Per pastaruosius trejus metus šalyje yra sukurtas teisinis reglamentavimas ir net aštuoniolika organizacijų Lietuvoje teikia akredituotą pagalbą, tačiau nukentėjusieji dar pernelyg mažai žino apie savo teises.
Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Tomas Tukleris tikino, kad dar trūksta visuomenei skirtos informacijos, aktyvios socialinės reklamos. Pavyzdžiu galėtų būti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įgyvendinimas.
– Kokias galimybes teikia Pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatymas?
– Neturime tradicijos rūpintis savo psichikos sveikata. Daug kam netgi gėdinga prisipažinti, kad lankėsi pas psichologą, o kai kurių profesijų atstovai niekada nesiryš tokiam vizitui, nes tai susiję su rizika netekti darbo.
Dar viena svarbi priežastis – mūsų visuomenė labiau orientuota į tai, kas greičiausiai atneša apčiuopiamos naudos, atrodo lengviausiai pasiekiama ir pamatuojama, o tai yra materialinė gerovė.
Gauti materialinį atlygį už tai, kad buvo padaryta tam tikra žala, atrodo normalu, nors ne kiekvieną žalą įmanoma išmatuoti pinigais. Ne visa žala atitaisoma pinigais, nes nuo nusikalstamos veikos nukentėję žmonės patiria stresą, o susidoroti su stresu mes iki šiol nemokame ir niekas mūsų to nemokė.
Daug metų vyravo aiškus požiūris – vyrai turi būti stiprūs, o moterys – kantrios. Tokioje visuomenėje yra užaugusi didžioji dalis Lietuvos piliečių, todėl neturime supratimo, kad pagalbą galima išreikšti ne pinigais, o kitais būdais.
Dėl šių priežasčių labiau vertiname materialinę gerovę, o ne tai, kaip žmogus jaučiasi. Dar daugiau – Lietuvoje daug žmonių gerą emocinę būseną sieja su pinigais, nors pinigais neįmanoma visko išspręsti. Tai nėra tinkama priemonė.
Iš savo praktikos matau, kad žmonės noriai kreipiasi dėl išmokų iš nukentėjusiųjų fondo, jei yra tokia galimybė. Tai dažnas reiškinys, bet kreiptis dėl kitokios pagalbos – tai retenybė.
Iš tiesų informacijos suteikimas yra tik viena medalio pusė. Nukentėjusysis turi jausti vidinį poreikį ieškoti pagalbos. Jis turi žinoti, kur tikslingai ir kryptingai ieškoti informacijos ir kaip ja pasinaudoti.
– Kaip įmanoma žmogų paskatinti ginti savo teises?
– Baudžiamojo proceso kodeksas numato tokią galimybę nukentėjusiajam. Kitas klausimas, ar jis tuo pasinaudos.
Patyręs nusikaltimą žmogus yra kur kas labiau pažeidžiamas.
Mes, prokurorai, privalome objektyviai ir nešališkai vertinti visas aplinkybes, kaltės įrodytumą ir kitus dalykus.
Jei kyla abejonių, kad yra nepakankamai surinkta įrodymų ar yra kitų aplinkybių, dėl kurių neįmanomas baudžiamasis procesas, tenka nutraukti ikiteisminį tyrimą.
Iš žmogiškos pozicijos galime suprasti, kitą kartą paguosti nukentėjusįjį, tačiau ne visada įmanoma patenkinti visus nukentėjusiųjų poreikius ir lūkesčius. Tokios aplinkybės susiklosto dėl prokuroro vietos teisėsaugos sistemoje.
Kita vertus, nukentėjusieji retai naudojasi įstatymo suteiktomis teisėmis. Yra ne viena tokio reiškinio priežastis, visų pirma, daug kas priklauso nuo nusikaltimo kategorijos, juk žmonės vengia kreiptis į teisėsaugą, jei mano, kad veltui gaiš laiką, jei niekas nieko neįrodys ir nesuras.
