Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Tikslinės pagalbos grupės patarėja Agnė Petraitienė pasakojo, kad tokių asmenų šalyje šiemet buvo daugiau nei 1300.
A.Petraitienė priminė, kad Pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusių asmenų įstatymo nuostatos yra taikomos visiems nukentėjusiems asmenims, neišskiriant jų pagal nusikaltimų rūšis.
Įstatyme apibrėžta pagalba nukentėjusiems asmenims yra teikiama konfidencialiai, nemokamai bei neatsižvelgiant į tai, ar nukentėjęs asmuo ar jo teisėtas atstovas pateikė valstybės ar savivaldybės institucijai skundą, pareiškimą ar pranešimą dėl nusikalstamos veikos, ar nepateikė.
Pagalba suteikiama ir anonimiškai
Neretai pirmojo kontakto institucija būna ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuratūra ar teismas, Bendrasis pagalbos centras, savivaldybės administracija, socialinių paslaugų įstaiga, bet kuri švietimo ar sveikatos priežiūros įstaiga, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.
Yra aiškūs žingsniai, kaip teikti pagalbą. Pavyzdžiui, nukentėjusysis gali kreiptis į policiją, bet taip pat gali kreiptis į bet kurią socialinių paslaugų įstaigą savivaldybėje. Tai pirmojo kontakto institucija – ji suteikia pirminę informaciją apie pagalbos galimybes, apie nukentėjusiojo teises, yra nustatomas individualus pagalbos poreikis.
A.Petraitienė pasakojo, kad nukentėjusysis gali kreiptis ir anonimiškai. Informacija jam yra pateikiama suprantamu būdu, pavyzdžiui, vertimą žodžiu ar raštu, o jei reikia gestų kalbos paslaugų, tuo taip pat pasirūpinama.
Taip pat gali būti suteikta informacija apie procedūras, susijusias su skundo ar pareiškimo pateikimu teisėsaugos institucijoms. Prislėgta emocinė būsena gali būti ir kaip pasekmė įvykdyto nusikaltimo, todėl nukentėjusysis gali gauti ne tik socialines, bet ir sveikatos paslaugas.
Patiria ir psichologinę traumą
„Dingusių žmonių šeimų paramos centro“ projektų vadovė Arūnė Bernatonytė pasakojo, kad į šį centrą kreipiasi žmonės, nukentėję nuo persekiojimo, seksualinio pobūdžio nusikaltimų, prekybos žmonėmis, taip pat šmeižto, vagysčių, sukčiavimo.
Kaip itin sudėtingą atvejį, kurį pavyko sėkmingai suvaldyti, A.Bernatonytė pasakojo apie ilgalaikę pagalbą nuo seksualinio smurto ne artimoje aplinkoje nukentėjusiai merginai, kuri centre lankosi jau dvejus metus.
Kadangi jos šeima negalėjo mokėti už psichoterapijos paslaugas, „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“ suteikė jai psichologo pagalbą.
Kasmet apie 120 nukentėjusiųjų nuo nusikalstamos veikos asmenų šiame centre gauna individualią pagalbą, atsižvelgus į jų poreikius. Nuo 2024 metų pradžios per pirmus tris ketvirčius tokių asmenų buvo 117, dar 300 žmonių skambino į pagalbos tarnybą telefonu, siekdami daugiau sužinoti apie savo teises ir galimybes.
Pagalbos pobūdis priklauso nuo nusikaltimo pobūdžio, patirto sukrėtimo, asmeninių savybių ir lūkesčių, ko tikimasi iš valstybės, kuri garantuoja nukentėjusiųjų teises.
„Jei nukentėjusysis nežino, kaip parašyti pareiškimą policijoje ir ar verta taip elgtis, mūsų specialistai, kuriems priklauso konsultantai, socialiniai darbuotojai, teisininkai, psichologai, teikia kompleksinę pagalbą – konsultuoja, ką daryti, padeda paruošti procesinius dokumentus.
Jei žmogus pageidauja, socialiniai darbuotojai palydi į tam tikras institucijas, kad jam būtų drąsiau“, – pasakojo A.Bernatonytė.
Yra svarbu išklausyti nukentėjusįjį
1996 metais įkurtas „Dingusių be žinios žmonių šeimų paramos centras“ yra sukaupęs ilgalaikę patirtį, šio centro veiklos tikslas – girdėti nukentėjusįjį ir atliepti jo poreikius.
