Tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas gruodžio 15 dieną „Youtube“ tinkle patalpino epizodą apie D.Makaravičienės žūtį, kurį pavadino „Sesės nusikaltėliui: „Daugiau mamos atminimo niekinti neleisim“.
Šiame epizode S.Malinauskas su šeimos leidimu paviešino ir prieš tragediją D.Makaravičienės rašytą T.Kovėrai rašytą laišką.
„Šį laišką tiek prokurorai, tiek T.Kovėra su savo gynyba pristatinėjo kaip atsisveikinimo su gyvenimu laišką, nors visiškai akivaizdu, kad čia nekalbama apie savižudybę. Tai – atsisveikinimo su juo (T.Kovėra, – red.) laiškas. Moteris jam asmeniškai sako. Niekas niekada neturėjo perskaityti šio laiško – dabar jį visi perskaitė: dalyvavę teismo procese, artimieji, T.Kovėra ir dabar, su artimųjų leidimu, mes, kad aiškiai matytume, kas vyksta. Tai – nieko panašaus į savižudybę“, – piktinosi S.Malinauskas.
Jis pabrėžė, kad laišką viešinti – ypatingai svarbu.
D.Makaravičienės laiške yra kalbama apie atsisveikinimą su T.Kovėra, apie jo elgesį su ja, nusivylimą santykiais, tačiau kalboje jaučiama projekcija į ateitį.
„Man pikta ant Tavęs, man skauda, bet kartu ir gaila Tavęs, nes aš dar vis Tave labai myliu. Tikiu, kad praeis, tikiu, kad pamiršiu, tikiu, kad kada nors kvatosiu iš viso to, ką aš paskutinė kvailė dariau tuos ketverius metus.
Žinau tik tai, kad visada bus gėda kam nors apie šį savo kvailumą pasakoti. Jau dabar gėda didžiajai daugumai Savo draugų žiūrėti į užuojautos pilnas akis ir nežinoti, ką atsakyti į beveik jau kiekvieno užduotą klausimą: „Kodėl Tu jį taip lepini? Kodėl taip beatodairiškai leidi savimi naudotis? Savo gerumu, jausmais ir savo gyvenimu“, – rašoma S.Malinausko paviešintame D.Makaravičienės laiške.
Ji taip pat kalba, kad nori tinkamu vyru užauginti savo sūnų. D.Makaravičienė taip pat augino ir dvi dukras.
„Nustok galvoti, kad žmonės akli, durni ir bejausmiai. Gal tada pagaliau suprasi, kad ne Tu vienas esi ypatingas, svarbus ir nepakartojamas. Nustok emociškai menkinti kitą žmogų.
Kai tai suvoksi, gal tikrai gyvenime atrasi daugiau spalvų, vertybių, stipresnių ir svarbesnių už Tavo ego. Tai ne moralas, tai patarimas žmogaus, kuris tikrai Tave mylėjo visiškai nesavanaudiškai ir, kaip bebūtų sunku, dar vis myli“, – rašoma laiške.
Laišką D.Makaravičienė užbaigia žodžiais: „Tik man nereikia Tavo atsiprašymo, nes žinau, kad nei šiandien, nei rytoj Tu nesuprasi.“
T.Kovėrai prieš savaitę buvo pasiūlyta tapti „Nemuno aušros“ kandidatu į aplinkos ministrus, tačiau viešumoje vėl ėmus aptarinėti tragedijos detales, jis partijos vadovui R.Žemaitaičiui pranešė, kad pasiūlymo nepriima.
Lrytas primena, kad T.Kovėrai buvo iškelta baudžiamoji byla dėl netinkamo ginklų ir neteisėto šaudmenų laikymo, nors istorijos detalės ir paliko klaustukų. 2001 metų rudenį per konfliktą nuo šautinės žaizdos žuvo trijų vaikų mama, stomatologijos kabineto savininkė ir 1995 metų konkurso „Misis Lietuva“ finalininkė 32 metų vilnietė Daina Makaravičienė.
Tada ekspertai nustatė, kad konflikto metu moteriai T.Kovėra sudavė 16 smūgių, 7 jų – į galvą. Šie smūgiai nebuvo mirtini.
Teisėsaugos pareigūnai po tyrimo paskelbė, kad moteris nusižudė T.Kovėros iš Kėdainių rajono į namus į Vilnių atsivežtu karabinu, kuriam bendrabučio kambaryje nebuvo įrengtas seifas, kaip to reikalauja įstatymai. Tačiau tyrimo metu – iškart po tragiško įvykio – Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl tyčinio D.Makaravičienės nužudymo, juo buvo įtartas 28 metų T.Kovėra.
Nesurinkus įrodymų, kad moteris buvo nužudyta, dėl nužudymo byla buvo nutraukta ir iškelta byla dėl lengvo kūno sužalojimo ir nerūpestingo ginklo laikymo.
S.Malinausko tinklalaidėje paskelbtas D.Makaravičienės laiškas T.Kovėrai.
Tai paskutinis mano monologas Tau. Užbėgau už akių, galiu tik pasakyti, kad tai nebus tai, ką jau šimtą girdėjai. Tai bus tai, kas jau po truputėlį kaupėsi, brendo, skaudino ir kai galų gale tapo tikru suvokimu, kad ir labai skaudžiu, bet neišvengiamu.
