Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Edita Ignatavičiūtė pasakojo, kad kur kas lengviau suteikti pagalbą nukentėjusiems asmenims dėl turtinio pobūdžio nusikaltimų negu tiems, kurie patyrė seksualinio pobūdžio nusikaltimų.
– Nuo ko priklauso pagalbos pobūdis? Ką rodo jūsų praktika?
– Nukentėjusiųjų nuo nusikalstamos veikos asmenų pagalba ir apsauga priklauso nuo to, kokia patiriama moralinė žala. Jei žmogus nukentėjo nuo sukčiavimo, turto sugadinimo ar pasisavinimo – tai lengvi atvejai, nes dvasinis sukrėtimas yra susijęs su pinigais, su turtine žala, o moralinė žala yra santykinai nedidelė.
Jei patiriama prievarta, nusikaltimai kurie susiję su prekyba žmonėmis, išnaudojimu, priverstiniu darbu ar žmogaus veiksmų laisvės varžymu, neteisėtu persekiojimu, tai palieka gilius randus sieloje.
Neužtenka teisėsaugos pareigūnams pasakyti nukentėjusiajam „Būk ramus, viskas bus gerai“. Toks patarimas neveikia, nes žmogus būna apimtas nevilties, skausmo, kurį patyrė ir turi nerimą, nes nežino, kas jo laukia.
– Daugelis žmonių mano, kad ikiteisminis tyrimas ilgai tęsiasi, o bylinėjimasis yra sudėtingas procesas, be to brangiai kainuoja advokato paslaugos, kaip įmanoma pakeisti tokį požiūrį?
– Nukentėjusiųjų nuo nusikalstamos veikos asmenų teisės yra ginamos įstatymų nustatyta tvarka. Visi turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas (į policiją, prokuratūrą), parašyti raštišką pranešimą, pareiškimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Taip pat žmogus turi teisę gauti motyvuotą ir suprantamą atsakymą.
Dar vienas svarbus veiksnys – institucija, turinti teisę atlikti ikiteisminį tyrimą, privalo atlikti išsamų tyrimą, jei yra nusikalstamos veikos požymių. Ji privalo išsiaiškinti nusikaltimo aplinkybes, kaip viskas vyko.
Nukentėjusysis turi teisę į kokybišką tyrimą, jis turi būti visaverčiu proceso dalyviu, nes tai vėliau jam suteikia daugiau procesinių teisių. Yra svarbu, kad žmogus suvoktų savo procesines teises ir žinotų, kad jis bus tinkamai išklausytas ir ginamas.
– Jei žmogus patiria didelį emocinį stresą, kuris susijęs su seksualiniu išnaudojimu, kaip tokiu atveju įmanoma padėti?
– Natūralu, kad nukentėjęs nuo seksualinio pobūdžio veikos asmuo stengiasi neprisiminti, kas atsitiko, jaučia gėdą, kaltina save, nenori, kad apie tai sužinotų kiti. Emociniai išgyvenimai gali tapti stabdžiu kreiptis nukentėjusiajam dėl pagalbos.
Iš žmogaus kūno kalbos kartais įmanoma suprasti, kokią gilią traumą jis išgyvena. Seksualinio nusikaltimo ar prekybos žmonėmis atvejais nukentėjusieji linkę užsidaryti. Jei nepasitikima pareigūnu, žmogus gali neatsiverti ir nepasakoti, kas jam nutiko.
Yra svarbios tokios pareigūnų savybės kaip gebėjimas suprasti aukos emocinę būklę, veiksmais parodyti, jog nukentėjusiuoju tikima, gebėjimas parodyti užuojautą, paaiškinti, kad situacija, kuri įvyko, bus išaiškinta, taip pat gebėjimas užtikrinti, kad informacija liks konfidenciali. Be šių savybių neįmanoma įgyti nukentėjusiųjų atvirumo ir pasitikėjimo. Tik užsimezgus tokiam ryšiui pavyksta atlikti išsamų ikiteisminį tyrimą, kai nukentėjusysis įgyja drąsos atskleisti jam gėdingus dalykus.