Neslėpsiu, dėl tokios nuostatos neretai nusikalstamoji veika lieka neišaiškinta, nusikaltimą padarę asmenys lieka nenubausti.
Dažnai skatinu žmones nevengti kreiptis tiesiai į policiją, jei jų teisės buvo pažeistos – svarbunegaišti laiko, iš policijos nukentėjusysis greičiausiai sulauks atsakymo, nes tai pirmojo reagavimo institucija.
– Kokie specialistai dar gali padėti nukentėjusiesiems?
– Pastebima, kad nedaug kas kreipiasi į advokatus, advokatų padėjėjus, kurie galėtų dalyvauti procesuose kaip nukentėjusiųjų įgaliotiniai. Tokią teisę nukentėjusieji turi, o turėti kvalifikuotą pagalbininką yra naudinga, ypač jei tai susiję su smurtiniais nusikaltimais.
Nukentėjusieji neretai per apklausas yra priversti pakartotinai išgyventi patirtą siaubą ir kitas neigiamas emocijas. Šis reiškinys yra apibrėžiamas kaip pakartotinė viktimizacija, ji susijusi su nukentėjusiojo išgyvenimais.
Jei atsiranda žmogus, kuris kartu su nukentėjusiuoju dalyvauja procese, o kai kuriais atvejais – vietoj jo, neigiamas krūvis yra nuimamas nuo jo pečių. Toks specialistas žino įstatymus, žino, kaip reaguoti, o nukentėjusysis gauna paaiškinimą, kas vyksta, ko reikėtų tikėtis iš proceso.
– Kaip dažnai yra naudojamasi galimybe apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį?
– Dažniausiai nukentėjusieji skundžia ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimus, susijusius su atsisakymu pradėti ikiteisminį tyrimą ar ikiteisminio tyrimo nutraukimu.
Prokuroro veiksmai, nesusiję su procesinio sprendimo priėmimu, yra skundžiami rečiau, nors tokių skundų taip pat pasitaiko. Dažniausiai yra skundžiami prokuroro sprendimai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Kartais ir mūsų darbe atrandama spragų, todėl mūsų sprendimai būna panaikinami, manau, klysti yra žmogiška.
Teismų nuosprendžiai taip pat yra skundžiami, neretai nukentėjusiųjų skundai būna susiję su jų manymu pernelyg švelnia bausme arba su civiliniu ieškiniu, kuris būna nepilnai patenkintas, pavyzdžiui, priteisiamas mažesnis nei prašytas žalos (dažniausiai neturtinės) atlyginimas.
– Ką galite patarti tiems nukentėjusiems asmenims, kurie mano, kad neverta kreiptis į teisėsaugą, nes nieko nelaimės?
– Kreiptis į teisėsaugą visada reikia, nors ir nesinori. Jei jūs nesikreipsite, niekas jūsų neapgins, nes jūsų abejingumas savo atžvilgiu skatina ir kitų abejingumą, o pirmojo kontakto įstaiga, kuri ir yra policija, privalo suteikti informaciją apie tai, kur ir kokią pagalbą gali gauti nukentėjusysis.
Tačiau teko nekart stebėti reiškinį, kuris man kaip žmogui ir kaip pareigūnui yra atgrasus. Tai – abejingumas, kai nusigręžiama nuo kito nelaimės, nenorima padėti, nors tai nieko nekainuoja.
Prisiminiau vieną atvejį, kuris mane sukrėtė, tuo metu kartu su kitais teisėsaugos pareigūnais turėjau patekti į rūsio sandėliukus, kad galėtume surasti ir paimti nusikaltimo įrankį. Tačiau iš nukentėjusiosios kaimynų į prašymą atidaryti rūsio sandėliukus teko girdėti tokį atsakymą: „Nenoriu niekur kištis, ne mano reikalas, patys tvarkykitės“, o kaip mums tvarkytis, jei reikia pakliūti į sandėliuką, o jo savininkas neduoda raktų.
Jei rūpinsimės vieni kitais, galbūt nebus prasmės ir vykdyti nusikaltimų, nes tai bus nenaudinga.
