuklus ir ramus, jokių didelių ir triukšmingų pokylių Prezidentūroje nebūdavo, nes nei A.Stulginskis, nei jo žmona jų nemėgo.
Valstybės galvos bei pačios valstybės prestižą jie palaikydavo tik tiek, kiek tai buvo reikalinga, o be to, Stulginskis turėjo įgimtą taupumo jausmą ir nemėgo švaistytis nei savo, nei juo labiau valstybės lėšomis.
Daugiau atsiminimų apie Stulginskių Kalėdas šeimai gyvenant Jokūbavo dvare yra publikavusi Aldona Stulginskaitė-Juozevičienė. Ji rašė, kad prieš Kalėdas kartu su motina jos nueidavo į mišką išsirinkti pačios gražiausios eglutės, kurią paženklindavo. Kitą dieną dvaro darbininkai ją nukirsdavo, rogėmis parveždavo ir pastatydavo didžiajame salone“, – dėstė I.Jakubavičienė.
Žaliaskarė esą būdavo puošiama pirktais ir namuose darytais papuošimais, raudonais obuoliais ir žvakutėmis, o kurį nors vakarą per šventes ponia Stulginskienė pasidžiaugti eglute pasikviesdavo ir darbininkų vaikus.
„Pavaišinti ir gavę dovanėlių vaikai įsidrąsindavo, pašokdavo kalėdinių ratelių, pagiedodavo kalėdinių giesmių. Pasak A.Stulginskaitės, Jokūbave per Kalėdas visiems būdavo linksma ir smagu“, – komentavo istorikė.
Naujųjų metų sutiktuvės – išskirtinės
O štai dar kitokios šventės būdavo prezidento Kazio Griniaus namuose. Kaip žinia, jis buvo laisvamanis, o antroji K.Griniaus žmona Kristina – stačiatikė.
„Gal todėl Kalėdos jų šeimoje nebuvo ypatingai švenčiamos, nes sūnaus Liūto atsiminimuose apie tai nerašoma. Apskritai kalėdinis šurmulys K.Griniui buvo svetimas“, – nurodė I.Jakubavičienė.
Apie savo tėvą atsiminimuose sūnus Liūtas rašė taip: „Teatro ir kinų jis nelankė, šokti nemokėjo, kortomis nelošė, nerūkė ir skųsdavosi, kad dūmai jam gerklę graužia. Iš pažiūros ir pomėgių tėtė visais atžvilgiais buvo nesocialus.
Klausiau tėtės, kas šokius jam pradėdavo, jei jis šokti nemoka. Tai, tėtės žodžiais, buvus ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus pareiga.“
Išskirtinai tarpukario Lietuvoje atrodydavo ir Naujųjų metų šventės – sutikti naujus ateinančius metus, pasak istorikės I.Jakubavičienės, buvo ypatingai svarbus ritualas, šia proga buvo rengiami ir iškilmingi priėmimai.
„Naujieji metai sausio 1 d. Lietuvoje ir tarpukariu buvo oficiali valstybinė šventė. Palydėti senuosius kalendorinius metus ir sutikti Naujuosius buvo svarbus pasaulietinis ritualas. Joje svarbų vaidmenį vaidino ir prezidentai.
Prezidento A.Stulginskio vadovavimo metais Prezidentūroje buvo rengiami du oficialūs priėmimai – Naujųjų metų ir Vasario 16-osios proga. P.Lastienė atsiminimuose apie Stulginskių gyvenimą Prezidentūroje rašė, kad šiems svarbiems prezidento priėmimams iš „Metropolio“ restorano buvo kviečiamas virėjas ir padavėjai, nors ir pačioje Prezidentūroje kasdien valgį gamino virėja ir prie jos dar būdavo 1–2 padėjėjos.
Ilgainiui buvo nusistovėjusi ceremonija, jog sausio 1 d. 12 val. į Prezidentūrą pasveikinti prezidento atvyksta Ministrų kabineto nariai, diplomatinio korpuso atstovai, kariuomenės vadovybė, valstybinių institucijų vadovai, visuomeninių organizacijų atstovai ir pavieniai asmenys.
Sveikinimo kalbą prezidentas pasakydavo susirinkusiems jo pasveikinti Prezidentūroje“, – teigė Istorinės Prezidentūros Kaune muziejininkė.
Daugiausiai informacijos galima rasti apie tai, kaip Naujuosius metus pasitikdavo prezidentas A.Smetona. Dar gruodžio 31 d. visą dieną jis su žmona dalyvaudavo renginiuose – svarbiausias iš jų buvo priėmimas, kurį rengdavo užsienio reikalų ministras su ponia.
„Čia susirinkdavo Ministrų kabineto nariai ir diplomatinio korpuso nariai, kariuomenės atstovai, visuomeninių organizacijų vadovai su poniomis. Vakare A.Smetona mėgdavo senuosius metus palydėti Valstybės teatre, žiūrėdamas tradicinę „Traviatą“.
Gruodžio 31 d. visa laikinoji sostinė šurmuliuodavo, nes į Naujųjų metų pobūvius susirinkdavo atskiros įstaigos ar organizacijos, pilni pasipuošusių svečių klegėjo restoranai, o šiaip miestiečiai mėgo pasitikti Naujuosius metus miesto centre – Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, Vienybės aikštėje ir K.Donelaičio gatvėje“, – pasakojo istorikė I.Jakubavičienė.
Sausio 1 dieną prezidento atvykdavo sveikinti garbingi svečiai. Tiesa, kiekviena svečių grupė turėdavo tam atskirą ir konkretų laiką.