Tokioms byloms reikia ne tik specialių žinių, bet ir įgūdžių prakalbinti aukas.
Neabejoju, kad sugniuždytas žmogus tik tada sulauks pagalbos, jei jis atvers savo širdį. Jei jis neprisileis pareigūno, jei juo nepasitikės, nieko gero nebus. Galima suteikti daug informacijos, kur kreiptis, ką daryti, bet gali atsitikti ir taip, kad nukentėjusysis nepriims jam siūlomos pagalbos.
Nukentėjusieji nuo nusikalstamos veikos turi teisę į žalos atlyginimą, netgi ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis turi teisę pareikšti civilinius ieškinius – tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos. Nukentėjusieji taip pat turi teisę tyrimo metu būti informuoti apie jo eigą, priimtus sprendimus.
Noriu atkreipti dėmesį, kad nukentėjusieji turi teisę į apsaugą, pavyzdžiui, jei kyla grėsmė jų saugumui, valstybė gali taikyti apsaugos priemones.
Tam tikrais atvejais turi teisę į nemokamą teisinę pagalbą, bet gali turėti ir savo samdomą advokatą. Nukentėjusiojo gynėjas yra ir prokuroras, kuris atstovauja jo interesams.
Tam tikrais atvejais nukentėjusieji turi teisę į kompensaciją iš valstybės, pavyzdžiui, jei nusikalstama veika susijusi su smurtiniu pobūdžiu, gali būti išmokama kompensacija iš valstybės lėšų.
– Ką privalo garantuoti valstybinės institucijos, taikydamos Pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatymą?
– Valstybės institucijos privalo užtikrinti, kad visi nukentėję asmenys būtų visapusiškai išgirsti ir sulauktų tinkamos pagalbos pagal jų individualius poreikius.
Pavyzdžiui, vieniems reikia emocinės paramos ir psichologinės konsultacijos, kitiems – pagalbos susitvarkyti dokumentus, o galbūt pagalbos dėl laikino saugaus apgyvendinimo.
Noriu atkreipti dėmesį, kad Pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatymas yra taikomas ne tik Lietuvos piliečiams, bet ir užsieniečiams, kurie nukentėjo mūsų šalyje. Jiems taip pat būtina įvairi pagalba dėl teisinės padėties nustatymo, teisinės konsultacijos dėl jų teisių pažeidimo darbo sferoje. Tai rodo, kad šis įstatymas apima įvairius procesus, kuriuose dalyvauja daug suinteresuotų asmenų.
Netgi tam tikros profesinės sąjungos, kurios gina savo narių interesus, gali prisidėti prie pagalbos suteikimo. Ypač tada, jei įtaria grubų teisių pažeidimą, už kurį kyla baudžiamoji atsakomybė.
– Mūsų šalyje dar nemažai nukentėjusiųjų nežino savo teisių, todėl neieško pagalbos. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Daug kas priklauso nuo to, kiek visuomenė pasitiki teisėsaugos institucijomis. Jei nukentėjęs žmogus turi tokią nuostatą, kad niekas nesuras kaltininkų ir jam nepadės, o galbūt pasityčios ir nepatikės, kad jam taip atsitiko, nieko gero nebus.
Manau, tokios nuostatos turi gilesnes šaknis nei prastas visuomenės teisinis raštingumas ar menkas žmogaus išsilavinimas.
Žmogus gali kreiptis pagalbos tik tada, jei tiki, kad bus išgirstas ir sulauks paramos. Jei tokio pasitikėjimo nėra, galimybė pasinaudoti savo teisėmis liks neįgyvendinta.
Sakyčiau, ypatingo teisinio raštingumo ir nereikia, kad žmogus pasakytų, kas atsitiko, kur ir kada, kokią patyrė žalą. Svarbu ir tai, ar jis turi įrodomosios, bet kokios papildomos medžiagos apie įvykį, ar gali nurodyti liudytojus. Jis viską gali surašyti kad ir buitine kalba. Jam nebūtina surašyti pareiškimo taip, kad būtų nurodyti nusikalstamos veikos požymiai.