Man pikta ant Tavęs, man skauda, bet kartu ir gaila Tavęs, nes aš dar vis Tave labai myliu. Tikiu, kad praeis, tikiu, kad pamiršiu, tikiu, kad kada nors kvatosiu iš viso to, ką aš paskutinė kvailė dariau tuos ketverius metus.
Žinau tik tai, kad visada bus gėda kam nors apie šį savo kvailumą pasakoti. Jau dabar gėda didžiajai daugumai Savo draugų žiūrėti į užuojautos pilnas akis ir nežinoti, ką atsakyti į beveik jau kiekvieno užduotą klausimą: „Kodėl Tu jį taip lepini? Kodėl taip beatodairiškai leidi savimi naudotis? Savo gerumu, jausmais ir savo gyvenimu“.
Ką gi. Mylinti, gera kvailė ir dar plius idealistė. Man labai gaila, kad neišmokė, neišauklėjo Tavęs tėvas gerbti moterį.
Nuo čia turbūt viskas ir prasideda.
Gaila, kad neišmokė gyvenimas branginti draugystės, tikrų draugų, branginti žmogiškumo.
Nežinau nuo kada ir kodėl Tavo didysis ego tapo pasaulio ir aplinkos ir suvokimo pagrindu.
„Dėliojimas draugų į lentynėles“, – tai ne mano, tai ne vieno ir ne dviejų Tavo draugų frazė.
Ir kaip bebūtų skaudu tai girdėti man apie mylimą žmogų, deja turiu pripažinti, kad tai tiesa.
Nustok galvoti, kad žmonės akli, durni ir bejausmiai.
Gal tada pagaliau suprasi, kad ne Tu vienas esi ypatingas, svarbus ir nepakartojamas.
Nustok emociškai menkinti kitą žmogų.
Kai tai suvoksi, gal tikrai gyvenime atrasi daugiau spalvų, vertybių, stipresnių ir svarbesnių už Tavo ego.
Tai ne moralas, tai patarimas žmogaus, kuris tikrai Tave mylėjo visiškai nesavanaudiškai ir, kaip bebūtų sunku, dar vis myli.
Nelabai suprantu Tavo laisvės ir nepriklausomybės suvokimo.
Manau tikrai laisvas ir nepriklausomas, vienintelis ir nepakartojamas galėtum būti tik mėnulyje.
Bet...
Skaudu, nes turbūt ir pats suvoki (o gal ir ne), kad išskridęs į mėnulį toks būtum tik pats sau.
Skaudu, bet esu beveik tuo tikra, kad nei vienas žmogus, likęs čia, Tavęs nepasigestų, nelauktų ir nepasiilgtų.
Aš manau, kad tai yra baisu, nugyvenus beveik trisdešimt metų tarp žmonių.
Netikiu, kad šitie mano žodžiai Tave priverstų rimtai susimąstyti ir gaila dėl to.
Nebent po daugelio metų, kai ne kažkokios moters žodžiai, o gyvenimas tai įrodys.
Žinau, kad bus vėlu.
Ir vėl Tau atrodo, kad pamokslauju.
Ne.
Nesu aš už Tave atsakinga ir nenoriu tokia būti.
Mano gyvenimas pakankamai sudėtingas ir dramatiškas, kad dar imčiau galvoti, kad kam nors skaudu kada nors bus atsigręžus atgal.
Vyrai ir moterys skirtingi. Santykyje tarp vyro ir moters turi dalyvauti abu.
Jei vyras mato vieną, tai nereiškia, kad moteris mato tą patį.
Ir atvirkščiai.
Tuomet abu turi kalbėtis, jeigu tas santykis jiems svarbus.
Aš turiu sūnų . Vienintelis mano tikslas, kad jis užaugtų geras.
Yra sąvoka žmogiškumas. Jis yra belytis.
Bukos frazės – „visi vyrai durni“ ar „visos bobos tokios“.
Baisiausia, kai žmlogiškumą užslopina savimeilė, iškreiptas orumas ir labai dažnai mūsų gyvenime pasitaikantis išsigimęs vyriškumas.
Visi mes klystame, visi kartais būname neteisūs, kartais bejausmiais, kartais ciniški. Tik manau laimingi yra tie, kurie tai suvokia, sugeba tai pasakyti sau ir aplinkiniams.
Baisu, kai žmogus visada randa pateisinimą sau ir savo poelgiams.
Baisu, kai nesugeba gailėtis ir atsiprašyti.
Manau, kad aš esu vienas iš nedaugelio žmonių Tavo gyvenime, kurį esi taip skaudinęs, taip naudojęs (tiek emocina, tiek materialia prasme).
Žinau, kad daug Tavo poelgių ir dar daugiau skaudžių žodžių taip giliai yra įkritę man į širdį, kad turbūt niekada neišnyks be pėdsakų.
Nežinau, ar pakaks fantazijos ir gilumo tau pabandyti suvokti, ką turėtų jausti žmogus, kurio širdis sumalta į mėsmalę.
Turėtų būti negyvas.
Turbūt taip yra. Nežinau, aš ar tokį galima atgaivinti.
Ar gali neskaudėti.
Ne dėl atstumtos meilės, o dėl kur kas gilesnių dalykų – sutrypto žmogiškumo.
Tai ne filosofijos, svaičiojimai, tai mano bandymas perteikti, ką jaučiu.
Tai tiesa.
Tik man nereikia Tavo atsiprašymo, nes žinau, kad nei šiandien, nei rytoj Tu nesuprasi.