„Vidurdienį pasveikinti prezidento atvykdavo ministrai ir ministerijų generaliniai sekretoriai, 12:15 val. – diplomatinio bei konsulinio korpuso nariai, 12:45 val. – kariuomenės vadovybė ir kai kurie Valstybės tarybos nariai, 13:00 val. – Vyriausiojo tribunolo pirmininkai, 13:30 val. – visuomeninių organizacijų atstovai ar šiaip piliečiai.
Pirmiausia prezidentą pasveikindavo diplomatinio korpuso dekanas ir tuomet prezidentas atsakydavo neilga sveikinimo kalba. Po oficialių kalbų ir rankų paspaudimų jis visus pakviesdavo pasivaišinti.
Apie gausius lankytojus Naujųjų metų dieną byloja išlikę Prezidentūros svečių knygos puslapiai. Sveikintojų sausio 1 d. prezidentas A.Smetona sulaukdavo tiek daug, kad jau kitą dieną „Lietuvos aidas“ pirmame puslapyje išspausdindavo padėką: „Respublikos Prezidentas dėkoja visiems jį sveikinusiems Naujųjų Metų proga“, – pasakojo I.Jakubavičienė.
Istorinės Prezidentūros Kaune muziejininkė pridūrė, jog 1926 m. pradėjęs veikti radiofonas tapo puikia galimybe pasisakyti šalies vadovui, todėl A.Smetonos sveikinimai pradėti ir transliuoti.
Tiesa, radijas tuo metu buvo naujovė ir prabangos prekė, kurią įsigyti galėjo tik labiau pasiturintys, todėl pasakytą prezidento sveikinimą jau kitą dieną pirmame puslapyje išspausdindavo „Lietuvos aidas“.
„A.Smetona pats kruopščiai parengdavo sveikinimo kalbas, jos būdavo gana ilgos, tėviškos, didaktiškos, apimančios visus visuomenės sluoksnius. 1932 m. sausio 1 d. jis sakė: „Dirbkime visi išvien, turėdami prieš save aukščiausią tikslą: visos Lietuvos laisvę, jos gerovę, jos garbę. Mūsų tėvai sakydavo: „Dirbkite, tai ir Dievas padės“.
Štai mūsų šviesioji žvaigždė, į kurią įsižiūrėję įveikiame visus vargus savo kelyje geresnio rytojaus linkui. Sutinkame ir šiuos metus tvirtos vilties būdami. Mano sveikinimai ir geriausi linkėjimai vyresniajai ir jaunai kartai, kaimui ir miestui, visokio verslo žmonėms, kad sveiki sulauktume kitų Naujųjų metų ir kad galėtume tada pasisakyti gerai dirbę ir nemažai gero padarę“, – A.Smetoną citavo I.Jakubavičienė.
Gana optimistiškai skambėjo ir 1933 m. sausio 1 d. pasakytas prezidento sveikinimas.
„Sveiki sulaukę Naujųjų metų! Norėčiau dar pridurti, lengvesnių ir geresnių... Toks mat žmonių laimės ingeidis, kad neradę praeityje, laukia jos iš ateities. O ir gyventoji laimė rodosi jiems per maža: ateiti turinti didesnė. Tai sveika nuovoka laukti gerovės ir kratytis negerove. <...>
Ilgoje kalboje aptaręs daugelį valstybės problemų prezidentas savo sveikinimą baigia taip: „Nėra ko per daug skųstis, kad ir sunkesni metai, praėjusieji ir gal šie, bet jie daug lengvesni už daugelį pokarinių metų, kada lietuviams, nuplyšusiems ir nualintiems, teko karo suniokotose sodybose keltis iš griuvėsių. <...> Atsiminkime tai, ir mums ramiau bus eiti toliau kūrybos keliais.
Šiandien jau visas mūsų tautos gyvenimas atkutęs, žymiai susitvarkęs visose savo srityse. <...> Todėl šviesiomis akimis, dvasia pakilę, pasiryžę toliau rimtai dirbti savo Tėvynei, sutiksime ir šiuos Naujuosius metus“, – tuomet sakė A.Smetona.
Tačiau ne visi Naujųjų metų sutikimai būdavo tokie viltingi. Pasak I.Jakubavičienės, Lietuvai tragiškus metus pranašavę 1940-ieji buvo sutikti labai slogioje atmosferoje. Prezidentas A.Smetona net nenorėjo kreiptis per radiofoną, bet išspausdino desperacija dvelkiantį sveikinimą ir kartu kreipimąsi į Lietuvos kariuomenę ir šaulius.
„Praėjusieji 1939 metai tautų gyvenime buvo labai neramūs, labai klaikūs. Visi bijojo karo, o karas atėjo ir pasireiškė šalia Lietuvos. Dėl to mūsų tautai teko išgyventi daug nerimo dienų, mūsų ginklo pajėgomis teko ypatingai budėti ir stropiai saugoti sienas, kad jų nepažeistų kariaujančios šalys.
Išgyvenę daug sielvarto, labiausia dėl Klaipėdos krašto, susilaukėme betgi ir džiaugsmo – Mūsų Vilnius su apylinkėmis buvo atgautas. Dabar rūpestingai sutinkame 1940 metus, kada didžiųjų galybių pradėtas karas eina smarkyn.
Mes prašome viešpačių Viešpatį, kad jį toli laikytų nuo mūsų tėvynės. Jo apvaizda atsidėję, sąžiningai dirbdami kiekvienas savo darbą, mes tikime, kad ji išsaugos mūsų tautą gyvą ir sveiką.
Sveikindamas mūsų kariuomenę ir Šaulių sąjungą šių Naujųjų metų proga, linkiu, kad mūsų ginklo galia ir toliau kaip reikiant budėtų jai pavestose saugumo pareigose“, – prezidentą A.Smetoną citavo Istorinės Prezidentūros Kaune muziejininkė.