Nukentėjęs žmogus turi suprasti, kad yra ne vienas. Stengiantis užmegzti pasitikėjimą ir nuoširdų ryšį, yra formuojama nuostata, kad kvalifikuotas specialistas visada yra šalia, į kurį galima kreiptis.
Teikiant pagalbą, ypač svarbu surinkti pirminę informaciją apie nukentėjusį žmogų ir kas jam atsitiko.
„Jei nukentėjusysis surenka pagalbos tarnybos telefono numerį, yra vilties, kad papasakos savo situaciją. Jei jaučiame, kad žmogui sunku kalbėti, kviečiame susitikti prie puodelio kavos, kad ateitų į pagalbos tarnybą“, – pasakojo A.Bernatonytė.
Kita vertus, jei žmogus nenori viešinti savo tapatybės, turi būti užtikrinta teisė kreiptis pagalbos ir anonimiškai. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai telefono numeris lieka įslaptintas, todėl vėliau centro specialistai neturi galimybės pasiteirauti nukentėjusiojo, kaip sekasi, kokios pagalbos norėtų.
Tokia reakcija yra natūrali, nes susidūręs su persekiojimu, grasinimais, neretai žmogus patiria didelę psichologinę traumą ir atsitveria tylos siena.
Kreiptis būna drovu
Teikiant pagalbą, yra svarbus ir nusikalstamos veikos pobūdis. Jei tai prievarta, smurtinis nusikaltimas, seksualinio pobūdžio nusikaltimas, trumpalaikės pagalbos neužtenka.
Tuo tarpu nukentėjus nuo vagystės, susidūrus su sukčiavimu, turto niokojimu, moralinė žala būna kur kas mažesnė. A.Bernatonytė pasakojo, kad psichologo pagalbos gali ir nereikėti, jei nukentėjusysis susitvarko su savo neigiamomis emocijos, jei yra labiau orientuotas į tai, kad jam būtų atlyginta fizinė ar turtinė žala.
Kartais žmonės nenori prisipažinti, kas jiems atsitiko. Pavyzdžiui, buvo viena moteris, kuri žinojo apie „Dingusiųjų be žinios žmonių šeimų paramos centro“ veiklą, bet paskambinusi telefonu, ji drovėjosi pasakoti, kad susidūrė su persekiojimu, kurį galima sustabdyti teisinėmis priemonėmis.
Po konsultacijų su specialistais ji suprato, kad persekiotojo elgesys nėra normalus. Jai buvo padėta surinkti visus turimus įrodymus ir kreiptis į teisėsaugą.
Pagalba gali būti teikiama tiek, kiek reikės
Neretai pasitaiko atvejų, kai nuo nusikalstamos veiklos nukentėjęs žmogus mano, kad nevyriausybinė organizacija jam gali skirti kokią nors finansinę kompensaciją.
Tačiau Pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatymas nenumato finansinės kompensacijas, tai išgirdęs žmogus neretai pasako: „Viso gero“, o tai reiškia, kad dalis besikreipiančiųjų turi nerealių lūkesčių.
Yra ne viena priežastis, kodėl nukentėjusieji dažniau siekia gauti piniginės paramos, o ne teisinės konsultacijos, sveikatos priežiūros ar psichologinės pagalbos paslaugų.
Finansinė kompensacija yra greit apčiuopiama nauda, o psichologinė pagalba dėl nusikaltimo metu patirto streso gali trukti ilgai.
Jei po pirmosios konsultacijos nukentėjusieji apsisprendžia nieko nedaryti, tai nėra gerai. Kita vertus, jei įrodomoji našta tenka ant nukentėjusiųjų pečių, greit išsenkama psichologiškai ir fiziškai, daug jėgų reikia ir tada, kai byla nukeliauja į teismą.
„Dažnai matome, kad nukentėjusieji nerimauja dėl būsimo proceso, kuris ilgai trunka, jie stengiasi kuo greičiau užmiršti, kas jiems atsitiko, yra būtina ne tik teisinė pagalba, bet ir emocinė parama“, – pasakojo A.Bernatonytė.
Todėl bendravimas su kiekvienu nukentėjusiu nuo nusikalstamos veikos asmeniu reikalauja ne tik specialistų profesinio pasiruošimo, bet ir tokių dvasinių savybių kaip atjauta ir nuoširdus dėmesys.