Tuo tarpu pareigūnų darbas – atlikti tam tikras procedūras, patikslinti faktus, išsiaiškinti aplinkybes ir priimti sprendimus.
Kita vertus, teisinis švietimas šalyje yra svarbi problema. Galbūt didmiesčių gyventojai neturi galvosūkio, kur kreiptis, bet regionuose turėtų būti kur kas daugiau informacijos, ką daryti nukentėjusiesiems ir kokios jų teisės, kurias gina valstybė.
Šalyje jau priimti svarbūs teisiniai aktai, kad tokia kompleksinė pagalba būtų prieinama nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims ir nieko nekainuotų. Tokią nuostatą įgyvendina ne vienas įstatymas, tik reikia tuo naudotis ir ginti savo teises.
– Ar gali nukentėjusysis kreiptis anonimiškai?
– Nukentėjusiųjų duomenys yra neviešinami dėl jų apsaugos, ikiteisminio proceso metu tokia informacija nėra viešai prieinama. Pagal nusikaltimo pobūdį teismo posėdžiai taip pat gali būti nevieši, ypač jei tai susiję su seksualiniais nusikaltimais, nepilnamečių interesais.
Kita vertus, jei žmogų apvogė, bet jis nori likti anonimu ir įteiks anoniminį pareiškimą, bus sunku surasti kaltininkus. Anoniminiai atvejai reti, pavyzdžiui, yra galimybė pranešti apie kito asmens galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau pats pranešimas būna anonimiškas, arba remiantis Pranešėjų apsaugos įstatymu, pranešėjų anonimiškumas yra užtikrinamas, kai asmuo pageidauja suteikti jam pranešėjo statusą.
– Susiduriate su žmonėmis, kurie patiria didelį emocinį sukrėtimą. Ar sunku dirbti su nukentėjusiais asmenimis?
– Neįmanoma atlikti savo pareigų, jei neturi empatijos, negali nuoširdžiai suteikti pagalbos, kaip prokurorė privalau įsigilinti, išklausyti, daug sužinoti apie nukentėjusįjį.
Būna ir taip, kad gindama nukentėjusius žmones organizuoju ir derinu pagalbą, tarpininkauju tarp įvairių institucijų, daug laiko skiriu žmonėms, kad jie jaustųsi saugiai ir žinotų, kad gali naudotis savo teisėmis.
Iš tikrųjų žmonės jaučia, ar jais rūpinamasi, ar ne, ar tik formaliai yra atliekamas darbas.
– Kaip manote, ko dar trūksta padedant nukentėjusiesiems?
– Pagalbos įstatymas yra, teisiniai mechanizmai šalyje veikia, yra ir kvalifikuotų specialistų, veikia ne viena nevyriausybinė pagalbos organizacija, bet dar yra ką tobulinti.
Manau, visuomenėje ypač trūksta informacijos apie tai, kad nuo nusikalstamos veikos nukentėję asmenys nėra vieni, jie nepalikti savo nelaimėje, o turi teisę kreiptis pagalbos.
Tai ypač svarbu Lietuvos rajonų gyventojams, kuriems kelias pas advokatą gali būti sudėtingas, nes advokatų biurai dažniausiai būna įkurti miestuose.
Bet jie turi teisę kreiptis į savivaldybių institucijas, nevyriausybines organizacijas, tik reikia dažniau viešai skelbti šių pagalbos tarnybų kontaktus, organizuoti susitikimus su pagalbos tarnybų specialistais.
Didelį dvasinį sukrėtimą patyręs žmogus dėl įvairaus pobūdžio nusikalstamos veikos turi būti išklausytas, išgirstas. Pasidalindamas savo skausmu su kitais jis sulauks emocinės paramos, taip pat gaus svarbios teisinės informacijos, bus suteiktos visos paslaugos, kurios tuo metu būtinos.
Manau, reikia daryti viską, kad pagalba būtų reali, atsižvelgus į nukentėjusiojo poreikius. Juk ne veltui sakoma – išgelbėjai vieną žmogų, išgelbėjai visą pasaulį.
